Jas apibendrinus, galima padaryti siaubingai skambančią išvadą: gydytojas, norėdamas padėti pacientui, gali už tai mokėti tūkstančius arba netgi būti areštuotas. Norėtumėte dirbti tokį darbą?

„Negaliu tylėti. Arba kaip atsikratyti noro sudeginti chirurgo licenciją kieme kartu su nukritusius lapais... – socialiniame tinkle rašė Marija. – Kuris laikas bijau dirbti, nors visada maniau, kad moku diagnozuoti ir gydyti ligas, tačiau dabar aš nuolat bijau...

Bijau skundų iš ligonių, žeminančių pasiaiškinimų, sankcijų, prarasto administracijos pasitikėjimo kredito. Aš pradėjau bijoti mirties, nes bijau už kiekvieną iš jų atsakyti asmeniškai baudžiamojo kodekso numatyta tvarka... Nepriklausomai nuo to, kad žmogus mirtingas ir kartais staigiai mirtingas. Aš bijau nenumatyti, kad jo sveikata gali pablogėti jau po mano apžiūros ir numirti... Skundas, teismas... Kaip jaustis gydytojui, kuris gelbėjo gyvybes tūkstančiais, vienos neišgelbėjo ir dabar bus teisiamas už žmogžudystę, nors ir netyčinę, bet su realiais kalinimo terminais...

Aš pradėjau bijoti ligonių ir jų geranoriškumo, po kurio gali gauti skundą... Aš visada stengiausi ir norėjau gerai dirbti, kaip mes visi... Dabar aš noriu iškilmingai ir simboliškai sudeginti savo licenciją ir tapti saldainių pardavėja. Saldainių pardavėjų nesodina ant teisiamųjų suolo, nekaltina ir neverčia atsakomybės už numirusį ligonį.

Aš bijau kaltės jausmo ir nepakeliamos atsakomybės už kitus žmones, kurie iki mano apžiūros gyveno, kaip norėjo, o dabar aš ir mano kolegos turi atsakyti už juos... Aš bijau, kad tas kaltės jausmas pavers mane ciniška pabaisa. Nes ta kaltė primetama dirbtinai ligonių, jų artimųjų, spaudos, administracijos, SAM...

Mielas amžinatilsį Vytukai... Mes nebuvome artimi draugai, bet iki šiol aš negaliu sulaikyti ašarų, nes kartu su tavimi žuvo dalis manęs, aš apverkiu save, nes aš ten irgi stovėjau, ant to slenksčio, kurį tu peržengei. Daug mūsų ten stovėjo...

Aš visada žinojau, kad mes nykstame gelbėdami kitus, niekad nemaniau, kad tai yra beveik nepakeliamai skausminga.
Kas nors sugrąžinkite man drąsą dirbti gydytoja...“

Šis jaunos Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojos chirurgės Marijos Vitkauskienės tekstas nepaliko abejingų. Daugelis gydytojų jaučiasi labai panašiai ir dėkoja Marijai už drąsą tai viešai pasakyti. Pasikalbėjusi su gydytoja, pateikiu interviu.

Marija Vitkauskienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Gydytoja, kaip jūs dabar jaučiatės?

