„Sveikatos patikrinimo metu 9 mėnesių kūdikis pasigavo tymus. Po kelių dienų pastebėjau, kad vaikas nebe toks gyvybingas ir linksmas, koks buvo. Mes ją vadinam šypsenėle, nes ji visą laiką šypsosi. Šypsena buvo dingusi“, – Seime šiandien vykusioje konferencijoje „Imunoprofilaktika Lietuvoje: visuomenės sveikatos garantija“ pasakojo mergaitės mama Ginta Barkauskienė.

Pastebėjo ne iš karto

Mergaitės iš karto berti nepradėjo, mama pasakoja pirma pastebėjusi pakitusį dukros elgesį.

„Nuvažiavom į baseiną, kur, beje, yra ir daugiau neskiepytų kūdikių. Vietoje to, kad linksmai taškytųsi, ji nuolat kabinosi man ant kaklo. Nors ir labai mėgsta vandenį, paprastai žaidžia laiminga, šį kartą ji tiesiog stebėjo aplinką“, – sako G. Barkauskienė.

Po kelių dienų mergaitės temperatūra staigiai pakilo, pradėjo rausti akių zona. Nuvažiavus į kliniką ir vaiką parodžius gydytojams, šie įtarė paprastą infekciją ir išsiuntė mergaitę namo. Nuo tada viskas tik blogėjo.

„Iš pradžių sutino veidas, pasirodė bėrimas. Vaikas nustojo valgyti ir gerti. Berti pradėjo visą veidą, burną, lūpas, – pasakoja mama. – Džiaugiuosi tik tiek, kad iki šiol maitinu krūtimi, tai vaiką nuolat glaudžiau prie krūtinės, kad gautų nors minimalų skysčių kiekį, bet...“

Kitą rytą Simona pabudo jau su 39 laipsnių temperatūra. Mama pasakoja dar nufotografavusi bėrimus ir išsiuntusi gydytojai. Ši iškart patarė vaiką vežti į ligoninę.

„Nuvykus mus paguldė į bendrą skyrių. Ten praleidome parą. Vaikui tuo metu darėsi vis blogiau. Gydytojai lašelinės nepaskyrė, vis įtarinėjo kažkokį virusą ir tik kitą rytą, kai prasidėjo dehidratacija, bėrimas pasirodė ir ant kojų, tik tada iškvietė greitąją ir mus išsiuntė į Santariškes, – sako G. Barkauskienė. – Kai atvažiavom į Santariškes, vaiko temperatūra jau siekė 39,5 laipsnio. Mergaitė visa degė, bėrimas buvo raudonos spalvos. Ji visiškai nebereagavo į aplinką. Tik po dviejų lašelinių vaikas vėl pradėjo domėtis tuo, kas vyksta aplink.“

Foto: Shutterstock


Pasveikti nebuvo lengva

Mama tikina, kad sveikimas irgi nebuvo paprastas. Vaikas ilgą laiką kosėjo, slogavo. Ligoninėje teko praleisti dar ne vieną dieną.

„Vaiko burna ilgą laiką liko išberta. Mergaitė sunkiai valgė ir gėrė, temperatūra irgi nekrito. Vieną rytą ji prabudo ir neprašnekėjo. Daugiau nei savaitę praleidome užsidarę langus, nes vaikui ir akis skauda, jos ašaroja ir pūliuoja. Gydymo nėra. Tiesiog sėdi, laikai vaiką ant rankų ir lauki“, – skaudžia patirtį prisimena mergaitės mama.

G. Barkauskienė pasakoja, kad nors Simona sirgo sunkiai, komplikacijų pavyko išvengti, tačiau nusilpo mergaitės imunitetas ir užklupo dar viena liga.

„Tymai buvo be komplikacijų. Bet ir tuo viskas dar nesibaigė. Kiek žinau, tymai išbalansuoja vaiko imuninę sistemą. Dar nesibaigus tymų bėrimui, mergaitė vėl susirgo. Šį kartą – tridiene karštine. Kiek domėjausi, tridienė karštinė kyla dėl sutrikusio imuniteto“, – sako mama.

Piktinasi atsainiu požiūriu

G. Barkauskienė tikina nesuprantanti kai kurių kitų tėvų požiūrio į skiepus. „Mano nuomone, skiepų atsisakymas yra sąmoningas kito žmogaus sveikatos trikdymas, nes nepasiskiepijęs tu gali užsikrėsti ir užkrėsti kitus“, – sako ji.

