Santaros klinikų chirurgė Natalija Zaks pasakoja savo išgyvenimus, kai susirgus jos motinai, teko susidurti su skaudžia Ukrainos periferijos medicinos kasdienybe.
Žiemą N. Zaks mama, gyvenanti Ukrainos pietuose, Naujosios Kachovskos mieste, susirgo gripu, o po jo sekė sunki ligos komplikacija – plaučių uždegimas. „Nebebuvo jokių vilčių, kad mama liks gyva”, – sakė chirurgė.
– Noriu pasidžiaugti greitosios pagalbos tarnyba, ji tikrai kvalifikuota ir civilizuota. Automobiliai, įranga ir gydytojai labai geri. Tik jų darbo sąlygos tokios, kokių pas mus net sovietmečiu nebuvo, kaip ten yra dabar”.
Vizitas miesto reanimacijoje nebuvo toks džiuginantis. Greitosios pagalbos paramedikai turėjo maldauti budinčios gydytojos, kad priimtų į ligoninę. Atvežus moterį, gydytoja pasakė, kad išgelbėti garbaus amžiaus pacientės gyvybės nepavyks, o guldymas į reanimaciją yra labai brangus.
„Aš sutikau mokėti bet kokius pinigus, bet oficialiai – su visais čekiais, kaip ir priklauso. Tada gydytoja vis dėl to sutiko mamą gydyti nemokamai. Bet kiekvieną rytą gaudavau sąrašą daiktų, kuriuos reikėjo pirkti: tualetinio popieriaus ir muilo, pirštinių, spirito, vatos, adatų, lašelinės, net natrio chlorido. Bet ne iš gero gyvenimo jie tuos sąrašus duoda. Kiek žinau, reanimacijoje žmogui skiriama 8 eurai dienai, į kuriuos įskaičiuoti ir vaistai ligoniui”, – pasakojo chirurgė.
Ukrainos statistikos tarnybos duomenimis, vidutinis atlyginimas Ukrainoje yra 8977 UAH (270,92 Eur). Todėl tokie kasdieniai ligonių apipirkimai, kuriems išleidžiama virš tūkstančio grivinų, yra nepakeliama našta sergančiųjų artimiesiems. Taip pat dauguma tyrimų yra mokami ir daromi tik privačiose ligoninėse, nes valstybei priklausančiose nėra reikiamos įrangos. „Kai gydytojai skiria gydymą, pacientai yra siunčiami į privačias klinikas. O tada sau į knygelę deda „štampuką”, nes gauna „atkatą” už tai, kad kuo daugiau žmonių atsiuntė pasidaryt tyrimus”, – piktinosi N. Zaks.
Nors nemažai lietuvių yra nepatenkinti medicinos sistema, Lietuva visgi gali pasigirti pažangia technika ir kompetentingais gydytojais. Dar šių metų pradžioje ukrainietė Oksana kreipėsi į Lietuvos medikus, prašydama pagalbos – išoperuoti pilve esantį 11 kilogramų auglį. Ukrainoje atlikti operaciją galimybės nebuvo. Daugiau apie šią istoriją galite skaityti čia.
Medicininė pagalba prieinama ne visiems
Gretai dėl sveikatos problemų teko apsilankyti šeimos gydytojo pirminėje konsultacijoje, kuri kainavo 50 svarų, nepaisant to, kad moteris dirba Anglijai priklausančioje saloje Gernsis, lietuvė moka privalomąjį sveikatos draudimą.
„Man yra sakę, kad jeigu gali išlaukti iki poliklinikos darbo valandų ir nekviesti greitosios, geriau jau išlaukti, nes teks susimokėti didelius pinigus. Bet ir pirminė šeimos gydytojo konsultacija kainuoja nemažai”, – sakė lietuvė.
Slovakijos Tatruose buvęs Mindaugas patyrė traumą ir kelias dienas praleido Liptovskio Milošo ligoninėje.
„Tik keletas gydytojų kalbėjo angliškai. Miestelio ligoninė buvo tvarkinga, skaniai maitino, priežiūra normali, tačiau sudėtingesnių procedūrų daryti nesiryžo. Budinčiam gydytojui labiausiai rūpėjo draudimo reikalai. Kadangi draudimo dokumentų greitai negavau, gydytojas dažnai klausinėjo apie juos, tačiau į gatvę neišvarė”, – kalbėjo Mindaugas.
Rafaelio patirtis Gruzijoje nebuvo tokia maloni. Kelionės metu vyras su draugais stipriai apsinuodijo, pakilo temperatūra, prasidėjo pykinimas. Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai į ligoninę atsisakė juos vežti, tačiau sutarė, kad tris dienas kompaniją prižiūrės slaugytoja.
„Slaugytoja mums lašelines statė be pirštinių, prieš tai buvo išėjusi parūkyti, rankų neplovė iki kol mes jai liepėme tai padaryti. Vienam iš draugų, kol rado veną, subadė visą ranką. Nei rusiškai, nei angliškai nemokėjo, bet vis kartodavo „no problem”. Mums kilo įtarimas, kad vieną dieną slaugytoja buvo ir išgėrusi”, – pasakojo vyras.
Kristina, kurį laiką dirbusi JAV, prisimena, kad kilus danties nervo uždegimui, nusprendė nesikreipti į vietinį odontologą, o palaukti kol grįš atgal į Lietuvą. Kelionės išlaidos buvo tiek pat, kiek kainuotų danties gydymas JAV.
„JAV nėra universalios sveikatos apsaugos sistemos. Žmogus turi pirkti privatų draudimą arba gauti jį iš darbovietės. Pavyzdžiui, kraujo tyrimas, kurį paėmus yra tiriami hormonai, vitaminai ir kiti baziniai dalykai, kainuoja virš kelių tūkstančių dolerių. Jeigu patenki į ligoninę, viena naktis gali kainuoti ir iki 10 tūkstančių dolerių. Visa pagalba yra labai kokybiška, bet labai brangi”, – patirtimi dalijosi Kristina.
Nors Lietuvos medicinos sistemos ir įstaigų kokybė nenusileidžia Europos standartams, tačiau tobulinti dar yra ką. Belgijoje kurį laiką su šeima gyvenusi Austėja prisimena: ,,Lūžus rankai teko važiuoti į ligoninę. Jų viešos ligoninės atrodo kaip mūsų privačios, daug gražesnės ir tvarkingesnės. Bendravimas, kaip ir pas mus, malonus. Eilėse laukti neteko, iš karto buvau priimta. Taip pat, Belgijoje visi vaistai yra kompensuojami.”
