Kaip anksčiau rašė DELFI, asmeninė A. Zavorotniuk grimuotoja papasakojo apie darbą su aktore. Specialistė daug metų dirba su A. Zavorotniuk ir pirma pastebėjo jos išvaizdos pokyčius.

Kaip teigia grimuotoja, aktorės problemos dėl sveikatos prasidėjo dar prieš 10 metų. „Nastia dažnai pervargdavo ir dėl to prastai jausdavosi. Jai skaudėdavo galvą, pasitaikydavo galvos svaigimų“, – pasakojo L. Loseva. Pati aktorė manė, kad prastos savijautos priežastis – nuovargis ir dietos.

„Jai vis tiek dažnai būdavo kažkokių alerginių reakcijų, ant odos atsirado bėrimų. Kaklo būklė kėlė siaubą. Kaip keptas obuolys – skirtingai nei patemptas veidas“, – kalbėjo L. Loseva.

Vieną kartą N. Zavorotniuk išvaizda sukėlė grimuotojai siaubą ir priminė, kad tai pastebėjo ir grimuodama velionę atlikėją Žaną Friskę, kuri mirė nuo tos pačios ligos. „Toks kaklas buvo Žanos Friskės – pamačiau, kai ji arti priėjo. Ir dabar nuo tos asociacijos šiurpstu iš siaubo“, – teigė ji.

Lietuvoje kamieninių ląstelių terapija taikoma gydant kai kurias ligas, tam kurių ir vėžys, be to, toks pats metodas naudojamas ir siekiant pasigražinti, atsijauninti. Visgi, pasiteiravome Lietuvos mokslininkų ir gydytojų, ar kamieninių ląstelių terapija turi sąsajų su vėžiu?

Ar iš tiesų ši procedūra turi sąsajų su vėžiu?

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės (LSMUL) Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos Kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos sektoriaus vadovas gydytojas onkologas chemoterapeutas-hematologas Domas Vaitiekus sako, aiškių įrodymų, kad kamieninių ląstelių terapija sukelia vėžį, kol kas nėra. „Taip pat žymiai daugiau duomenų yra, kad dauguma kamieninių ląstelių terapijų, kurios atliekamos komerciniais tikslais, yra neefektyvios ir dažnai neturinčios jokio pagrindo ir teisinio reguliavimo“, – sako gydytojas.

Gydytojas sako, kad kamieninių ląstelių terapija yra labai plati sąvoka ir kamieninės ląstelės yra labai įvairios.

„Jei taikoma paties žmogaus autologinės kamieninės ląstelės, dažniausiai tai kraujodaros kamieninės, arba grožio „pramonėje" mezenchiminės rizika, kad šios ląstelės „suvėžės" yra minimali, nes tai tokią pat genetinę medžiagą turinčios ląstelės. Tačiau atliekant ląstelių manipuliacijas didėja genų pažaidos rizika ir tikimybė onkologinių ligų padidėja“, – aiškino D. Vaitiekus.

Gydytojas sako, kad šiuo metu daug tiriama imuninės sistemos įtaka onkologinių ligų vystymesi, o kamieninių ląstelių terapija daro įtaką imuniniam organizmo atsakui. „Tai galėtų būti kitas predisponuojantis veiksnys, vystantis onkologiniams susirgimams“, – sako hematologas.

Kas yra kamieninės ląstelės?

