Atsimenu, kad man entuziastingai pradėjus aiškinti, jog mūsų šalies tikslas įtvirtinti rinkos ekonomikos santykius ir padaryti mūsų sveikatos apsaugą maksimaliai finansiškai efektyvia, stengiantis, kad teikiamų medicininių paslaugų minimalūs ekonominiai kaštai duotų maksimalų efektą sveikatos palaikymo srityje, ekspertai suklusdavo ir pasakydavo, kad rinkos ekonomika yra labai gerai, bet neužsižaiskite rinkos ekonomika sveikatos apsaugos srityje.
Finansinių kaštų ir gaunamo iš to efekto principai tikrai svarbu, bet sveikatos apsauga yra specifinė sritis, ir čia dažnai daroma tai, kas nėra finansiškai efektyvu ar naudinga, nes, kalbant apie sveikatos apsaugą, pagrindinė vertybė yra žmogus ir jo sveikata.
Matyt, tuo metu dabartinis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga dar lakstė su trumpomis kelnaitėmis ir šito tikrai negalėjo girdėti.
Man teko dirbti su daugeliu sveikatos apsaugos ministrų. Jei pradžioje į šį postą buvo skiriami geriausi šalies sveikatos apsaugos specialistai, tai po to prasidėjo era buhalterių, teisininkų, geodezininkų ir, atrodo, kad dar tik santechnikų nebuvo. Bet viskas dar priešakyje – ministro postas juk politinis.
Ačiū Dievui, dauguma jų buvo savikritiški ir sprendimus leido daryti specialistams, todėl sveikatos apsaugos sistema nežlugo. Turiu pripažinti, kad dabartinė sveikatos apsaugos vadovybė yra tikrai originali, ir jos kuriami įsakymai dažnai medikus verčia tai juoktis, tai verkti.
Aišku, neužmirštamas Verygos šedevras – Lietuvos žmones gydyti tik pigiausiais vaistais, ir tai taps labai madinga. Nieko nepadarysi – šuo ir kariamas pripranta. Priprasim ir mes.
Eiles poliklinikose sumažinti ministro įsakymu. Matyt, reikėjo gerai prisirūkyti marihuanos, kad kiltų tokio genialios mintys. Gydytojus, kurie yra geriausi ir populiariausi, dėl ko pas juos ir susidaro eilės, bausti finansiškai. Visi supranta, kad toks įsakymas – visiškas absurdas. O kodėl reikėjo tokio absurdiško įsakymo, aš gerai suprantu. Tai buvo grynai politinis sprendimas. Medicina čia visiškai „ne prie ko“. Artėja rinkimai į savivaldybes. Reikia parodyti, kaip ministras stengiasi dėl eilinio paciento, tie negeri gydytojai (dar ir „kyšininkai“) niekaip nesumažina eilių ir dar kritikuoja ministrą, kuris yra visos tautos gelbėtojas nuo alkoholizmo, nuo neteisingos mitybos, nuo mėsos vaikų maitinimosi įstaigose, sviesto ir visų kitų blogybių.
Valdantieji gerai supranta, kad šalies medikai tikrai nebalsuos už juos. Bet kaimo žmonės. Kas žino. Juk jie buvo įtikinti, kad Lietuvai labai blogai ir moderni atominė elektrinė ir skalūninių dujų nereikia ir prie ruso buvo geriau. Pradės tikėti, kad ir Veryga vienintelis jų gelbėtojas.
Žiniasklaidoje ne kartą kalbėta apie sveikatos apsaugos tinklo optimizavimą, uždarant dalį rajono ligoninių, kurios nesugeba kvalifikuotai teikti tam tikrų stacionarinio gydymo paslaugų. Finansiškai tokių ligoninių nėra ne tik nėra prasmės išlaikyti, bet dėl žemos gydytojų kvalifikacijos jų teikiamų paslaugų kokybė nėra pakankama, todėl yra pavojus ir pacientų sveikatai. Ką gi, uždarome ligonines dėl pačių ligonių gerovės.
Kadangi artėja rinkimai į savivaldybes, R. Karbauskis tvirtai pareiškia, kad jokia ligoninė nebus uždaryta ir jeigu darytume prielaidą, kad politinė sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė išsikraustytų iš proto, tai Seime tokia iniciatyva būtų sustabdyta bet kuriuo atveju. Tą pačią dieną iš televizijos ekrano girdžiu visų laikų blogiausio Lietuvos ministro A. Verygos išprotavimus, kad ligoninės nebus uždarytos, bet, matyt, teiks tik slaugos paslaugas.
Suprantama, tų įstaigų medicinos personalui garantuota šviesi ateitis, kaip tam vargšui, papuolusiam į avariją, kai pareiškiama, kad jam žiauriai pasiekė, tiesiog laimingiausias žmogus pasaulyje – nupjausime abi kojas ir rankas, bet tu liksi gyvas.
Ar galima redukuoti Lietuvoje ligoninių tinklą? Aišku galima, jeigu eilinį pacientą, sakykime, iš kokio nors Jutonių kaimo, kai žiemą užpustyti keliai, įvykus insultui ar infarktui, sanitarinė aviacija staigiai pristatys į Santaros klinikas, ir bus ten dar laisva vieta. Asmeniškai aš, kai įvyko infarktas, tuo metu dar vadinamoje Santariškių universiteto ligoninėje, parą praleidau Neurologiniame skyriuje šalia išmatų nelaikančio paciento, nes kardiologiniame skyriuje nebuvo vietos.
Suprantu, kad Lietuva nėra tokia turtinga šalis, kaip pavyzdžiui Islandija, kur teko kalbėti su šalies prezidentu apie sveikatos apsaugos sistemą. Ten masė pustuščių ligoninių, bet personalas išlaikomas ir kad neprarastų kvalifikacijos, pastoviai siunčiamas į Švedijos ar Norvegijos gydymo įstaigas.
Matyt, Lietuvai reikia ieškoti savo kelio, bet prieš ką nors uždarant, devynis kartus gerai pagalvoti.
