Homeopatijos klinikinis poveikis nieko nesiskiria nuo placebo arba savitaigos. Jeigu tikite, galite nueiti į bažnyčią, galite piešti stebuklingą mandalą, galite pasikabinti ant sienos rūstaus žvilgsnio Prezidentės portretą, kad mikrobai išsigąstų – poveikis bus tas pats.
Žirniukas ar lašiukas tiek paveikia jūsų savijautą, kiek jūs tuo pats tikite. Todėl didžiulė homeopatinių (ne, ne vaistų) preparatų indikacija – „simptomų mažinimas“, o ne ligos gydymas.
Placebo reiškia „aš pamaloninsiu“ – ne gydysiu, ne padėsiu, o „pamaloninsiu“. Tai tos piliulės ir malonina – pašalinių veiksnių nėra, veikia „bangas“, dera su viskuo, ir kainuoja brangiai. Norint užregistruoti vaistą (ne papildą ar homeopatiją, o vaistą) – reikia įrodymų, kad poveikis skiriasi nuo placebo: daromi milžiniški klinikiniai tyrimai, lyginamos piliulės su vaistu ir piliulės su vandeniu (placebu). Placebo poveikis simptomams yra milžiniškas – 30-40 procentų visų pacientų. Bet būtent simptomams – ne priežasčiai ar padariniams – todėl savijauta gydant peršalimą gerėja su bet kokiu vaistu, o pasveikstama arba ne, lygiai taip pat per tą patį laiką.
„Bet man padeda“ – paprieštaraus nemaža dalis pacientų, ypač mažų vaikų mamų ir nėščiųjų – mat Lietuvoje būtent mažus vaikus ir būsimas mamas gydo homeopatija. Nes tie „žirniukai“ neturi pašalinių veiksnių ir visiems galima juos vartoti, o vaistų gerti nėščioms, kaip žinia, negalima. O homeopatija todėl ir neturi kontraindikacijų ir pašalinio poveikio, nes neturi ir indikacijų, ir apskritai jokio poveikio. Dažnai ir jokių chemiškai ar biologiškai aktyvių medžiagų tablėtėje, žirnelyje ar lašelyje.
Kodėl? Tuoj paaiškinsiu. Yra trys homeopatijos principai.
Pirmas – panašus gydomas panašiu arba – nuo ko susirgai, tuo ir gydykis: vienas iš homeopatijos principų (ir liaudyje paplitęs pagirių gydymas). Kad nebūtų gąsdinami gyventojai, tikrais pavadinimais (arseniko ar nuodingos šunvyšnės, ančiukų kepenėlių, kiaulių smegenų ir t. t.) , lašiukai miegui yra pagaminti iš kavos, o vaistai nuo pykinimo – iš vemdšaknės. Kodėl neapsinuodijame?
Dėl maksimalaus praskiedimo – antro homeopatijos principo. Visi homeopatiniai sudedamieji veikia tik praskiesti. Labai praskiesti. Praskiesti tiek, kad dažnai homeopatininio „preparato“ net ne dozėje, bet net visoje pakuotėje nėra nei vienos į sudėtį įeinančios medžiagos molekulės. Praskiedimo laipsnis nurodomas raidėmis ir skaičiais.
Raidės D ir C, atitinkamai, reiškia skiedimą 1:10 ir atitinkamai 1:100. O skaičius prie raidės – kiek kartų tas skiedimas buvo atliktas. Pavyzdžiui, Mercurius solubilis C6 reiškia, kad 1 ml tirpaus gyvsidabrio skiedžiama su 100 ml vandens, suplakama, vėliau iš suplakto tirpalo paimama 1 ml ir vėl skiedžiama su 100 ml vandens. Ir taip kartojama 6 kartus. Galiausiai gauname gyvsidabrio 1:1000000000000 tirpalą. Jį ir siūloma vartoti peršalimo simptomams mažinti, net jei galutinio tirpalo lašelyje nebus nė vienos molekulės gyvsidabrio. Tai kaip gi tas lašas veikia?
Dėl vandens atminties – tikima, jei pakankamai ilgai į vandenį bus kažkas trankoma (pavyzdžiui, gyvsidabris), tai vanduo perims trankomos medžiagos savybes. Ir tik gerąsias. Todėl vanduo su atmintimi taps gydomasis, o visi pašaliniai ištekės su nepanaudotu tuo pačiu gyvsidabriu ar arseniku. Tai, kaip dažnai būna su gerai paruoštu melu, turi dalelę tiesos. Vanduo, su juo kontaktavusios medžiagos, (kaip pavyzdžiui, kristalinės struktūros) fizikines (o ne chemines) savybes prisimena pakankamai ilgą laiką, šiuolaikinėje fizikoje – apie 4 mikrosekundes. Bet ne metus ar mėnesius gulinčiame ant lentynos „žirniukyje“ ar žvakuteje.
Šiai dienai nei vienas homeopatinis preparatas neturi tvirtų įrodymų dėl veiksmingumo lyginant su placebu. Kelios išsivysčiusios šalys (Italija, Didžioji Britanija, Australija) nori drausti pardavimą homeopatinių preparatų kaip vaistų, nesant jų veiksmingumo įrodymų.
Taip jie saugūs, jie tinka visiems, jie neturi kontraindikacijų ir pašalinių, turbūt todėl, kad neturi ir poveikio ligai. Bet poveikis simptomams gali būti – kaip ir vartojant bet kokią medžiagą ar atliekant procedūras – dėl placebo efekto, arba lietuviškai – įsitikinimo, kad padės. Gal todėl homeopatiniai preparatai kelis/keliolika kartų brangesni už žolinius ar cheminius vaistus – kad geriau „jaustųsi“ poveikis. Bet „skiestas vandenėlis lieka skiestu vandenėliu“.
Nedraudžiu savo pacientams vartoti homeopatinių preparatų, kaip ir nenoriu įkalbinėti skaitytojų jų nebevartoti. Galiausiai, jei padeda, kam drausti? Juk vaistinėje palikti pinigai ne gydytojo, o ir pats gydytojas sako, kad toks „gydymas“ niekam nepakenkia. Tiesiog, mielosios mamos, jei sugalvosite vaikui dėl danties skausmo ar suirzimo įdėti populiarią homeopatinę žvakutę, tai pabandykite tą patį gydymosi būdą (kakavos sviesto į tiesiąją žarną kas 6 valandas) pasiūlyti vaiko tėčiui, kai jam skaudės dantį ar bus slogi nuotaika.
Geros Jums sveikatos.
