Be to, visuomenei siunčiama svarbi žinutė – nutukimas nėra valios trūkumas. Kai kuriems žmonėms tenka įdėti daugiau pastangų nei kitiems norint išlaikyti normalų kūno svorį.
Didžiausią susirūpinimą kėlė pasiūlymas – kurį pateikė testų išradėjai, – kad tokia priemonė galėtų būti naudojama tikrinant vaikų sveikatą. Nustatyti sveikatos problemas iki tol, kai jos tampa svarbiu komerciniu vartotojų genetikos argumentu. Bet žmonės gali atsisakyti pripažinti, kiek netikslūs tokie testai gali būti.
Tikrindami 300 000 žmonių, mokslininkai nustatė, kad tik 43 proc. iš tų, kurie susiduria su 90 proc. nutukimo rizika, iš tiesų buvo nutukę, o atsižvelgus į tai, kad 40 proc. visų amerikiečių yra nutukę, tokios išvados daro dar mažesnį įspūdį. Be to, 17 proc. iš tų, kuriems nustatyta didžiausia rizika, nebuvo nutukę ar net neturėjo antsvorio.
Tie liekni žmonės, kurie pateko į 90 proc. rizikos skalę, galbūt genetiniu požiūriu apskritai galėjo neturėti polinkio į antsvorį. Arba jie galėjo vartoti maistą, kuris neutralizuoja tą jų polinkį. Arba – jie vis dar vaikai, ir tai galėtų reikšti, kad nutukimas jų laukia dar ateityje, sunku pasakyti.
Tad kas gi nutiks, jei tėvai ar gydytojai ims aiškinti vaikams, kad jie yra „ikinutukiminėje“ stadijoje. Jau dabar kyla problemų dėl vaikų ir paauglių mitybos – ypač tarp mergaičių. Daugelis jų įsitikinę, kad jos storos, kai iš tiesų yra normalaus svorio. Mokslininkai nustatė, – ir čia nėra nieko naujo, – kad jaunos mergaitės savo kūnui padaro daug žalos griežtomis dietomis. Daliai jų galiausiai išsivysto valgymo sutrikimai, kurie žmogų gali pražudyti anksčiau nei koks nutukimas. Todėl yra didelė žalos galimybė.
Ir tada kyla klausimas, ką daryti, kai vaikui nustatytas aukštas rizikos balas. Šiuo metu nerimaujama, kad mažai riebalų turinti dieta gali paskatinti dar didesnį žmonių nutukimą. Dabar madingos mažai angliavandenių turinčios dietos, bet ar jos tinka vaikams? Amerikos pediatrų akademija ir grupė ekspertų siūlo antsvorį turintiems vaikams valgyti sveiką maistą – ne badauti. Bet juk tą patį turėtų daryti ir liesi vaikai.
Iš dvynių vystymosi tyrimų jau žinome, kad nutukimas yra iš dalies genetinis: jis paveldimas. Taip pat žinome, kad jis iš dalies priklauso nuo aplinkos, nes, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose ir daugelyje kitų šalių jis pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai šoktelėjo, pasikeitus fizinio aktyvumo, mitybos įpročiams ir dėl daugybės kitų dalykų. Tad galime viso labo tik spėti, ar tokio pobūdžio genetinis testas gali numatyti, ar konkretus asmuo bus nutukęs.
Kennethas Weissas, genetikas iš Pensilvanijos valstybinio universiteto, nurodė problemą, dėl kurios sunku numatyti ateityje laukiančią svorio dinamiką, naudojant kompleksines genų kombinacijas: aplinka gali keistis nenuspėjamai. Nutukimas daugelyje šalių buvo gana neįprastas vos prieš kelis dešimtmečius, o tada jis virto epidemija. Kas žino, gal aplinka per artimiausius kelis dešimtmečius ir vėl pasikeis.
Skirtingos aplinkos gali ne tik reguliuoti genų poveikį, bet net pakeisti jų kryptį. Kaip pavyzdį, patyrinėkime grupę genų, ApoE-2, ApoE-3 ir ApoE-4. Žmonės turi dvi ApoE genų kopijas, kurios gali būti bet kuri visų trijų minėtų genų tipų kombinacija, o genas ApoE-4 drastiškai didina Alzheimerio ligos riziką. Tačiau ta pati geno forma atrodo tinkama Čimanės tautelei Bolivijoje, Pietų Amerikoje. Ten „blogoji“ geno versija siejama su geresniu kognityviniu funkcionavimu, ne su kokia nors demencijos forma.
Kai kurie ekspertai, apklausti užbaigus tyrimą dėl nutukimo, išsakė susirūpinimą, esą genetinis testas dėl nutukimo gali paskatinti žmones „pasiduoti“, patikėjus, jog jų svoris nulemtas genų. Bet pasiduoti ir atsisakyti – ko? Mažo kaloringumo dietos ir badavimas nėra įrodyti ilgalaikiai sprendimai. Galbūt net pasielgtume išmintingiau, jei „atsisakytume“ dietų.
Būtent mokslininkai turėtų būti raginami nepasiduoti. Jie vis dar turi išsiaiškinti, kaip padėti nutukusiems žmonėms visam laikui numesti svorio, ir jie turi pripažinti, kad tai, ką ekspertai kalbėdavo žmonėms anksčiau, yra netiesa.
