Net 77,4 proc. medikų tvirtina, kad darbe yra patyrę mobingą – daugiau nei pusė apklausos dalyvių (53,3) sako, kad yra patyrę mobingą iš padalinio ar įstaigos vadovų, beveik ketvirtadalis (24,1) – iš hierarchinio lygio bendradarbių. 11,5 proc. medikų sako, kad mobingo nėra patyrę, bet žino, kad tai patiria kolegos.

Beveik 80 proc. respondentų tvirtina, kad nėra galimybės apie vykstančius mobingus pranešti.

Atsakinėdami į apklausos klausimus, gydytojai turėjo įvertinti, kurie veiksniai darbe labiausiai netenkina, žeidžia ir vargina. Dauguma atsakė, kad būtent mobingas – žeminimas, gąsdinimas, kompetencijos žeminimas ir kt. Toliau – darbo užmokestis ir krūviai.

Trečiadienį Seime konservatorė Paulė Kuzmickienė pasikvietė medikus ir politikus padiskutuoti apie esamą medikų situaciją ir galimas priemones tam keisti.

Kaip išgyvendinti mobingą?


Pasak Šiaulių ligoninės Vidaus kontrolės grupės vadovo, jauno gydytojo Martyno Gedmino, mobingą išgyvendinti nėra sunku, tačiau reikia lyderystės iš vadovų, kurie parodytų, kad tai yra netoleruotina.

„Jei RVUL (Respublikinė Vilniaus universiteto ligoninė, kurioje dirbo nusižudęs gydytojas traumatologas – DELFI) viduje buvo pasakyta „mobingui – ne“ – gerai, bet išorėje aš to neišgirdau. Užtektų vieno pavyzdžio, jeigu koks nors vienas vadovas prarastų savo poziciją už tai, kad vykdo mobingą, – iškart viskas pasikeistų.

Bet čia viskas nepasibaigia. Mes kalbame ne tik apie mobingą, o apie mediko savižudybę. Mediko savižudybė – labai dažnas reiškinys, ir tai yra išraiška to perdegimo komplekso. Savižudybių tarp medikų yra labai daug, taip pat ir Lietuvoje, tik ši labai garsiai buvo eskaluojama. Lygiai tokios pačios išraiškos yra skyrybos, priklausomybė nuo alkoholio, kitų medžiagų ir pan.“

Kalbant apie perdegimą, tai yra kur kas kompleksiškesnis dalykas, sako gydytojas M. Gedminas. Šiaulių ligoninėje svarstoma, kad reikia sudaryti galimybes medikams kreiptis psichologinės pagalbos.

„Mes pradėjome žiūrėti į pasaulines praktikas, suteikti galimybę medikui konsultuotis su psichologu, bet to neužtenka. Medikai neis, jie yra egoistai, per daug savimi pasitikintys žmonės, kurie nuo pat mokyklos mokėsi dešimtukais, šimtukais ir pan. Jie negali klysti, jie nesikreips pagalbos. Dėl to mes turime pritaikyti gerąsias užsienio šalių praktikas, kai po bet kokios krizinės situacijos psichologo konsultacija turi būti privaloma“, – sakė M. Gedminas.

Martynas Gedminas

Pasak Šiaulių ligoninės atstovo, priemonės problemoms spręsti neveiks, jei jos bus po darbo. Pasak jo, tai turi vykti darbo valandomis.

„Kai įvyko tragedija (mediko savižudybė – DELFI), mes į šį reiškinį pradėjome žiūrėti plačiąja prasme. Ne viskas taip lengva. Vien spręsdamas problemas gerovės nesukursi. Tu gali aiškintis, kas daroma blogai, gali nubausti tuos žmones, bet nebus išspręsta problema, mes turime galvoti, kaip sukurti gerą aplinką medikams dirbti“, – mano M. Gedminas.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) neseniai paviešino apklausą, kurioje medikai gali pasisakyti, kaip būtų galima gerinti mikroklimatą darbe.

Taip pat pradėjo veikti pasitikėjimo linija, kuria medikai kviečiami pranešti apie psichologinį smurtą darbe, mobingą.

„Psichologinė pagalba yra gerai, bet tai – pleistras ant sulūžusio kaulo“, – apie Sveikatos apsaugos ministerijos siūlomas išeitis kalbėjo M. Gedminas.

