Tai tik viena iš istorijų. Tokios Lietuvoje įvyksta kasdien ir ne kartą.
„Gal tu, vaikeli, nebvark, – vos girdimai tarė močiutėlė ir su paskutiniu atodūsiu tyliai užmerkė akis. Aš tiesiog pastovėjau greta. Sunku būna tik pirmuosius kartus – vėliau pripranti. Turbūt. Per vieną dieną jau antra žengė žingsnį šviesesnio rytojaus link, – socialiniame tinkle rašė tapatybę slepiantis gydytojas, kuris feisbuke daug kam gerai žinomas Ciniško chirurgo slapyvardžiu.
– Deja, mūsų įstatymuose nėra numatyta paciento teisė oriai išeiti. Visiems reikia paminkyti krūtinės ląstą, idant galėtum parašyti „taikytos reanimacinės priemonės neefektyvios”, na, kad niekas neprisikabintų. Medicina tiek pažengė į priekį, jog niekas nebemoka ramiai numirti namie: savo lovoje, tarp savų sienų, tarp artimų žmonių ir šeimyninių portretų, su gale kojų susirangiusiu iki galo ištikimu keturkoju.
Naujas „brandas“ – visus agonijoje reikia atitempti į priėmimą ir garsiai šaukti „darykit ką nors”. Moksliškai neįrodyta, bet stebima atvirkštinė koreliacija tarp to, kiek kartų per metus buvo lankomas senolis ir panikos kėlimo „prijomnike“. Garsiausiai šaukia tie, kurie Kalėdoms siunčia virtualią atvirutę su prierašu „Su”.
„Gydymo galimybės išsemtos”, „tik simptominis gydymas“ yra tai, ko niekas nenori jums tiesiai pasakyti – VISKAS, čia pabaiga. Ir jokie „gal lašinę”, „gal biški pastiprinti“ nebepadės.
Prašau, leiskite žmogui oriai numirti, be dešimties kateterių, zondų ir bereikalingų procedūrų, tiesiog laikydami jį už rankos ir tyliai pasakę „Sudiev“. Tėvais ir seneliais reikia rūpintis, kol jie gyvi, o ne tuomet, kai nusiperka bilietą į vieną pusę.“
Aurimas Pečkauskas, gydytojas anesteziologas-reanimatologas:
„Remiantis šiuo metu galiojančia įstatymine baze, nė vienas pacientas gydymo stacionare metu, deja, negali numirti neperėjęs traumatiško, kardiopulmoninio gaivinimo.
Kardiopulmoninis gaivinimas, tai gydymo metodas, skirtas atkurti pranykusias gyvybines funkcijas – sustojusią širdį bei kvėpavimą. Šio gydymo metu yra atliekami krūtinės ląstos paspaudimai, siekiant užvesti ar laikinai palaikyti kraujotaką, atliekami įpūtimai į plaučius, siekiant užtikrinti pakankamą deguonies kiekį audiniuose, naudojami medikamentai ar elektrošokas siekiant, lyg botagu užkurti širdies veiklą. Šis ypatingai traumatiškas gydymo metodas, neretai yra vienintelis gyvybės tiltas žmonėms, kuriuos ištinka staigi ir netikėta mirtis. Tačiau, kai kalbame apie terminalinėmis ligomis sergančius asmenis, kurių pagydyti nėra įmanoma ir žmonės pasiekia natūralią gyvenimo pabaigą – šis gydymo metodas tampa lyg spąstais, išniekinančiais kūną. Prasminga paminėti lūžtančius šonkaulius bei plyštančius vidaus organus... Šis gydymo metodas, anksčiau minėtomis aplinkybėmis vadinamas beviltišku gaivinimu.
Pagal šiuo metu galiojančią mirties diagnostikos bei kritinių būklių įstatymo redakciją – gydytojai yra įpareigojami taikyti šį gydymo metodą natūralios gyvenimo pabaigos metu, nors tai ir prieštarauja ne tik medicinos etikos principams, tačiau ir žmogiškumui.
Neabejotina, kad ši pilkoji zona, sudaro dirbtinę nemalonią atskirtį tarp gydytojų bei pacientų ir jų artimųjų, neleidžia jiems atvirai komunikuoti apie tikrąją būklę, o dėl to vystosi abipusis nepasitikėjimas. Ar tai tikrai yra kelias, kuriuo mes privalome eiti XXI-ąjame amžiuje, Europos valstybėje, kai ne tik žodžiais, tačiau ir veiksmais stengiamės atsukti visą sveikatos sektorių į pacientą, kad galėtume kuo geriau atliepti jų lūkesčius? Deja, negalime kalbėti apie orientuotumą į pacientą, kai jų neklausome, apie tai, ko tikimasi gyvenimo pabaigoje.
Šioje šalyje mes negalime pradėti net kalbėti apie, kone visose Europos šalyse, taikomus Negaivinimo įsakus ar gydymo adaptavimą pagal paciento iš anksto išreikštą gyvenimo valios testamentą.
Siekiant pakeisti šį įstatymą veiksmų buvo imtasi dar 2017 m. Seimo narių grupė (A. Kubilienė, D. Kaminskas, V. Ačienė, R. Žemaitaitis) teikė pataisas Seimui. Jų svarstymui buvo pritarta, tačiau šis įstatymo projektas strigo valdininkų stalčiuose ir kito žingsnio teisėkūros procese nepasiekia – neįtraukiamas į Teisės ir Teisėtvarkos komiteto, kuriam vadovauja Agnė Širinskienė, darbotvarkę. Paminėtina ir tai, kad šis klausimas nebuvo teiktas be visuomenės žinios – vykdytos viešos diskusijos akademiniuose sluoksniuose, sėsta prie diskusijų stalo su visomis suinteresuotomis šalimis – gydytojais, bioetikos specialistais, akademikais, pacientų atstovais, dvasininkais. Visos šalys sutaria, kad šiuo metu galiojanti tvarka privalo keistis.“
Kai kuriose šalyse pacientas pats gali apsispręsti, kaip baigti gyvenimą. Jo sprendimas pažymimas sveikatos kortelėje, į tai kritinėse situacijose atsižvelgia gydytojai.
Įstatymo pakeitimo projekte numatomi pakeitimai:
Įvesti naują savoką:
Beviltiškas gaivinimas – tai gaivinimas, kai etiopatogenetiniai ligos gydymo būdai neegzistuoja ar būna išnaudoti, o taikomi gaivinimo veiksmai, kurie neatitinka realios ligonio būklės arba yra pačiam ligoniui nepakeliami.“
Dalyje, kurioje kalbama apie sąlygas, kai gaivinti netikslinga, nurodo A. Pečkauskas:
„2) jeigu pacientas įstatymų nustatyta tvarka yra pareiškęs nesutikimą, kad būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo sprendimas, kuomet dėl objektyvių žmogaus organų sistemų negrįžtamo pažeidimo požymių, paciento gaivinimas prilygtų beviltiškam gaivinimui. Gydytojų konsiliume turi dalyvauti bent vienas gydytojas anesteziologas-reanimatologas;“
„3) jeigu yra gydytojų konsiliumo sprendimas, kuomet dėl objektyvių žmogaus organų sistemų negrįžtamo pažeidimo požymių, paciento gaivinimas prilygtų beviltiškam gaivinimui. Gydytojų konsiliume turi dalyvauti bent vienas gydytojas anesteziologas-reanimatologas. Gydytojų konsiliumo sprendimui turi pritarti pacientas arba jo atstovas pagal įstatymą“.
