Po žmogaus organizmą – su kateteriu
Kitaip pasakius, D. Jocius yra gydytojas, į kurio kabinetą patektumėte, jei reikėtų iš jūsų plaučių ar kito organo paimti darinio mėginį ir identifikuoti, koks tai darinys ar reikėtų drenuoti, pavyzdžiui, tulžies latakus. Medikas kateterio ar kito instrumento pagalba keliauja po žmogaus organizmą ir atlieka minimaliai invazinį chirurginį veiksmą.
Su Santaros klinikų Radiologijos ir branduolinės medicinos centro, ultragarsinės diagnostikos poskyrio gydytoju radiologu susitinkame jo darbo vietoje. Painiais koridoriais nukeliaujame į klinikų dalį, kurioje bene visos durys pažymėtos apie radiaciją įspėjančiais ženklais. Tačiau D. Jocius nusijuokia ir sako, kad čia jokios didelės radiacijos nėra, o radiacinės slaugos taisyklės reikalauja tokių įspėjimo ženklų.
Atsisėdęs į nedidelį krėslą ir gerdamas kavą, 32 metų radiologas pasakoja, kad žmonėms jo darbo sritis nėra dar labai gerai suprantama. „Kai pasakai „radiologija“, tai pirmas klausimas būna – kardiologija? Tada pakartoji ir pabandai paaiškinti, kas tai yra. Tai yra įvairūs vaizdinimo tyrimai. Visada sakau, kad radiologiją sudaro „5 drambliai“: rentgenas, ultragarsas, kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas ir branduolinė medicina. Tai labai plati specialybė“, – teigia D. Jocius.
Anot jo, nekraujagyslinės intervencijos nėra jokia naujiena. Kaip teigia D. Jocius, istoriškai radiologija yra jauna specialybė. Ir nors radiologai, teigia pašnekovas, dirba su visu žmogaus kūnu, anksčiau biopsijas dažniausiai atlikdavo kitų sričių specialistai, pavyzdžiui inkstų biopsiją – urologas. „Dabar yra intervencinė radiologija, kuri geba ne tik diagnozuoti vienokius ar kitokius patologinius pakitimus žmogaus organizme, bet leidžia radiologams atlikti ir gydomuosius veiksmus – šuntuoti kraujagysles, atlikti drenažus, traukti pūlius, „deginti“ navikinius židinius. Visa tai atliekama „neatidarius“ žmogaus kūno. Tai nebėra vien stebėjimas, o jau yra gydymo veiksmai“, – pasakoja D. Jocius.
Duria tiesiai į plautį
Pasiteiravus apie įdomiausią atliktą chirurginę intervenciją, D. Jocius susimąsto. „Tikriausiai kraujagyslių specialistai pasakoja, kaip pašalina trombą ir žmogus iškart atsigauna, pradeda kalbėti. Mano darbe taip nebūna“, – nusijuokia radiologas. Nors medikas atliekamos intervencijos nėra atliekamos per kraujagysles, medikas tikina, kad ateityje nori atlikti ir tokias intervencijas.
Tačiau, teigia D. Jocius, jau kurį tai laiką džiaugiasi atlikdamas plaučių intervencijomis. „Randi kokį nors darinį plautyje ir kyla klausimas: kas tai? Plaučiuose gali būti daug įvairių radinių, galbūt dėl to, kad tai aktyviai su aplinka kontaktuojantis organas. Dažniausiai vien iš radiologinio tyrimo negali pasakyti, ar tai blogas, ar geras dalykas. Tam, kad įrodytum, kas ten yra, reikia imtis invazinės diagnostikos – atlikti bronchoskopiją, ar net chirurginį veiksmą. Arba gali durti per krūtinės ląstos sieną ir tiesiai per plautį ir paimti gabaliuką medžiagos“, – pasakoja D. Jocius.
D. Jocius sako, kad tokia procedūra tik skamba gąsdinančiai, mat plautis „gražiai“ užgyja, komplikacijų pasitaiko nedažnai, o ir tokių procedūrų vis daugėja. Intervencijos metu, pasakoja medikas, pacientas išlieka sąmoningas, budrus. „Labai svarbu pacientą informuoti, nes tada yra labai geras bendradarbiavimas. Pacientui įduri į odą, su adata nukeliauji iki plaučio. Visur suleidi vaistų nuo skausmo. Vaistų leidimo momentu pacientas jaučia skausmą, tempimą. Vėliau, kai nusileidi iki pleuros – duri per plautį. Plautis nėra skausmingas organas, pacientas nejaučia diskomforto“, – pasakoja D. Jocius.
Tačiau gydytojas pabrėžia, kad pacientai vis tiek jaudinasi. „Manau, kad tai psichologinis momentas: guli kažkokiame vamzdyje, kompiuterinėje tomografijoje, ir žinai, kad tau kažkur į nugarą yra įdurta adata ir ten visą laiką yra. Tau pasakyta, kad turi kvėpuoti ramiai, be didelių įkvėpimų ir iškvėpimų – pacientas atkreipia dėmesį į savo kvėpavimą, stengiasi kvėpuoti kuo ramiau, tačiau tuomet pradeda trūkti oro ir norisi giliai įkvėpti. Tokiu atveju, gali labiau sužaloti plautį. Jis gali tiesiog suplyšti“, – pasakoja D. Jocius. Būtent dėl tos priežasties, sako medikas, jis stengiasi viską aiškiai papasakoti pacientui, kad šis procedūros metu neimtų panikuoti – tuomet ir procedūra įvyksta ramiai. Tokia plaučių biopsija, sako D. Jocius, trunka apie 30-60 minučių.