Mobingas – „kultūrinis paveldas“

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Teisės ir personalo skyriaus vyriausioji specialistė, psichologė Lina Žižytė sakė, kad nuo pat pirmos dienos, kai buvo sužinota apie traumatologo savižudybę, į situacijos suvaldymą įsitraukė iškart, pasak jos, administracija taip pat reagavo greitai. Kaip ji sakė, kelios savaitės iki tragiško įvykio ligoninė svarstė, kaip sudaryti galimybes gydytojams teikti psichologinę pagalbą.

RVUL atstovė akcentavo, kad dabar įstaigai vadovaujanti Jelena Kutkauskienė direktorės pareigas eina dar tik tris mėnesius ir nespėjo susipažinti, kuo gyvena įstaiga. Ligoninės atstovė perdavė, kad direktorės durys atviros visiems.

L. Žižytė sakė, kad šiuo metu RVUL vyksta tyrimas, tačiau jo rezultatų pakomentuoti negalėjo.

Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) prezidentė gydytoja rezidentė Kristina Norvainytė mano, kad šiuo metu Lietuvos gydymo įstaigose įsigalėjęs mobingas – „kultūrinio suvokimo palikimas“. „Šiuo metu labai mėgstamas argumentas, neva kartoms pasikeitus tai išnyktų, bet tai nėra tiesa, – sakė K. Norvainytė. – Tai labai lengvai perduodami elgesio modeliai.“

Kristina Norvainytė

Gydytoja rezidentė akcentavo ydingus vadovų ir pavaldinių (žemesnio rango gydytojų, gydytojų rezidentų) santykius, jaučiamą spaudimą, įtampą, žeminimą ir kt.

Pasak jos, daug iniciatyvos šiuo atžvilgiu turėtų rodyti vadovai. „Žmonės pagalbos nesikreips, jei nebus pasakyta lyderio, kad tai yra normalu. Pavyzdžiui, Vokietijoje taip normalu kreiptis į psichologą, kad tai yra kone privaloma, raginama bent kartą per mėnesį apsilankyti pas psichologą“, – sakė JGA prezidentė. Pasak jos, didelėse ligoninėse turėtų būti specialistas, kuris dirbtų vien tik su personalu iš psichologinės pusės.

„Yra daug problemų, reikėjo skaudaus įvykio, kad visa visuomenė, įstaigos, sveikatos apsaugos ministerija sureaguotų, tikiuosi, kalbėjimas duos veiksmų“, – sakė Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) atstovė Jurgita Sejonienė.

Pasak jos, svarbu, kad viskas neapsiribotų vien tyrimais ir kalbomis, kad būtų sudarytos priemonės, galinčios suvaldyti tą situaciją.

„Apklausos duomenys yra tragiški. Vidutinį ir sunkų perdegimą patiria didžioji dalis medikų bendruomenės, – sakė J. Sejonienė. – Kad problema buvo ištylėta, nereiškia, kad jos nebuvo.“

Pasak LSM atstovės, vienos mobingo priežasties nėra. Mažesnėse įstaigose ši problema nedažna, tačiau didžiosiose universitetinėse ir respublikinėse gydymo įstaigose tai – kasdienybė. Į šių įstaigų medikus dedami dideli lūkesčiai, negana to, tarp jų – konkurencija, milžiniški krūviai ir pan.

Jurgita Sejonienė

Gydytojai diskutuodami prakalbo ne tik apie vadovų sukuriamą įtampą, bet ir apie pacientų nevaldomą elgesį, žiniasklaidos keliamą įtampą. Pasak jų, pacientai ar jų artimieji prieš gydytojus kelia balsą, įžeidinėja, pateikia neadekvačių reikalavimų.

Kalbėdami apie galimas priemones problemų kompleksui išspręsti, medikai teigė, kad pirmiausia reikia teikti prioritetą sveikatos apsaugai, skirti daugiau lėšų, mažinti gydytojų darbo krūvius, mažinti biurokratinę naštą ir kt.

Pasak diskusijos dalyvių, šiuo atžvilgiu turėtų pasireikšti lyderystė iš politikų, iš SAM, Sveikatos reikalų komiteto, Vyriausybės.