Suprantama, dėl to kyla pacientų nepasitenkinimas, netikslingai apkraunami ligoninių skubios pagalbos skyriai bei greitosios medicinos pagalbos tarnybos. Taip, negaliu meluoti, tas tikrai retkarčiais pasitaiko. Bet pagrįstai kyla klausimas, kas dėl to kaltas.
Turiu prisipažinti, kad buvau vienas iš tų, kurie po nepriklausomybės Lietuvoje paskelbimo ne tik kūrė naują pirminės sveikatos priežiūros koncepciją, bet ir aktyviai diegė į praktiką šeimos medicinos modelį.
Teko susipažinti su šeimos medicinos modeliais JAV, Kanadoje, Australijoje beveik visose Europos šalyse. Didelį įspūdį paliko Šiaurės Amerikos šalių šeimos daktarų atliekamų paslaugų apimtis – ne tik lankymas ligoninėse savo paguldytų pacientų, bet ir asistavimas chirurginių operacijų metu, nėščių moterų priežiūra bei normalaus gimdymo priėmimas. Dar didesnį įspūdį paliko JAV šeimos daktaro alga – 300.000 $ per metus.
Vis dėlto, suprasdami, kad Lietuvoje pereiti nuo sovietinio labai fragmentuoto pirminės sveikatos priežiūros modelio (terapeutas, pediatras, chirurgas, akušeris-ginekologas ir daug kitų specialistų, atliekančių šeimos gydytojo funkcijas) prie labai plačios maksimalistinės šeimos medicinos, tikrai greitu laiku nepavyks, daugiau rėmėmės Vakarų Europos šalių patirtimi. Suprasdami, vienas iš pagrindinių šeimos medicinos principų yra nepertraukiama paciento sveikatos priežiūra, siūlėme taikyti kai kurių Šiaurės šalių modelį.
Pirminės sveikatos priežiūros centrai, atskiri bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų kabinetai kooperuojasi, organizuodami naktinius budėjimus bei užtikrindami pacientų priėmimus gydytojų atostogų, mokslinių konferencijų metu ir pan. Praktiškai vienas gydytojas per mėnesį turi vieną naktinį budėjimą ir dažniausiai nei vieno ligonio tą naktį, bet retais atvejais – tik porą telefoninių konsultacijų.
To meto politikai taip pat mielai sutiko, kad pirminė sveikatos priežiūra bus efektyvesnė pilnos decentralizacijos ir privačios medicinos sąlygomis, šeimos gydytojas spręs 80 proc. visų medicininių problemų, kas leis ženkliai atpiginti sveikatos apsaugos finansines sąnaudas, kaip tuo metu rodė daugelio išsivysčiusių šalių patirtis. Kompaktiški pirminės sveikatos priežiūros centrai arba dar mažesni šeimos gydytojo kabinetai bus lengvai pasiekiami prirašytiems pacientams. Nebus ligonių sankaupų, sumažės infekcijų perdavimo galimybės.
Deja, planuotos decentralizacijos neįvyko. Gigantiškos poliklinikos su didžiuliais nepatenkintų pacientų srautais, besidalinančiais visais įmanomais virusais ir bakterijomis, liko. Iš puoselėtų vilčių apie decentralizaciją, apie privačios šeimos medicinos prioritetus, apie tai, kad šeimos gydytojas pagaliau gaus normalią europinę algą, deja, liko tik šnipštas. Kas, vis dėlto, yra kaltas, kad tiek daug problemų susikaupė sveikatos apsaugos sistemoje. Kas kaltas, kad šeimos gydytojas per dieną turi priimti po 30-40 pacientų, o gripo epidemijos metu ir po 60,o e. sveikatos sistema pastoviai stringa, dažnai neįmanoma išrašyti recepto, nedarbingumo lapelio, gydytojai turi pasilikti po darbo, kad galėtų sutvarkyti dokumentaciją.
Negana to, ant šeimos gydytojo galvos užkraunamos liaudyje taikliai vadinamos „alkoholikų anketos“, papildomos apklausos būtinybė, kai vaistas skiriamas pirmą kartą ir, matomai, dar ne viena kvailystė bus sugalvota. Tai, vis dėlto, kokią pagalbą turėtų teikti šeimos gydytojas nakties metu? Mano atsakymas aiškus – jokios.
Manau, kad egzistuojanti šiuo metu sistema, kada dėl ambulatorinių paslaugų teikimo sudaromos sutartys su ligoninėmis, šiaip taip dar leidžia išgyventi šeimos medicinai. Kol kas, kol dar nenumirė pensinio amžiaus daktarai ir kol dar atsiranda jaunimo, kuris po baigimo medicinos studijų dar vis pasilieka Lietuvoje. Visokeriopai bandykime lengvinti šeimos gydytojo darbą, neužkraukime nereikalingais darbais. Ir jeigu tai kertasi su dabartine šeimos medicinos koncepcija, keiskime ir ją.