Turiu nuostabų kolektyvą, dirbu Priėmimo skyriuje. Mes vienas kitą palaikome, dar dažniau pradėjome vienas kito klausinėti „kaip tu jautiesi?“ Kai yra didelė įtampa, padarome pertraukėlių ir pasišnekame. Su tuo viskas kaip ir gerai. Nors srautai dideli, atsakomybė didžiulė. Emocinė kolektyvo būklė – gera. Myliu tuos žmonės, didžiuojuosi jais. Namuose mes palaikome vienas kitą, mes su vyru – kolegos. Auginame mažą vaiką. Tai irgi suteikia ir tam tikro žavesio, ir sunkumų. Mes jaučiamės gerai, kol kas nors neužgriūna ant mūsų. Tas įrašas parašytas sekmadienio vakarą, kai mes su vyru grįžome iš operos. Prieš pat operą sužinojome labai nemalonią žinią – vieno mūsų kolegos byla yra perduota į teismą. Ikiteisminis tyrimas baigtas ir dabar vyks normali baudžiamoji byla. Tai labai artimas kolega, mes žinome jį kaip specialistą, kaip žmogų, ir tai yra visiškai nesąžininga jo atžvilgiu. Tas faktas pritrenkia. Kai jau viskas aprimo po Vytuko savižudybės, tada išgirdome šią žinią ir aš supratau, kad bijau eiti į darbą. Aš bijau paleisti ligonį iš Priėmimo skyriaus. Mes draudžiamės tyrimais, pridarome jų begalę, taip auginame eiles mūsų vargšėje pirmoje registratūroje. Nes mes bijome. Nors tu matai, kad nieko nebus, bet vis tiek padarai tyrimų, dar užsiimi su tuo žmogumi. Kas nors pasakytų – tai gerai, jūs nepadarysite klaidų, nieko nepražiopsosite. Kita vertus, tas apsidraudimas nieko neduoda. Tai yra grynai teisinis apsidraudimas, kad šiuo momentu aš paleidau sveiką žmogų, nors ir taip matau, kad jis sveikas. Ir jei jis po kurio laiko susirgs, prokurorui galėsiu pasakyti – ne, aš viską buvau padariusi. Taip yra švaistomos valstybės lėšos, švaistomas pacientų ir gydytojų laikas. Tas nesaugumo pojūtis lieka ir labai apkartina gyvenimą.

Socialiniame tinkle, rašydama apie RVUL gydytojo savižudybę, prisipažinote, kad ir jūs „buvote ant ribos“. Ar jūs galvojote apie savižudybę?

Negaliu pasakyti, kad tai buvo konkrečios mintys apie savižudybę. Gink Dieve, ne. Aš visada turėjau labai daug ką prarasti. Galiu pasakyti, kad mano gyvenimas yra vykęs. Atsimenu vieną operaciją, kurios metu įvyko komplikacija. Buvo labai sudėtinga operacija, ją atlikau po darbo, po vienos nemalonios operacijos, perbėgusi iš vienos operacinės į kitą. Dirbau su labai patyrusiu kolega, jis man asistavo, bet įvyko komplikacija, kuri sukėlė labai daug nemalonumų pacientei. Iš jos artimųjų mes sulaukėme grasinimų. Po kurio laiko skambina iš skyriaus ir pataria: „Jūs gal nesirodykite skyriuje, nes atėjo giminių ir jie sako, jei ta daktarė pasirodys, tai išveš ją į mišką.“ Taip, tai yra mūsų realybė, būna ir taip. Savaitgalį atsibundi su ta mintimi. Tada pirmadienį reikia kažkaip atvažiuoti į darbą ir pažiūrėti tam pacientui į akis. Tas žmogus pasveiko, iki šiol puikiai funkcionuoja, viskas baigėsi laimingai. Bet tu niekada nežinai, ką rasi vėliau. Tada galvoji, kaip apskritai išvengti to kontakto su giminėmis, su paciente, kaip elgtis. Pasiskaitome, ką siūlo amerikiečiai, kurie kiekvienam atvejui turi rekomendacijų. Mūsų niekas nemokė, kaip elgtis tokiose situacijose, kai įvyksta nepageidaujamų įvykių, komplikacijų, mirčių. Bendraujame taip, kaip mums liepia žmogiškumas, lietuviškoji etika. Profesionalių mokymų niekas nesame turėję. Tai Lietuvoje nėra priimtina. Būna ir nuovargis labai didžiulis. Patikėkite, aš rašiau ne tik apie save, mes tarpusavyje pasikalbame. Kai įvyksta kokia nors nelaimė, patikėkite, mes tai vadiname nelaime. Ne tik ligoniams ir jų giminėms tai yra nelaimė. Nemiegotos naktys, ašarų pakalnės, jei kas turi laiko ir ryžto, nueina pas psichologą ar tarpusavyje pasikalba. Paskui kažkiek užsigrūdini. Mes visi ant tos ribos esame pastovėję. Toli gražu, ne visi mes peržengiame. Ir duok mums, Dieve, neperžengti jos niekada ir apskritai ant to neužlipti.