„Kamieninės ląstelės yra ląstelės, kurios gali atsinaujinti ir diferencijuotis į subrendusias ir savo funkcijas atliekančias ląsteles. Kamieninės ląstelės klasifikuojamos pagal jų galimybę diferencijuotis. Pluripotentinės (plačių diferenciacijos galimybių) kamieninės ląstelės gali diferencijuotis į visų tipų ląsteles (nervines, kraujo, įvairių organų ląsteles) tokios ląstelės aptinkamos ankstyvoje embriono vystymosi stadijoje, vėliau ląstelės embrione nebegali diferencijuotis į visų tipų ląstelės ir jų potencialas mažėja, – aiškino hematologas D. Vaitiekus. – Pavyzdžiui, ląstelės naudojamos kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijoje gali diferencijuotis tik į kraujo ląsteles (eritrocitus, trombocitus, leukocitus).“

Gydytojas sako, kad embrioninės kamieninės ląstelės paprastai gaunamos iš priešimplantacinės blastocistos (7–10 dienų po apvaisinimo). Vėliau, embriono kamieninės ląstelės, susidariusių praėjus 10–14 dienų po apvaisinimo, ir vadinamos „somatinėmis“ kamieninėmis ląstelėmis ir jų diferenciacijos potencialas yra siauresnis, jos jau būna užprogramuotos kokių ląstelių tipo jos taps.

Nuo 2006 m. sukurtos indukuotos pluripotencinės kamieninės (iPL) ląstelės „perprogramuojant“ genus, subrendusias ląsteles ir grąžinant į kamieninių ląstelių būseną. Šios ląstelės gaunamos ir modifikuojant jau subrendusias ląsteles, aiškina D. Vaitiekus. Terapinio naudojimo galimybės yra didžiulės, nors genetinių manipuliacijų poreikis riboja klinikinį pritaikymą, dėl rizikos nepageidaujamų ląstelių pokyčių, tarp jų ir onkologinių susirgimų rizikos.

Klinikinis įrodytas panaudojimas šiuo metu yra kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija. Kiti tiriami terapiniai panaudojimai: kaulų ir kremzlės transplantacija ir ragenos transplantacijos efektyvumas ir saugumas dar nėra pilnai įrodytas. Vystomas gydymas ir kitomis ligoms gydyti (tinklaines, Parkinsono, miokardo infarktui, transplantato prieš šeimininką ). „Vienintelė įrodyta ląstelinė terapija yra kraujodaros kamieninių ląstelių terapija. Visa kita yra tik moksliniai tyrimai arba neteisėta veikla“, – pasakoja Kauno klinikų gydytojas.

Daugiau apie kamieninių ląstelių terapiją – interviu su Nacionalinio vėžio instituto Molekulinės onkologijos laboratorijos vadovu prof. dr. Kęstučiu Sužiedėliu.

– Profesoriau, ar kamieninių ląstelių terapija turi ryšį su vėžiniais susirgimais? Kokį? Kaip tai vyksta?

– Prisimenant, kad kamieninių ląstelių egzistavimo hipotezė praėjusio amžiaus pradžioje pirmiausia buvo pasiūlyta Rusijos mokslininko A. Maksivomo (po Spalio revoliucijos persikėlusio ir tęsusio tyrimus JAV), tyrinėjusio hematopoezę (kraujo ląstelių vystymąsi), nenuostabu, kad ir terapijos tikslais pirmiausia buvo panaudotos hematopoetinės (kraujodaros) kamieninės ląstelės (HKL). Deja, HKL yra labai retos, todėl yra sukurta ir tebekuriamos įvairios technologijos, įgalinančios šias ląsteles padauginti in vitro sąlygomis ir tuomet naudoti jas terapijoje. Šiame etape susiduriama su nemenkais iššūkiais, kadangi būtina išlaikyti kamieninių ląstelių multipotentiškumą (gebėjimą diferencijuotis į visų tipų kraujo ląsteles) ir nenukreipti šių kamieninių ląstelių kitų audinių ląstelių (pvz. epitelio) diferenciacijos kryptimi. Deja, dar nėra pilnai ištirta, kaip šiuos reikalavimus užtikrinti, todėl su padauginimo in vitro technologijomis susijusi ir vėžio vystymosi dėl tokių ląstelių naudojimo terapijoje rizika, kadangi neteisingos ląstelių diferenciacijos kryptimi stimuliuotos ląstelės gali lemti piktybinių navikų vystymąsi.

