Visuomet domino žmogiškoji medicinos pusė
„Jei reikėtų sugrįžti į jaunystę, mediciną pasirinkčiau ir antrą kartą“, – užtikrintai teigia chirurgas, jaunystės metais blaškęsis tarp kunigo, policininko ir mediko profesijų.
„Pasirinkau pastarąją ir niekuomet nesigailėjau. Vien dėl chirurgijos ir stojau į medicinos institutą, man atrodė, kad tai yra efektyviausias būdas padėti žmonėms. Žinoma, kažkiek į priekį vedė ir jaunatviškas patosas – o gal kažkokį perversmą medicinoje padarysi, atrasi šį tą naujo“, – pasakoja G. Vislavičius.
Gydytojas tikina, jog jį visuomet domino žmogiškoji medicinos pusė – darbas su pacientu, galimybė jį suprasti ir užjausti.
„Kai išlipau iš jaunystės ir jos vedamų ambicijų, stengiausi tiesiog neatsitraukti nuo ligonių. Kiti daugiau akcentavo mokslinį, pedagoginį darbą, o manęs tai netraukė. Su žmonėmis dirbti juk įdomiau“, – teigia G. Vislavičius.
Pasak jo, pokalbis su pacientu ir įsijautimas į jo ligą yra nepakeičiama proceso dalis.
„Negalima pradėti nuo tyrimų, o pačioje pabaigoje, lyg tarp kitko, ligonio paklausti, kaip jis jaučiasi ir, ar viskas gerai. Jaunimas vis labiau nukrypsta į tą pusę, nutolsta nuo ligonio. Jie nagrinėja ligas pagal tyrimus, kompiuterinius duomenis, o pacientas yra paliekamas antrame plane“, – tikina pašnekovas.
Atsakomybę tenka prisiimti ne tik už save, bet ir už kitus
Pasak chirurgo, per ilgus darbo metus buvo visko – ir pergalių, ir nusivylimų, tačiau medikas teigia, jog laikas visiškai nepaveikė pirmosios savarankiškai atliktos operacijos prisiminimų.
„Pamenu, ir rankos, ir širdis drebėjo. Tai buvo apendicitas, o dar vietinėj nejautroj. Bebaigdamas operaciją netyčia įgnybiau pacientei į odą – moteris vos nepašoko nuo stalo. Vaje, kiek tuo metu buvo streso“, – juokiasi G. Vislavičius ir priduria, jog nors laikui bėgant jaudulys mąžta, šiek tiek jo jaučia prieš kiekvieną operaciją.
„Aišku, stresas nebe toks, koks buvo ankstyvoje jaunystėje, tačiau didėjant stažui susirūpinimas paciento būkle, pojūčiais, procedūros sėkme nemažėja“, – tikina gydytojas.
„Jaunystėje buvo geriau – buvo vyresnių, buvo patariančių, pamokančių, bet laikas daro savo ir dabar pats likau vyriausias. Ir amžiumi, ir stažu. Metams bėgant tas savarankiškumas ir atsakomybė vis didėjo, o dabar ją tenka prisiimti ne tik už save, bet ir už jaunesnius. Ir morališkai, ir įstatymiškai“, – pasakoja pašnekovas.
Kiekvienas normalus žmogus bijo operacijos
Gydytojas džiaugiasi, jog šiandieniniai jaunieji chirurgai patobulėjo ir į skubius iškvietimus ne darbo metu pačiam vykti tenka vis rečiau, nors, esant būtinybei, atsakyti neigiamai jis negali.
„Statistiškai maždaug 60 proc. operacijų yra atliekamos planine tvarka, o 40 proc. – skubios. Aišku, tie skaičiai nėra kaip kirviu nukirsti, visaip pasitaiko, tačiau pacientams visuomet priverstinai rekomenduoju susitvarkyti akivaizdžias ligas planine tvarka, kad vėliau netektų vidurnaktį, keliant stresą ir sau, ir gydytojams, tos operacijos įgyvendinti“, – teigia G. Vislavičius.
Pasak jo, visgi, nepaisant operacijos atlikimo tvarkos, baimė tarp pacientų nėra retas reiškinys.
„Kiekvienas normalus žmogus bijo operacijos. Vienas mažiau, kitas daugiau, bet jei nebijo visai – iškart kyla įtarimas, kad ten gal kažkas ne visai taip. Aš manau, kad operacijos šiek tiek bijoti reikia visada. Visai nejusti jaudulio nėra gerai. Bent minimalus stresas turi būti. Mano supratimu, po to tai padeda ir gijimui, ir susikaupimui“, – pasakoja pašnekovas.
Žmonių sveikata kenčia nuo aplinkos veiksnių
Gydytojas pabrėžia, jog norint neatsigulti ant operacinio stalo derėtų laikytis bendrųjų taisyklių – sveiko gyvenimo būdo puoselėjimo ir sveikos aplinkos palaikymo, tačiau išreiškia nuogąstavimą, jog laikui bėgant žmonės tam turi vis mažiau įtakos.
„Jeigu gyvenimo būdą dar gali susitvarkyti pats, tai aplinkos klausimu tavo galimybės mažėja.
Pavyzdžiui, aplink kertami medžiai, nuolatinis rekreacinių zonų mažinimas, susisiekimo tinklų tiesimas ten, kur šių neturėtų būti, išveda piliečius į gatves, skatina juos piketuoti, tačiau realaus mechanizmo, kuris leistų žmonėms daryti įtaką šiems procesams, tiesiog nėra“, – tikina G. Vislavičius.
„Visas kultūringasis pasaulis grįžta į žaliąją gamtą, kiek įmanoma riboja taršą, o Lietuvoje vyksta priešingi procesai. Tai labai skaudina. Šie klausimai yra ypatingai aktualūs. Sveikatos ministerija neapsiima, Aplinkos ministerijos galimybės yra ribotos, o žmonių sveikata kenčia. Tai, jog tokiu svarbiu klausimu rūpinamasi tik deklaratyviai, ypatingai jaudina kiekvieną gydytoją“, – teigia pašnekovas.
