Antradienį Seimo nariai balsavo dėl Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo ir jam pritarė: už – 84, prieš 2, susilaikė 10. Pokyčiai Lietuvos ligoninėse jau nuo 2020 metų sausio 1 dienos.
Šiuo įstatymo projektu keičiasi tai, kad gydytojai paciento negaivins tuomet, kai mato negrįžtamas sveikatos būklės pasekmes, o gaivinimas situaciją dar labiau pablogins. Sprendimą inicijuoti gali abi pusės – tiek gydytojų konsiliumas, tiek pacientas ar jo artimieji. Sprendimas priimtas bus tik abiems pusėms raštiškai pritarus.
Projekte numatomi pakeitimai:
Įvesti naują sąvoką:
Beviltiškas gaivinimas – gaivinimas paciento, kurio ligos etiopatogenetiniai gydymo būdai neegzistuoja arba yra išnaudoti ir yra objektyvių gyvybines funkcijas užtikrinančių vienos ar kelių organų sistemų negrįžtamo pažeidimo požymių, dėl kurių nėra mediciniškai pagrįstos tikimybės pagerinti arba atkurti paciento gyvybiškai svarbias organizmo funkcijas, kurios buvo iki kritinės būklės atsiradimo.
Dalyje, kurioje kalbama apie sąlygas, kai gaivinti netikslinga, nurodoma:
„2) jeigu pacientas įstatymų nustatyta tvarka yra pareiškęs nesutikimą, kad būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo pritarimas. Į gydytojų konsiliumo sudėtį turi įeiti bent vienas gydytojas anesteziologas-reanimatologas;“
„3) jeigu yra gydytojų konsiliumo sprendimas, kad paciento gaivinimas prilygtų beviltiškam gaivinimui. Į gydytojų konsiliumo sudėtį turi įeiti bent vienas gydytojas anesteziologas-reanimatologas. Gydytojų konsiliumo sprendimas priimamas vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro nustatytais vienos ar kelių žmogaus organų sistemų negrįžtamo pažeidimo požymiais ir tvarka ir įgauna teisinę galią, kai yra paciento arba jo atstovo pagal įstatymą rašytinis pritarimas“.
„Kardiopulmoninis gaivinimas, tai gydymo metodas, skirtas atkurti pranykusias gyvybines funkcijas – sustojusią širdį bei kvėpavimą. Šio gydymo metu yra atliekami krūtinės ląstos paspaudimai, siekiant užvesti ar laikinai palaikyti kraujotaką, atliekami įpūtimai į plaučius, siekiant užtikrinti pakankamą deguonies kiekį audiniuose, naudojami medikamentai ar elektrošokas siekiant, lyg botagu užkurti širdies veiklą, – anksčiau DELFI sakė gydytojas anesteziologas-reanimatologas Aurimas Pečkauskas.
– Šis ypatingai traumatiškas gydymo metodas, neretai yra vienintelis gyvybės tiltas žmonėms, kuriuos ištinka staigi ir netikėta mirtis. Tačiau, kai kalbame apie terminalinėmis ligomis sergančius asmenis, kurių pagydyti nėra įmanoma ir žmonės pasiekia natūralią gyvenimo pabaigą – šis gydymo metodas tampa lyg spąstais, išniekinančiais kūną. Prasminga paminėti lūžtančius šonkaulius bei plyštančius vidaus organus... Šis gydymo metodas, anksčiau minėtomis aplinkybėmis vadinamas beviltišku gaivinimu.“
Pateikiame Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) tinklalaidės ištraukas šia tema.
Pasak A. Pečkausko, beviltiškas gydymas – potencialiai žalingas arba nepadedantis pacientui. T. y., kažkas daroma, kas neatneš jokios naudos pacientui
„Tačiau reikia teisingai suprasti, JGA, „Auksinės minutės“ organizuoja gaivinimo mokymus, o mes čia dabar pradedame kalbėti apie tai, gal ne viską ir ne visada reikia daryti, kad tą suprastume, turime suvokti, kad mirtis, kaip faktas, nėra vienalytis. Mes turime du esminius kelius, kaip žmogus numiršta, – JGA radijo laidoje pasakojo anesteziologas reanimatologas A. Pečkauskas.
