„Kaip taikliai pastebėjo mano pirmoji vadovė, baigus rezidentūros studijas darbo pagal turimas kompetencijas ir kvalifikaciją teko ieškoti su kūdikiu ant rankų. Tuo metu įsidarbinau Kauno klinikose, derinau gydytojo kardiologo darbą pilnu etatu, doktorantūros studijas, pedagoginę veiklą ir mamos pareigas“, – savo pasakojimą pradeda gydytoja kardiologė. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose moteris pradėjo dirbti, kai pirmajam vaikui buvo vos 3 mėnesiai.

Dėl pasikartojančios hospitalinės šlapimo takų infekcijos per pirmuosius metus ligoninėje vaikas buvo gydytas net kelis kartus, tačiau rūpesčiai ir bėdos tuo nesibaigė. Ketverius metus šioje gydymo įstaigoje dirbusi kardiologė DELFI pasakojo, kad, kol laukėsi antrojo vaiko, noriai dirbo savaitgaliais, paromis ar net papildomomis valandomis, o viską suderinti sekėsi puikiai. Aktyviai į mokslinę veiklą įsitraukusi gydytoja prieš išeidama motinystės ir vaiko priežiūros atostogų, pateikė dokumentus pažangaus darbuotojo atestacijai, prašydama peržiūrėti ir darbo užmokestį. Tam, pasak jos, pritarė visi klinikų vadovai.

Dėl vaiko ligos kaltino save

Moteris DELFI pasakojo, kad jos gyvenimą aukštyn kojomis apvertė antrojo vaiko gimimas. Sūnus gimė su įgimta genetine liga – akivaizdžia kairiosios rankos, krūtinės ir nugaros bei kaklo kraujagyslių malformacija su minkštųjų audinių hipertrofija.

„Patologija buvo akivaizdi ir šokiruojanti vos vaikui gimus, tačiau Kauno klinikų Naujagimių skyriuje pasakė, kad tai yra apgamas. Tik nuvykus į Vilniaus Santaros klinikas gydytojai pateikė teisingą diagnozę“, – sakė ji.

Kardiologė atviravo, kad dėl vaiko ligos kaltino save, nes ilgą laiką dirbo su rentgeno aparatu. Taip pat – gydytoją radiologę, kuri aštuntą nėštumo savaitę jai bendraujant su pacientu neperspėjusi atliko net keturias plaučių nuotraukas.

Po gimdymo praėjus kelioms dienoms moteris išgirdo dar vieną diagnozę – sūnus serga ūminiu inkstų uždegimu.

„Nuskubėjome į Kauno klinikų Priėmimo skyrių. Sūnų apžiūrėjusi gydytoja rezidentė išsiuntė mus namo patikinusi, jog vaikas pasigavo virusą gydymo įstaigose. Tą kartą be bendrosios apžiūros nebuvo atlikti jokie tyrimai. Tačiau po poros dienų karščiavimui kartojantis dar kartą nuvykome į Priėmimo skyrių, kur atlikus tyrimus paaiškėjo, jog mano sūnus serga ūminiu inkstų uždegimu“, – DELFI pasakojo kardiologė.

Šiandien kardiologė su siaubu prisimena 10 parų, kurias kartu su kūdikiu praleido Kauno klinikose.

„Kadangi vaikelį maitinau krūtimi, priėmime dirbusi gydytoja pasiūlė mus stacionarizuoti į Vaikų ligų skyrių, nes naujagimių skyriuje tuo metu vyko remonto darbai. Tačiau ten dirbusi slaugytoja nuvedė mus į remontuojamas patalpas. Sąlygos buvo šokiruojančios – ankštame, mažos palatos dydžio kambarėlyje stovėjo aštuonios naujagimių lovelės, o dirbo tik viena slaugytoja. Sterilios procedūros buvo atliekamos tame pačiame kambaryje ant vystymui naudojamo stalo“, – pasakojo kardiologė.

Atsisakiusi savo kūdikį palikti vieną, kaunietė prašė skirti jai lovą prie kūdikio arba grąžinti į žadėtąjį Vaikų skyrių.

„Tačiau skyriaus vedėja patikino, kad naujagimį turiu palikti vieną, o suteikti lovą prie kūdikio nėra galimybės. Pagalbos kreipiausi ir į klinikų generalinį direktorių Renaldą Jurkevičių, tačiau pranešė, kad niekuo negali padėti“, – kardiologė tikino negalėjusi tuo patikėti. Juk tiek savo gyvenimo, energijos ir pastangų paaukojo medicinai ir šiai gydymo įstaigai.

Glaudėsi ligoninės koridoriuje

„Kategoriškai atsisakius kūdikį palikti vieną, skyriaus vedėja leido pernakvoti jos kambaryje. Stengiausi negirdėti slaugytojų komentarų, kaip trukdau jų darbui nuolat būdama prie vaiko. Tačiau negalėjau nepastebėti, kad mamoms, atvykusioms iš kitų Lietuvos miestų, atsirasdavo vieta viename ar kitame skyriuje, sudarant galimybę maitinti kūdikį bei pailsėti“, – savo išgyvenimais dalinosi moteris.