Darbo grafikas – neįdomus
Ir nors radiologai ganėtinai neseniai pradėjo taikyti gydomąsias intervencijas, D. Jocius tikina, kad tikrai nedaro kažko svarbesnio nei kiti medikai. „Darome tai, ką reikia daryti, kad žmogui padėtume. Taip pat darome, kad būtų kuo mažesnės sanaudos. Ar geriau pjauti, ar padaryti biopsiją? Tai du skirtingi dalykai, jų ir kaina skiriasi. Visi mes skaičiuojame pinigus: ar žmogus atėjo ir jam buvo atlikta biopsija, jis pagulėjo vieną para ir iškeliavo namo, ar atsigulė į ligoninę, jam atliko operaciją ir žmogus dar kelias dienas turėjo praleisti ligoninėje? Biopsijos Valstybinei ligonių kasai(VLK)kainuoja mažiau nei diagnostinės operacijos“, – atvirauja radiologas.
Pasiteiravus, kaip D. Jocius suderina įtemptą darbo grafiką ir poilsį, medikas susimąstęs atsako, kad nežiūri į darbo grafiką. „Ateini ir darai tai, ką tau reikia padaryti. Kiek yra, tiek stengiesi ir padaryti. Yra vyresnių kolegų, kurie sako: „yra darbo grafikas!“ – neįdomus man tas grafikas. Atėjai ir darai darbus, o kai darbo nėra, gali pagulėti, kai yra darbo – dirbi. Bent man taip atrodo“, – atvirauja pašnekovas.
Anot mediko, tokiam požiūriui į darbą turi įtakos supratimas, kad kuo daugiau padarysi, tuo daugiau žmonių pavyks padėti. „Juk ateina problemą turintis žmogus. Mes visi kalbame apie ilgas eiles klinikose. Jei žmogus lauks kažkokios procedūros du mėnesius, tai per tuos du mėnesius jo liga gali progresuoti ir klausimas, kuris galėjo būti sprendžiamas radikaliai kažkokiu chirurginiu ar nechirurginiu gydomu veiksmu, per tą laiką gali tapti radikaliai nebegydomas. Todėl viską reikia daryti „as soon as possible“ (kaip įmanoma greičiau – DELFI)“, – teigia D. Jocius.
Pokalbio metu medikas paneigia ir vieną mitą apie radiologus – esą jie gauna itin daug apšvitos. „Ultragarsas? Šiame tyrime apšvitos nėra. Rentgenas? Minimali apšvita, bet tai apšvita pacientui. Tie, kurie aprašo rentgeno tyrimus, paprastai paciento nemato, dažniausiai nemato kaip tyrimas yra atliekamas ir greičiausiai negaus jokios apšvitos. Panašiai ir dėl kompiuterinės tomografijos. Yra technologas, kuris atlieka tyrimą, pacientas yra kitoje patalpoje. Ir taip eina konvejeris, o radiologas yra kitame kabinete ir aprašo atliktus tyrimus.
Magnetinis rezonansas? Taip pat be apšvitos. Branduolinėje medicinoje iš esmės gali susidurti su apšvita, bet tai taip pat nedidelės apšvitos dozės. Branduolinėje medicinoje apšvitos šaltinis yra pacientas. Daugiau apšvitos gauna technologai, nes jie atlieka radioaktyvaus preparato injekciją, lydi pacientą į tyrimo vietą bei atlieka tyrimą, – pasakoja D. Jocius.
Radiologai, sako jis, nešioja dozimetrus, kurie kas ketvirtį yra tikrinami, žiūrima, kokią apšvitos dozę jie yra surinkę. „Niekas iš mūsų nesurenka tokios dozės, dėl kurio reikėtų keisti darbo pobūdį“, – teigia pašnekovas.
Černobylio nelaimės pasekmė
Tačiau, pastebi radiologas, dar yra gajus mitas, kad radiologiniai tyrimai gali labai pakenkti pacientui. D. Jocius sako, kad kartais tenka susidurti su pacientais, kurie iš baimės atsisako tyrimo. „Rentgeno apšvita yra labai maža. Manau, kad tai galima lyginti su lėktuvo skrydžiu, nes skrydžio metu žmonės irgi gauna apšvitos. Tačiau rentgeno žmonės bijo, galvoja: mane apšvintis, išsivystys vėžys. Iš čia kyla klausimas: jei eini pas gydytoją, jis stengiasi išsiaiškinti kas tau yra. Jei tave nusiunčia kokiam nors tyrimui ir sakai, kad jo nenori, tai kodėl ėjai pas gydytoją, prašei, kad tau padėtų, o tada nori, kad jis kitaip diagnozuotų, nes nenori atlikti tyrimo? Tada reikia važiuoti į Pietų Ameriką pas šamanus“, – nusijuokia pašnekovas.
Anot jo, tai, kad pacientai atsisako tyrimų gali būti ir Černobylio nelaimės pasekmė. „Ypač, kai kalbame apie branduolinę mediciną. Man atrodo, kad žmonės palankiau žiūri į kompiuterinę tomografiją, jiems tai priimtina. O jei darys branduolinės medicinos tyrimą, tada sako: ne, ne man čia leis radioaktyvią medžiagą.
Bet tiesa tokia, kad kompiuterinės tomografijos apšvita dažnai gali būti didesnė, nei daugelis branduolinės medicinos tyrimų. Tačiau visus reikia nuraminti, nes radiologijoje galioja radiacinės saugos principai ir apšvitos pacientui suteikiama tik tiek, kiek reikia, kad galėtum atlikti tyrimą ir gautum reikiamą informaciją. Tyrimas yra daromas, kad sužinotum kažką. Jis nėra daromas šiaip sau. Nauda turi viršyti žalą, jei to reikia – tai reikia“, – įsitikinęs pašnekovas.