Marija Vitkauskienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Perdegimas, pervargimas, neadekvatus krūvis, sudėtinga psichologinė aplinka. O atlyginimas? Kaip gydytojui susikurti gerą gyvenimą?

Visi turime skirtingus poreikius ir įvairias svajones. Reikėtų išdrįsti susidėlioti prioritetus – nugalėti stereotipus. Patikėkite, turėjau labai daug abejonių, kai ketinau išeiti iš stacionaro. Buvau aktyviai operuojanti chirurgė. Kai perėjau dirbti į priėmimą, buvau visiškai susitaikiusi su tuo, kad aš nebeoperuosiu tokiais mastais, neatlikinėsiu tokio sudėtingumo operacijų kaip iki šiol. Mano prioritetas tapo mažas vaikas. Vyras dabar dirba didesniu krūviu nei aš. Paskaičiavome, kad galime sau leisti, jog man nereikėtų budėti, ir pan. Aišku, Martynui trūksta tėtės, nes būna daug budėjimų. Man trūksta vyro, nes tikrai norisi supratingo partnerio namuose, bet šiuo metu jis gelbėja gyvybes. Visko būna, visko yra, bet kažkaip reikia įvertinti gyvenimą iš esmės, kad viskas nėra taip blogai, kad ne viskas taip juoda. Taip, darbas labai sudėtingas, labai sunkus, kartais trūksta poilsio, miego, bet reikia žiūrėti į ateitį. Idealu, kad kiekvienas medikas Lietuvoje galėtų iš vieno etato oriai pragyventi, kad nereikėtų arti 1,5 etato. Tada mes susiduriame su visuomenės nuomone – tai, ko jie nori, kaip ir turėtų jiems užtekti (šiaip vidutinis atlyginimas Lietuvoje nėra didelis). Pradedi drovėtis, neturi ką atsakyti, na, kaip ir gerai, bet, matote, mes mokėmės čia taip ilgai, na, atsakomybė mūsų didelė, na, ir šiaip sunkiai dirbam... Tada pradeda tave lyginti su fūristais – o, fūristas, pažiūrėkite... Tada supranti – aklavietė.

Kodėl tapote gydytoja?

Turbūt norėjau gelbėti pasaulį. Pirmakursiai studijuoti ateina didelėmis akimis, purtomės nuo žodžio „kyšis“, pasakojame, kokie mes būsime geri, kaip mes visus gydysime, kaip mes glostysime ir bučiuosime visus pacientus. Aišku, kai susiduri su realybe, viskas pasikeičia. Mes visi iš principo esame perfekcionistai, nes mums reikia, kad viskas būtų kuo geriau. Perfekcionistai žymiai greičiau perdega. Kai tu ateini gelbėti pasaulio ir gauni per galvą, taip ir atsiranda perdegimas.

Vytautas Vitkauskas ir Marija Vitkauskienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Pavyzdžiui, Priėmimo skyriuje per savo darbo dieną nuo 8 iki 16 val. vidutiniškai priimu apie 20 pacientų. Jie ne šiaip, kaip poliklinikoje, ateina išsirašyti vaistų, jie visi jau yra su kažkokiais nusiskundimais, tai sunkesni ligoniai. Per mėnesį jų yra daugiau kaip 400. Kokia tikimybė klaidos? Didžiulė. Mes padarome tyrimus, žiūrime į rezultatus ir vertiname juos. Iš principo, klystame ne mes, o tyrimai, kad ir kaip tai absurdiškai skambėtų. Jeigu žmogus dirba 1,5 etato, tarkime, 0,5 etato priėmimo skyriuje – 200 priimtų ligonių per mėnesį, tai skyriuje turi sužiūrėti, turi priimti galutinius sprendimus. Tas skaičius vėl išauga. Statistiškai, kuo daugiau dirbi, tuo didesnė tikimybė, kad padarysi klaidą.