„Esu mama, kuri pasisako už privalomus skiepus. Gyvename visuomenėje ir laikomės tam tikrų taisyklių. Juk turime privalomą sveikatos draudimą, privalomą civilinės atsakomybės draudimą, privalome laikytis įstatymų, privalome užtikrinti vaikų teises, privalome nepažeisti kito asmens teisių. Tiek daug visko privalome ir nepurkštaujame. Bet kai kalbame apie infekcines ligas, kažkodėl pradedame kalbėti apie labai platų pasirinkimą“, – nuomonę išreiškė mergaitės mama.

Po to, kai pradėjo garsiai kalbėti apie savo patirtį, G. Barkauskienė tikina sulaukusi įvairių nuomonių.

„Prieš skiepus pasisakantys žmonės aiškina, kad tymai – vaikiška liga ir lengvai praeina. Jie mano, kad neskiepyti vaikai serga mažiau. Aš šito negaliu teigti, nes tokios studijos tikriausiai nėra ir klausimas, ar ji išvis įmanoma... <...> Vien tas faktas, kad mano vaikas turėjo gultis į ligoninę, man jau nėra lengva liga. Dažnai manęs klausia, ar aš skaičiau skiepų sudėtį. Taip, skaičiau, ir ten tikrai būna paprastam žmogui sunkiai suprantamų dalykų. Juos paaiškina žmonės, kurie tai supranta, o ne mamos, kurios pasėdėjo prie kompiuterio ir radusios informaciją pareiškia: skaičiau „Facebook‘e“ – kenkia“, – tęsia Simonos mama.

Dar vienas skiepų priešininkų argumentas – kad tai yra verslas.

„Taip, aš suprantu, kad tai verslas. Bet kodėl žmonės, dirbantys šioje srityje, turėtų negauti atlyginimo? Žinoma, valstybė nuperka vakcinas, bet valstybė nuperka ir lašelines, kurias lašina mūsų vaikams, ir vaistus, kuriais mes kovojame prieš temperatūrą. Valstybė ir už palatą sumoka, kurioje vaikas guli. Moka pinigus ir tau. Už tai, kad tomis dienomis nedirbi ir su vaiku sėdi ligoninėje“, – dėstė G. Barkauskienė.

Didžiausia grėsmė tiems, kas pasirinkimo neturi

Simonos mama sako suprantanti, kad gyvena demokratinėje valstybėje, kurioje visi turi pasirinkimo laisvę. „Deja, kol kas yra taip, kad kai kurie žmonės, manantys, kad turi teisę rinktis, skiepyti ar neskiepyti, turi pakankamai neigiamą įtaką tiems, kurie norėtų skiepyti, bet negali“, – apgailestauja ji.

„Mano draugė dažnai susitinka su kaimyne, kuri turi dukrą, sergančią genetine liga. Jos skiepyti negali. Gydytojai taip ir pasakė: jeigu susirgs tymais, greičiausiai mirs. Tai kur jos pasirinkimo laisvė?“, – klausia G. Barkauskienė.

Galvoje ji turi autoimuninėmis ir kitomis ligomis sergančius žmones, kuriems vakcinos kelia riziką.

Konferencijoje „Imunoprofilaktika Lietuvoje: visuomenės sveikatos garantija“ dalyvavo ir Vilniaus universiteto Santaros klinikų filialo vaikų ligoninės infekcinių ligų skyriaus vedėja dr. Inga Ivaškevičienė.

Inga Ivaškevičienė


„Apie tymus mes nekalbėjome ilgą laiką, bet kalbame dabar ir norėtųsi apsaugoti tuos, kurie yra patys pažeidžiamiausi. Pagalvokime apie tuos žmones, kurie neturi teisės rinktis. Mes su jais susiduriame. Mūsų ligoninėje prižiūrimi vaikai, kurie turi imunodeficito virusą arba kitus įgimtus sindromus. Jie serga ligomis, dėl kurių negalime jų skiepyti. Prižiūrime ir mažiukus, kurie dar nepasiekė skiepams tinkamo amžiaus“, – sako dr. I. Ivaškevičienė.

Vaikų infekcinių ligų skyriaus vedėja pabrėžia, kad pavojus gresia ir dar metų nesulaukusiems kūdikiams.

„Negalime numoti ranka, tai labai atsakingas pasirinkimas, kuris gali išsaugoti vaikui gyvybę. Mažieji mūsų vaikai irgi yra labai pažeidžiami. Europoje sergamumas meningokoko infekcija didžiausias yra būtent tų vaikų, kurie dar nesulaukė vienerių metų amžiaus. Ką atsakyti tėvams, kurie nusprendžia atžalą auginti ir skiepyti vėliau? Jie savo kūdikį stumia į labai didelį pavojų. Kiekvienas laikotarpis, kiekvienas skiepas turi savo prasmę“, – teigia gydytoja.