Prieglobstis vedėjos kambaryje truko neilgai. Pasak buvusios Kauno klinikų kardiologės, po kelių parų visą naujagimių skyrių iškėlė į naujai suremontuotą ir dažais bei dulkėmis „kvepiantį“ skyrių.

„Nors šalia esančiame skyriuje tuščios palatos savaitėmis laukė pacientų, galimybės nors laikinai ten apsistoti taip pat nebuvo. Teko nakvoti ir koridoriuje, ir echoskopijos kabinete. Naujagimius prižiūrinčio personalo abejingumas stulbino: kur natūralaus maitinimo bei kūdikio ir mamos ryšio propagavimas? Padėti bandė socialinė darbuotoja, kuri pakvietė psichologą tam, kad įtikintų palikti kūdikį vieną“, – sakė moteris.

Pasak jos, tuo rūpesčiai ir bėdos nesibaigė. „Ketverius metus šeimai padėjusi auklė, kuri man buvo kaip mama, mus paliko. Padėti bandė ir mano vyras, draugai ir artimieji, per prievartą mane stacionarizavę į psichiatrijos ligoninę, kuri galutinai sužlugdė mano asmeninį, profesinį ir socialinį gyvenimą“, – DELFI pasakojo pašnekovė.

Suprato, kad darbe jau niekas nelaukia

Dar būdama vaiko priežiūros atostogose sulaukė ir klinikų, kuriose dirbo, administratorės skambučio. Moterį informavo, kad baigiasi terminuota darbo sutartis, todėl reikia atvykti pasirašyti dokumentus dėl pratęsimo.

„Pasakiau, kad pasikeitus gyvenimo situacijai nebegaliu dirbti anksčiau buvusiomis darbo sąlygomis ir tokiu pat darbo krūviu. Klinikų vadovo prašiau, kad sudarytų sąlygas dirbti dalį dienos, pradėti doktorantūros studijas bei peržvelgtų darbuotojo atestacijai pateiktus dokumentus. Nieko nebuvo daroma, todėl supratau, kad mano grįžimas į darbą ir studijas įstaigai jau nebeaktualus“, – apie susiklosčiusią situaciją pasakojo moteris. Pasak jos, gautas oficialus darbdavio įspėjimas nurodo, kad darbo sutartis nutraukta vadovaujantis Darbo kodekso 69 straipsnio 3 dalimi – sutarties terminui pasibaigus.

Moteris vis dar negali patikėti tuo, kas įvyko jos gyvenime. „Iki tol maniau, kad viskas gyvenime priklauso nuo įdėto darbo, pastangų ir motyvacijos. Tačiau šiuo metu darbo pagal specialybę Kaune nerandu, o užsiregistravusi darbo biržoje sulaukiau vieno skambučio – su pasiūlymu vykti dirbti į Vokietiją,“– sakė ji.

Tokios pat sąlygos visoms mamoms

Susiklosčiusią situaciją DELFI komentavo Kauno klinikų Viešosios komunikacijos tarnybos specialistė Karolina Vaikšnoraitė.

„Minima situacija vyko Akušerijos ir ginekologijos korpuso remonto metu, kuomet pusė korpuso buvo uždaryta. Natūralu, kad dirbant tuo pačiu darbo krūviu ir tuo pačiu pacientų srautu dvigubai mažesniame plote, vietos sergančius vaikus slaugančių motinų lovoms tiesiog nebuvo. Tačiau naujagimiui buvo suteikta visa reikalinga ir būtina medicininė pagalba. Suprantame, kad fizinis ir emocinis mamos ir naujagimio kontaktas yra labai svarbus, todėl visų mažųjų pacientų artimieji tikrai galėjo likti šalia ir juos slaugyti – tokios pat sąlygos buvo sudarytos ir šiai mamai. Kolegos visapusiškai stengėsi palaikyti kolegę ir jai padėti“, – sakė K. Vaikšnoraitė.

Komentuodama atleidimo iš darbo priežastis, Kauno klinikų atstovė tikino, kad, vadovaujantis sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu, universitetų ligoninių sveikatos priežiūros specialistai į darbą priimami viešo konkurso būdu penkerių metų laikotarpiui.

„Gydytoja keletą kartų buvo informuota, kad darbo sutarties terminas baigiasi ir ji turėtų atvykti į darbovietę aptarti tolimesnių darbo sąlygų. Moteris elektroniniu laišku atsakė, kad esamos darbo sąlygos jos netenkina, bet jų aptarti neatvyko. Todėl gydytoja buvo atleista terminuotai darbo sutarčiai pasibaigus“, – sakė specialistė.

Papildyta 2019 10 04, 12.28 val.

Moteris, kuri kreipėsi į DELFI, pageidavo pakomentuoti Kauno klinikų atsakymą. Pateikiame jos komentarą:

„Dėkoju Delfi.lt redakcijai už suteiktą galimybę pasidalinti savo istorija ir atsakyti į Kauno Klinikų komentarus.