Kaip suprantu, jus piktina visuomenės požiūris į medikus. Kaip, jūsų nuomone, didžioji visuomenės dalis mato mediką?

Dabar yra „mada“ iš principo viską kritikuoti. Mes pasidarėme visų sričių ekspertai, pasidarėme kritiški viskam, kas įvyksta mūsų gyvenime. Mes kritikuojame mokytojus, policininkus ir, aišku, gydytojus. Aš negaliu pykti ant visuomenės, nes esu jos dalis, aš pykstu dėl požiūrio. Man atrodo, kad kažkada tas požiūris buvo arba atsitiktinai ydingai susiformavęs, arba kažkieno kryptingai suformuotas. Kai pasirodo koks nors straipsnis apie gydytojus, padarytą klaidą, kaip sniego lavina pabyra kiti tokie straipsniai. Nes juk parašė, kad juos nugydė, tai ir mes norime parašyti, kaip mus nugydė. Labai norėtųsi pasakyti visuomenei: žmonės, mes tikrai stengiamės dėl jūsų, mes dirbame jūsų labui! Net jei kartais mūsų veidai akmeniniai, nes mes pavargę, bet mes dirbame, mes vis tiek norime padėti žmogui. Netgi pats šiurkščiausias ir ciniškiausias senas chirurgas ar gydytojas labiausiai linki savo ligoniui pasveikti. Galbūt gydytojas pyksta ant ligonio, nes jis nedirba kartu su juo pagal planą ir nepasveiksta, nors viskas yra „įdėta“ į tą ligonį, kad jis pasveiktų. Norėtųsi prisišaukti – žmonės, mes jus tikrai mylime ir dirbame dėl jūsų! Mes leidžiame naktis ligoninėje. Netrukdykite mums dirbti mūsų to sunkaus darbo. Truputėlį susilaikykite nuo komentarų, neigiamų straipsnių, neigiamų emocijų, nukreiptų į mus.

Ko gero, mumyse yra per mažai Dievo. Gal tas tarybmetis daug ką nužudė mumyse. Dvasingumo neliko visiškai. Mes vaikštome į bažnyčią iš įpročio. O kur veda dvasingumas? Į susitaikymą su mirtimi. Jis yra būtinas, nes niekas iš mūsų čia nepasiliks, visi mes iškeliausime. Kažką mes sėkmingai ištraukiame iš tos kelionės, kažko mums ištraukti nepavyks. Norėtųsi paprašyti supratimo, atjautos mums, nes mes irgi sergame, irgi pavargstame. Kartais apverkiame mirusius mūsų ligonius, tik neparodome tos emocijos darbe, nes kai kuriems atrodo, kad tai silpnybė, kitiems atrodo, kad tai yra neprofesionalu, kai kas bijo tokio momento: kaip aš parodysiu, kad esu kaltas, kad man gaila, kad verkiu, juk aš „gausiu per galvą“, turėsiu išmokėti daugiatūkstantines išmokas.

Daug dėmesio sulaukusiame įraše rašėte, kad jūs bijote. Kaip ta baimė atsirado?