Kita su kamieninių ląstelių naudojimu terapijoje ir vėžio vystymusi patirtis yra susijusi su genetinėmis kamieninių ląstelių modifikacijomis. Įvairių imunodeficito sindromo ir kitų ligų pacientų gydymui buvo taikyta kamieninių ląstelių ir genų terapija, kurios metu HKL buvo transfekuojamos sutrikdytos replikacijos retrovirusais, siekiant ištaisyti ligą lemiančias mutacijas kamieninių ląstelių genome. Deja, daliai gydytų pacientų išsivystė leukemijos, kaip vėliau nustatyta, dėl viruso įsiterpimo į HKL genomą taip, kad buvo paskatinta su leukemijų vystymusi susijusių genų raiška. Tiesa, šią riziką pavyko sumažinti HKL genomo redagavimui ėmus naudoti naujos kartos virusinius vektorius, kurių gebėjimas įsiterpti į atsitiktines HKL genomo vietas yra sumažintas. Klinikinio tyrimo, kurio metu imunodeficito sindromo pacientų gydymui buvo naudotos tokiais virusais modifikuotos HKL, rezultatai yra optimistiniai – per ketverius metus nuo terapijos nė vienam pacientui leukemija neišsivystė.

Kitas kamieninių ląstelių tipas, su kuriomis siejamos kamieninių ląstelių terapijos viltys yra mezenchiminės kamieninės ląstelės (MKL). MKL randamos jungiamuosiuose organizmo audiniuose, tokiuose kaip kaulų čiulpai (bet kitų tipų nei HKL), riebalinis, raumenų, virkštelė, placenta, pieninio danties pulpa. Vizijas MKL panaudojimui regeneracinėje terapijoje lėmė pastebėjimai, kad šios ląstelės susikaupia žaizdų srityse ir yra svarbios audinių regeneracijai, gyjant žaizdoms. Šiandien visame pasaulyje suskaičiuojama daugiau nei keli tūkstančiai pacientų, kuriems klinikinių tyrimų ar inovatyvios terapijos metu yra taikyta MKL terapija. Deja, panašiai kaip ir HKL MKL išgryninimo iš įvairių audinių dar nėra standartizuotos. Išgryninta MKL ląstelių populiaciją yra heterogeniška. Taip pat susiduriama ir su šių ląstelių padauginimo in vitro stadijos problemomis. Pastebėta, kad padauginimo in vitro metu dalis MKL populiacijos prarandama, todėl prarandama ir dalis natūralių MKL savybių. Yra daug tyrimų duomenų, patvirtinančių MKL, naudojamų terapijoje, sąsajas su vėžio vystymusi. Tiesa, kiti tyrimai rodo, kad, priešingai, MKL slopina vėžio vystymąsi. Taigi, kol kas tai dar neištirta sritis. Skirtingi tyrimai atskleidžia skirtingus mechanizmus, kuriais MKL skatina vėžinių ląstelių dalijimąsi, migraciją, invazines savybes. Tyrimai atskleidžia, kad šiems procesams svarbūs įvairūs augimo veiksniai, sintetinami MKL, MKL skatinama angiogenezė ir vėžinių ląstelių metastazavimo procesai, MKL lemiami vėžinių ląstelių mikroaplinkos pokyčiai. MKL gali diferencijuotis į įvairių tipų ląsteles. Kai jos diferencijuoja į pvz. osteoblastus (kaulinių ląstelių tipas), tai gali lemti vėžinių ląstelių sankaupas ir metastazių formavimąsi, imituojant kaulų čiulpų mikroaplinką. Leukemijų vystymosi sąsajų su MKL tyrėjai formuluoja išvadas, kad leukemijos išsivysto ne dėl supiktybėjimą lemiančių MKL pokyčių, bet dėl MKL gebėjimo suformuoti palankią mikroaplinką vėžinių ląstelių dalijimuisi ir tolimesniam agresyvėjimui. Šie pastebėjimai perša ir šios problemos sprendimo būdus – nustačius, į ką diferenciavusios MKL, lemia vėžio vystymąsi, galima kurti priešvėžines terapijas, nukreiptas į būtent tokias mikroaplinkos ląsteles, o šių priemonių taikymas kartu su MKL terapija galėtų apsaugoti nuo vėžio vystymosi dėl MKL terapijos rizikos.