– Jauni, darbingo amžiaus žmonės, susirgę infekcijomis, patekę į avariją, turėję traumą ir pan. – tai yra tie žmonės, kuriems mes galime padėti <...>. Tačiau reikia suprasti, kad yra kita pacientų dalis, kuriems gyvenimo pabaiga ateina natūralia eiga. Tai dažniausiai yra vyresnio amžiaus žmonės, kamuojami lėtinių ligų, gydomi krūva vaistų, turi hipertenziją, kuri pereina į širdies nepakankamumą, turi lėtinę obstrukcinę plaučių ligą, kokią nors neurodegeneracinę ligą ir jie palaipsniui, artėdami prie savo gyvenimo pabaigos, natūraliai miršta. Tokiems žmonėms padėti mes ne visada galime. Mes nesutaisysime širdies, kuri per 85 metus jau tikrai pavargusi, mes nepakeisime plaučių, kurie turi ligą su negrįžtamomis pasekmėmis. Būtent šie pacientai dėl mirties baimės patenka pas mus ir patys gydytojai dėl reglamentavimo stokos, pradeda taikyti tuos beviltiškus gydymus, neretai pamindami tiek savo moralinius įsitikinimus, tiek mūsų medicininės etikos principus ir pačią Hipokrato priesaiką.“
„Tai nėra eutanazija, kai suleidžiami vaistai su siekiu atimti kažkieno gyvybę, – laidoje kalbėjo jaunasis gydytojas Martynas Laukaitis.
– Pasyvioji eutanazija yra, kai tu aktyviai kažko nedarai, žinodamas ir siekdamas kažkieno mirties.
Beviltiško gydymo netaikyme nėra jokios sudėties sąmoningai norėti žmogų nužudyti. Tai – gydymo netaikymas suvokiant, suprantant jo natūralią ligos baigtį. Tu dedi visas pastangas, kad tas žmogus mirs oriai, kad jam neskaudėtų, kad nepykintų, būtų suteikta dvasinė pagalba, <...> kad šeima būtų kartu, bet gydytojas nedaro perteklinių dalykų – jei žino, kad inkstai neatsistatys, nejungi pakaitinės terapijos, <...> jei žinai, kad širdyje yra skylė, kad iš to bus, jei tu duosi vaitų, kurie kaip botagų daužys per raumenį, jei tos skylės niekaip neužsiūsi.“
Gydytojas A. Pečkauskas pateikė vieną iš dileminių atvejų, kurį teko patirti darbe.
„Įsivaizduokite, aš kurį laiką dirbau Kardiologijos ir intensyvios terapijos klinikoje ir į Skubios pagalbos skyrių mes sulaukėme skambučio, mes jų dažnai sulaukiame, nes pas mus vysta pacientai, kuriuos ištinka kokios nors širdies problemos. Telefonu sakoma, kad yra ligonis, kuris ėjo gatve, nugriuvo, aplinkiniai supuolė, jį atgaivino, atsirado širdies veikla, atvažiavo reanimobilis, atvežė į Skubios pagalbos skyrių. <...> Per laiką, kai yra tiriamas, jo širdis silpsta, spaudimas krenta, vystosi šokas <...>. Pacientas yra 94 metų amžiaus. Po dar vieno gaivinimo jį jau kamuoja traukuliai, jo vyzdžiai yra išsiplėtę, tai reiškia, kad gaivinimas net jei ir buvo sėkmingas, bet galvos smegenų pažeidimas jau yra įvykęs ir jo būklė dabar palengva blogėja. <...> Žmogus atvažiuoja į Kardiologijos ir intensyvios terapijos skyrių, <...> neveikia galva, neveikia plaučiai, neveikia širdis, artimųjų šalia nėra. Paskambiname telefonu ir anūkei pranešame apie situaciją. <....> Aš, kaip reanimatologas, suprantu, kad situacija yra be išeities. <...> Vaistų prasmė – tik prailginti kančią. Ką reikės daryti, jei širdis ir vėl sustos, ar pulti gaivinti? Pagal dabartinį reglamentavimą, aš turėčiau pulti ir dar kartą gaivindamas laužyti jo krūtinę ir t. t. Ir tada pažiūrėjus į kūną, kuris apkarstytas vamzdeliais, nuo gaivinimo sulaužyti šonkauliai, aš negaliu perlipti savo moralinės teisės ir pažeisti medicininės etikos“, – sakė A. Pečkauskas.
Tokiose situacijose paciento artimasis yra gynybinėje būklėje, nesupranta, kad čia darosi, tačiau medikai paaiškina, kad pacientas jau faktiškai yra miręs. Net jei širdis nestotų, jis vis tiek nebūtų toks pat, koks buvo. Ir paciento artimoji pradeda tą suprasti, tačiau pagal dabar galiojančią tvarką aš turiu išprašyti, nepaisant to, kad jis miršta.
„Aš tada sakau, jis miršta, bet pas mus tokia tvarka, kad reikia išeiti ir ji tada atsisuko ir į mane pasižiūrėjo tokiomis ašarotomis ir giliomis akimis, kad aš tiesiog susigūžiau ir išėjau į palatą“, – pasakojo gydytojas.
Galiausiai taip išėjo, kad paciento širdis užgeso, o anūkė buvo šalia, pasikvietė kitus artimuosius, jie sunkiai tą priėmė, bet tai įvyko.
Pagal dabartinę tvarką yra reglamentuojama, kad visais atvejais turi būti taikomas gaivinimas. Todėl gydytojai tampa situacijos įkaitais.
Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2020 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras iki 2019 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Įstatymo pakeitimo projektą rasite čia.