Baimė mus persekioja, ko gero, visada. Ypač, kai su sudėtinga situacija susiduri vieną, kitą kartą, dar jei su Akreditavimo tarnyba pabendrauji, pamatai, koks jų yra požiūris. Kaip tardo, ne klausinėja. Išgirsti kolegų, kurie jau ten yra buvę, komentarus, įsivaizduoji, kaip tau tektų aiškinti kokią nors situaciją. Taip, mes pradedame bijoti vis labiau ir labiau, bijome tos atsakomybės būti kalti be kaltės. Aš be gailesčio mečiau chirurginį operacinį darbą, nors būtent dėl jo ėjau į chirurgiją, man jis buvo artimas, man jis patiko, dar per internatūrą supratau, kad noriu gyventi tose operacinėse, daryti kažką rankomis ir gauti greitą rezultatą, tai yra įdomu. Kodėl aš pakankamai lengvai iš jo išėjau? Vieną mūsų kolegą (tas atvejis buvo nuskambėjęs su vardais ir pavardėmis) apkaltino dėl kilusios komplikacijos, jis buvo pripažintas kaltu ir gavo lygtinai dvejus metus. Aš pažįstu tą žmogų asmeniškai, žinau, kaip jis dirba, žinau, kad yra geras specialistas ir viskas su juo gerai. Tada pasidarė baisu, ypač, kai tu ant rankų turi 3 mėnesių kūdikį, galvoji: gerai, šįkart buvo taip, o kitą kartą galbūt grės laisvės atėmimas. Kaip tada gyventi? O kas augins mano vaiką ir dėl ko visa tai? Jei tu esi banditas, „uždirbi“ labai didelius pinigus, tu žinai, dėl ko rizikuoji. O dėl ko rizikuoji būdamas gydytoju? Tada atsirado didelė baimė ir kažkoks slegiantis pojūtis, kad tu nekontroliuoji situacijos. Kai eini žmogų gydyti su peiliu, akivaizdu, kad tas peilis per milimetrą gali nuslysti ir tu kūne gali ką nors netyčia padaryti. Tada supranti, kad už tai tave gali nuteisti, ir nebenori eiti su tuo peiliu prie žmogaus. Tavo alinantis darbas gali kainuoti gyvybę. Mes visi pažinojome Vytautą, tai buvo mūsų skyriaus saulutė. Jeigu kas nors prieš tai man būtų pasakęs, kad kuris nors pakels prieš save ranką, ko gero, Vytautas būtų buvęs vienas paskutiniųjų, apie kurį būčiau pagalvojusi. Negali būti tikras dėl savęs, kad tavo praktikoje ir tavo gyvenime neatsiras tokios situacijos, kad prieisi tą slenkstį, peržengsi jį, tau bus taip blogai, kad jau nebegalėsi gyventi ir dirbti. Šiuo metu dar vienas kolega patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal 132 straipsnį „Neatsargus gyvybės atėmimas“, kuris yra visiškai ne apie gydytojus. Mes būname kaltinami, kad ne viską padarėme. O kur yra tas „viskas“? Ties kuria riba turi sustoti ir jau nebedaryti? Arba, jei žmogus dabar yra stabilios būklės, kaip tu gali įtarti, kad už valandos jis nebebus stabilios būklės. Ir kaip tu tada galėsi pasiaiškinti? Tada pradedame tvarkytis popierius, gilintis į istorijos rašymo kultūrą, kaip turėtume save apginti tais popieriais; galvoji: po galais, aš juk ne rašytoja, aš – gydytoja. Ir kodėl manimi taip nepasitiki teisminė sistema ir visuomenė? Bet vis tiek eini, dirbi tą darbą, kažkaip apsisaugai, ligos istorijos įrašai vis platesni, vis išsamesni. Ar nuo to geriau ligoniui? Manau, kad jam tikrai yra „dzin“.

Jūs savo noru įgyjate profesiją, dėl kurios galite būti pasodinti...