Dar vienas kamieninių ląstelių tipas – embrioninės kamieninės ląstelės (EKL), išskiriamos iš audinių embriogenezės metu. Jos yra pliuripotentinės – gali diferencijuotis į bet kurią organizmo ląstelę. Daugelyje pasaulio šalių šios ląstelės nesiejamos su kamieninių ląstelių terapija dėl abejonių ar tokia terapija atitiktų etikos reikalavimus, bet jų tyrimai atskleidžia tam tikras kamieninių ląstelių naudojimo terapijoje rizikas. Kultivuojamos in vitro šios ląstelės gana greitai diferencijuoja ir formuoja taip vadinamus embrioninius kūnelius, o implanuotos kaip ksenograftai į eksperimentinius gyvūnus formuoja teratomas (dažniausiai nepiktybiniai navikai, bet galintys supiktybėti). Kultivuojamos ląstelės teratomose toliau diferencijuoja formuodamos embriogenezei būdingus audinius, kultivuojamos pakankamai ilgai suformuoja ir piktybinius navikus. Pastebėta, kad ilgiau in vitro kultivuotos EKL ir dar nesuformavusios embrioninių kūnelių implantuotos į eksperimentinius gyvūnus, suformuoja agresyvesnius navikus. Tokie pastebėjimai dar sykį patvirtina, kad kultivavimo in vitro etapas yra vėžio vystymosi dėl kamieninių ląstelių terapijos riziką didinantis etapas. Jo reikėtų vengti arba kaip galima labiau sutrumpinti, deja tuomet tenka išgryninti kuo daugiau kamieninių ląstelių iš originalaus šaltinio.

Tiesa, atradus diferencijavusių ląstelių perprogramavimo į indukuotas pliuripotentines kamienines ląsteles (iPKL) galimybes (2012 metais už šį atradimą Serui J. B. Gurdon ir S. Yamanaka buvo skirta Nobelio premija Fiziologijos ar Medicinos srityje), atsirado naujų vilčių saugiai naudoti kamienines ląsteles terapijai. iPKL labai panašios į EKL, taip pat gali diferencijuoti į bet kurią organizmo ląstelę, taip pat in vivo formuoja teratomas, bet pasižymi svarbiu skirtumu – in vitro kultivavimas (padauginimo tikslu) nepadidina rizikos išsivystyti agresyvesniems navikams po padaugintų iPKL implantavimo eksperimentiniams gyvūnams. Tiesa, dar daug klausimų apie iPKL ląsteles neatsakyta, bet atlikti pirmieji klinikiniai tyrimai, naudojant iPKL terapijoje suteikia optimizmo.

– Kamieninių ląstelių terapija taikoma gydyti įvairias sunkias ligas, taip pat ir vėžines.

– Kamieninių ląstelių naudojimas priešvėžinėje terapijoje pagrįstas kamieninių ląstelių kaupimusi žaizdos srityje. Vystantis navikui jo mikroaplinka kinta ir primena pažeisto audinio mikroaplinką, todėl buvo pasiūlyta panaudoti kamienines ląsteles kaip transporterį, nukeliaujantį į naviko sritį ir nugabenantį priešvėžinio poveikio priemonę į pirminio naviko ar metastazės sritį. Ikiklinikiniuose tyrimuose yra išbandyti įvairūs kamieninių ląstelių ir priešvėžinio poveikio priemonių deriniai (pradedant nanodalelėmis, pakrautomis chemoterapijos agentais ir įvestomis į kamienines ląsteles ir baigiant imunoterapijos apspręstos HKL skatinimu), bet jau aptartos problemos dėl kamieninių ląstelių terapijos ir vėžio vystymosi sąsajų išlieka.

