Dažniausiai nustatomas pirmagimiams berniukams
„Nors tais laikais, kai studijavau universitete, apie vaikus su dėmesio sutrikimo problemomis dar niekas nekalbėjo, bet iš tiesų jų buvo, jie buvo visais laikais. Psichiatrijoje nėra tokių tyrimų, kur vienintelis tyrimas parodytų, koks žmogui sutrikimas. Reikia jį stebėti įvairiose aplinkose, vertinti jo raidą ir tai, kaip jis augo, kaip gyveno“, – sakė profesorė.
Metams bėgant paaiškėjo, kad yra vaikų grupė, kuri gimsta, auga ir gyvena su šiuo sutrikimu. Kartais nutinka taip, kad vėlesnėse klasėse mokinys staiga tampa nenustygstantis vietoje, niekaip negalintis susikaupti, bet to priežastis gali būti nerimas.
„Jei tai prasidėjo neseniai, o pradinėse klasėse viskas buvo gerai, vaikas tikrai neturės dėmesio sutrikimo. Su juo vaikas turi gimti ir užaugti. Jie turi sunkumus dėmesio koncentravime bei padidintame aktyvume, yra impulsyvūs. Staigiai reaguoja savo žodžiais ir veiksmais, sunkiai sulaukia savo eilės. Metams bėgant tai šiek tiek kinta, bet sunkumai išlieka tie patys“, – kalbėjo S. Lesinskienė.
Pasak profesorės, daugelis tyrimų parodė, jog tai nėra socialinis konstruktas, bet genų ir aplinkos sąveika. Vaikas būna kitoks jam dar net negimus – jei tai ne pirmas moters vaikas, ji jaučia, kad vaisius spardosi labiau nei kiti.
„Pastebėta, kad šis sutrikimas dažniausiai nustatomas pirmagimiams berniukams, yra labai daug priežasčių, prisidedančių prie eigos ar sunkumų, kai trūksta deguonies mamai nėštumo metu ir per gimimą. Niekas nesako – hiperaktyvus kūdikis, jis tiesiog būna neramus, blogiau miega, daugiau juda“, – pasakojo S. Lesinskienė.
Ankstyvoje vaikystėje iki mokyklos tokie vaikai turi labai didelę riziką patirti emocinę prievartą – juos bara, ant jų dažnai šaukia. Niekas neklausia, kodėl vaikas taip elgiasi, visi linkę bausti, bet ne padėti. Auklės tokius vaikus saugoti atsisako, tėveliai pavargsta, seneliai taip pat nebenori prižiūrėti hiperaktyvaus anūko.
„Jei toks vaikas susiduria su didele kritika ir dažnai, formuojasi nepasitikėjimas savimi ir opozicinis neklusnumas – jis nebenori draugauti, atsikalbinėja. Pradėjus eiti į mokyklą, jam būtina rasti veiklą, kurioje sektųsi, nes tik taip bus auginamas vidinis jausmas, kad jis gali, nori ir sugeba“, – sakė profesorė.
Neretai turi ir autizmo spektro sutrikimų
Amerikoje šis sutrikimas buvo įvardintas anksčiausiai, todėl ši šalis gydant ir nustatant hiperaktyvumą turi didžiausią patirtį. Tuo metu Europa to nedarė. Pasak amerikiečių, hiperaktyvumo tipai yra trys: pirmasis, kurį turintiems vaikams sunku susikaupti, bet jie nėra impulsyvūs ar neramūs, antrasis – kai vaikas labai greitas, impulsyvus, tačiau geba susikaupti, ir trečiasis – mišrus.
Europoje sutrikimas pripažįstamas tik tada, kai jis trečiojo tipo, mišrus, todėl duomenys apie sergamumą mūsų žemyne visada būna žymiai mažesni.
„Ligos pasireiškimas kiekviename amžiuje yra skirtingas, bet labiausiai reikia pagalbos ir įgūdžių su juo susitvarkyti vaikystėje. Dažniausiai sutrikimas būna ne vienas, manoma, kad iki 70 proc. jį turinčių, turi ir kitų, pavyzdžiui, skaitymo, rašymo, skaičiavimo, erdvės suvokimo ir t. t. Bėgant laikui, jei žmogus neįgyja savireguliacijos įgūdžių, problemos tik didėja“, – kalbėjo S. Lesinskienė.
Pagal 2003 metais darytą tyrimą, vertinant ne JAV, bet Europos kriterijais, Lietuvoje 5,2 proc. vaikų turi aktyvumo dėmesio sutrikimą.
„Mitas, kad pakliuvus į psichiatrinę ligoninę gydymas bus tik vaistais. Nebūtinai, nes pagal tyrimą daugmaž pusė vaikų, su sunkiu sutrikimu, gauna kitus gydymo būdus“, – sakė psichiatrė.
Pasak jos, Norvegijoje priklausomybės ligų centruose ištirta, kad kas antras jų pacientas yra neatpažintas hiperaktyvus vaikas vaikystėje. Tokiais atvejais dažniausiai pasireiškia piktnaudžiavimas alkoholiu, kvaišalais, asocialus elgesys, šeimos santykių patologija.
„Reikia mokytis gyventi su šiuo sutrikimu, beje, gali būti ir visai smagu. Jei vaikas turi prigimtinį padidintą reagavimą ir judrumą, jis gali labai greitai šokti, bėgti, sportuoti ir tose srityse pasiekti labai gerų rezultatų. Svarbiausia jo neprašyti sėdėti didžiąją dienos dalį, dabar yra net klasių, kuriose suolai yra padaryti stovimai pozicijai, šiems vaikams taip žymiai lengviau“, – kalbėjo S. Lesinskienė.
Profesorė pataria, kad visų pirma, reikia stengtis rasti kontaktą su hiperaktyviu vaiku, pasakyti apie tai kitiems šeimos nariams ir mokytis sugrąžinti dėmesį atgal į užduotį. Tai reikia daryti apibrėžiant užduotį, parodant ją gestais, bet ne sakant kritiką ir barant.
„Vaikai, kuriems šis sutrikimas yra sunkus, labai dažnai turi autizmo spektro sutrikimų – intuityviai nejaučia kiek ir kaip bendrauja, yra konfliktiški, neturi empatijos. Tokiems vaikams negalima valgyti cukraus, kuris dar labiau trukdo susikaupti, reikia suteikti daug fizinės veiklos. Jie geriau suvokia tai, ką mato, nei tai, ką girdi“, – kalbėjo psichiatrė.
Todėl skiriant užduotis svarbu, kad prieš akis būtų vaizdinė medžiaga – ji padeda hiperaktyviam vaikui susikaupti, prisiminti užduotį ir prie jos grįžti. S. Lesinskienė sako, jog tokie žmonės savo gyvenimą apibūdina tarsi gyventų su tiksinčia bomba.