Taip, tai yra absurdiška ir labai skaudina. Tikrai, patikėkite manimi, niekas iš mūsų neina į operacinę pakenkti žmogui. Visi eina tam, kad žmogų išgelbėtų. Nuo kurios ribos tai yra nusikalstamas neapdairumas, kai du per parą dirbantys chirurgai turi apžiūrėti du skyrius, dar jie eina į operacinę, tvarko popierius... Mes paskaičiavome, kad 100 ligoniui vidutiniškai kiekvienam gali paskirti 4 minutes. Ar tai yra neapdairumas, jeigu per tą laiką nesugebėjai suprasti, kad būklė pablogėjo, ar tai visgi yra didelis darbo krūvis ir žmogiškasis faktorius? Galima klausti – o kodėl jūsų taip mažai? Kodėl taip mažai skiria pinigų medicinos biudžetui? Galima, aišku, kaltini vadovybes – kodėl jūs neįdarbinate dar papildomai darbuotojų? Jie iš Ligonių kasų gauna tam tikrą pinigų kiekį, jie turi išlaikyti ligonius, mokėti už elektrą, nupirkti visą įrangą, visus medikamentus (o ligoniai pageidauja, kad tai būtų šiuolaikiškiausi medikamentai), dar turi išlaikyti tam tikrą kiekį personalo, kuris dirba, budi per naktis, nori didesnio atlyginimo už darbą naktį (kas yra normalu), tada pradedama skaičiuoti, ar iš tikrųjų čia reikėtų tiek gydytojų, gal galima dar sumažinti? Tada įvyksta kokia nors nelaimė, pradedame galvoti: ne, čia jau gal buvo per mažai gydytojų. Aš manau, kad vienintelis būdas išvengti tokių skundų ir nepakeliamos atsakomybės, – kažkiek keisti požiūrį į mūsų darbą. Mes galime ne tai, kad suklysti, neprižiūrėti, mes tiesiog galime neturėti pakankamai laiko gelbėdami kitą gyvybę.

Foto: Shutterstock

***

Kalbėjome su nauju skyriaus vedėju apie mobingo problemą. Visi labai tikimės, kad to mobingo darbe nebus. Iš kur kyla mobingas? Pateisinti chamiškų, kartais sadistiškų poelgių aš nenorėčiau, bet vadovams užkraunama didžiulė atsakomybės našta. Gydytojas atsakingas už savo ligonius, o vadovai – už visus. Taip pat ant jų užkraunami visokie formalūs dalykai, specifikacijos. Jie, aišku, turėtų mokėti absorbuoti tą didžiulį krūvį, neišlieti ant komandos papildomos įtampos ir krūvio, nes jie yra tie darbiniai arkliukai, kurie veža ir tave. Nežinau, ar aš galiu teisinti tuos žmones. Kad ir kokie jie būtų, daug pasiekė medicinos srityje, norėtųsi juos krikščioniškai suprasti. Kaip iš gero gydytojo, maksimalisto, perfekcionisto galima tapti pabaisa. Greičiausiai tai yra tas psichologinis nesugebėjimas susitvarkyti su didžiuliu krūviu, kuris ir ant jų užkraunamas.

Gal pasirodysiu per pozityvi, bet bendravimas keičiasi. Pasikeitė žmonės, iš kurių aš mažiausiai to tikėjausi. Iš valdingų kolegų jie tapo vyresniais draugais, su kuriais galima ir asmeniškai pakalbėti apie tai, kas tave slegia. Labai tikiuosi, kad ta didžiulė auka (traumatologo savižudybė – DELFI), nors iš principo yra beprasmė, nes jauno, gražaus žmogaus mirtis visada bus beprasmė, veltui nenueis, kad mumyse kažkas pasikeis. Kad mes būsime supratingesni vienas kitam mūsų darbe, kad mūsų vyresni kolegos šiek tiek labiau supras, jog mes kitokie, negu jie buvo, mes gimėme nepriklausomoje Lietuvoje, todėl kitaip suvokiame pasaulį. Aš tikiuosi, kad viskas keisis, kad žmonės supras, jog mes irgi žmonės, kad to mobingo nebeliks, kad mes būsime kolegos, komanda.