– Ar galima taip sakyti, kad kamieninių ląstelių mokslas – didelė pažanga moksle, tačiau nėra dar daug ištyrinėta, todėl reikėtų tai taikyti tik tada, kai tikrai reikia? Pavyzdžiui, ligų gydyme. Tačiau galbūt nuo šios terapijos reikėtų susilaikyti norint pasigražinti?

– Neabejotinai kamieninių ląstelių tyrimai yra labai perspektyvūs, vystomi visame pasaulyje, su jais siejamos įvairių kamieninių ląstelių taikymų terapijos tikslais viltys. Tiesa ir tai, kad šiandien kamieninių ląstelių tyrimų srityje yra dar daug neatsakytų klausimų, nors kai kurie laimėjimai atrodo labai patraukliai taikymui klinikose jau šiandien. Šios srities tyrimų ir tyrimų laimėjimų taikymo reguliavimui 2002 metais buvo įsteigta Tarptautinė kamieninių ląstelių tyrimų organizacija (International Society for Stem Cell Research, ISSCR), šiandien vienijanti daugiau nei 60 šalių, kuri 2006 metais pateikė rekomendacijas (Guidelines), kuriomis siūlė vadovautis šioje tyrimų ir rezultatų taikymo srityje. Organizacija rekomendacijas paskutinį kartą atnaujino 2016 metais. Naujausiose rekomendacijose pabrėžiama, kad, nors daugelis inovacijų medicinoje buvo įdiegtos, neišbandžius jų klinikiniuose tyrimuose, ir tai lėmė pacientų gydymo proveržį ir neabejotiną naudą pacientams, atsižvelgiant į kamieninių ląstelių srities sudėtingumą ir šiandieninį srities pažinimo lygį. Organizacija nerekomenduoja bet kurių (tiek gydymo, tiek grožio) kamieninių ląstelių procedūrų vykdyti ne patvirtintų klinikinių tyrimų metu.

Visgi, Organizacija pripažįsta, kad gydytojai išimtinais atvejais, kai paciento gydymui nėra ar beveik nėra alternatyvių priemonių, turi teisę priimti sprendimą pasiūlyti nedideliam pacientų skaičiui perspektyvias kamieninių ląstelių procedūras. Tokiais atvejais Organizacija rekomenduoja laikytis 16-os punktų taisyklių, kuriose numatytas pilnas vykdomos procedūros aprašymas, paaiškintos ikiklinikiniais moksliniais tyrimais ir įrodymais pagrįstos prielaidos, kad procedūra gali būti sėkminga konkrečiam pacientui, nėra vilčių, kad egzistuojančios patvirtintos gydymo alternatyvos bus veiksmingos, pacientas negali būti įtrauktas į jo klinikinei situacijai tinkamą vykdomą klinikinį tyrimą, inovatyvus gydymo metodas yra išnagrinėtas ir patvirtintas nesuinteresuotų autoritetingų asmenų ar specialios komisijos ar komiteto, taip pat gydymą vykdantis gydytojas pasirengęs atskleisti tiek teigiamus, tiek neigiamus gydymo rezultatus, šalutinius efektus.

Vargu, ar šiandieniniu pažinimo lygmeniu užtikrinamas saugus ir pagrįstas (kaip tai apibrėžiama Organizacijos rekomendacijomis) kamieninių ląstelių naudojimas grožio procedūroms. Manau, Organizacijos rekomendacijos neprieštarauja nei Hipokrato priesaikai, taip pat neapriboja inovacijų diegimo medicinoje, o taip pat skatina ir mokslinius tyrimus kamieninių ląstelių srityje. Taigi, matyt, vertėtų atidžiai susipažinti su šiomis rekomendacijomis ir jų laikytis, svarstant apie kamieninių ląstelių terapijos galimybes.