Akivaizdu, jog pati K. Vaikšnoraitė nei matė, nei žino, koks pragaras dėjosi Naujagimių skyriuje ir kokios sąlygos buvo sudarytos mamoms. Nesistebiu, jog priėmime dirbusi gydytoja išnešiotą karščiuojantį krūtimi maitinamą stabilios klinikinės būklės naujagimį nusprendė stacionarizuoti į Vaikų ligų skyrių. Stacionarizavimas į Vaikų ligų skyrių buvo atžymėtas užvestoje klinikinėje istorijoje. Deja, į jį nepatekome be komentarų ar paaiškinimų, kodėl.

Naujagimių skyriuje vietos nebuvo ne tik motinų lovoms, bet ir pačioms mamoms – vos atvykus, buvau informuota skyriaus vedėjos, jog turėsiu palikti kūdikį vieną, nes sąlygų su juo nuolat būti, maitinti ir slaugyti nėra, tačiau galiu jį „lankyti" kada panorėjusi. Prašant perkelti į žadėtąjį Vaikų ligų skyrių sulaukiau didžiulio psichologinio spaudimo: kūdikis jau yra užregistruotas, atlikti tyrimai jų skyriaus sąskaita, reikalingas neatidėliotinas gydymas antibiotikais ir mano nesutikimo likti Naujagimių skyriuje atveju tiesiog būsime išsiunčiami namo. Išklausęs situaciją telefonu, R. Jukevičius iškart sutiko padėti, tačiau skyriaus vedėjos komentaras apie skirtingus paslaugų įkainius Naujagimių ir Vaikų skyriuose kaipmat pakeitė jo „antikorupcinę" nuomonę. Ar ponia K. Vaikšnoraitė bent žino kiek mamų liko šalia savo kūdikių ir slaugė juos tomis pačiomis sąlygomis – be galimybės atsigulti, pavalgyti, atsigerti ir nusiprausti? Per 10 tame skyriuje praleistų parų nemačiau nei vienos tokios. Mačiau mamas, ateinančias iš gretimo akušerijos-ginekologijos ir gimdymo skyrių, atvažiuojančias retsykiais iš namų, arba išvis nelankančias savo kūdikių, tačiau sėdinčios prie kūdikio lovelės ant medinės mokyklinės kėdutės nuo ankstaus ryto iki išnaktų, o vėliau gulinčios ant kušetės ar grindų kokiame kabinete arba dulkėtame koridoriuje – nei vienos. Jau pirmąjį vakarą skendau ašarose, kuomet budinti gydytoja vijo iš palatos ir šaukė, jog trukdau jų darbui savo buvimu ir keliu pavojų kūdikiui laikydama jį rankose. Tai netgi atžymėjo įrašu ligos istorijoje. Jūs tai vadinate ‚visapusišku kolegų palaikymu? Iš slaugančio ir gydančio personalo, netgi iš konsultavusio psichologo nesulaukiau palaikančio žodžio, tik raginimus palikti kūdikį vieną. Ar bent žinote kiek kūdikių po gydymo Naujagimių ligų skyriuje ir šlapimo pūslės kateterizacijos ant nesterilaus vystymo stalo grįžo į Vaikų ligų skyrių su ligoninėje įgyta pasikartojančia K. Pneumoniae sukelta šlapimo takų infekcija ir ką jiems dėl to teko iškęsti? Sutinku, jog turbūt to nusipelniau nuspręsdama dirbti Lietuvoje po daugelio stažuočių ir studijų užsienyje, turėdama tarptautinius kompetenciją atspindinčius pažymėjimus ir sertifikatus, paaukojusi pirmojo vaiko kūdikystę, savaitgalius, šventes bei laiką su šeima, rašydama mokslines publikacijas R. Jurkevičiui, o labiausiai – jog laukiantis kūdikio dirbau su rentgeno aparatūra ir naiviai tikėjau „nuliniais" dozimetrų parodymais. Už visa tai vėliau „atsiėmiau" Psichiatrijos skyriuje. Tačiau už ką „atsiėmė" mano vos gimęs vaikas? Tokio elgesio su jo motina nenusipelnė joks kūdikis. Naujagimio neatsiejamas buvimas su žindančia motina yra esminė „būtinosios ir reikalingos" pagalbos dalis, kuri buvo absoliučiai ignoruojama
„palankia naujagimiui" apsiskelbusioje ligoninėje.

Komentuodama atleidimo iš darbo priežastis, Kauno klinikų atstovė tikino, kad, vadovaujantis sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu, universitetų ligoninių sveikatos priežiūros specialistai į darbą priimami viešo konkurso būdu penkerių metų laikotarpiui.

„Gydytoja keletą kartų buvo informuota, kad darbo sutarties terminas baigiasi ir ji turėtų atvykti į darbovietę aptarti tolimesnių darbo sąlygų. Moteris elektroniniu laišku atsakė, kad esamos darbo sąlygos jos netenkina, bet jų aptarti neatvyko. Todėl gydytoja buvo atleista terminuotai darbo sutarčiai pasibaigus“, – sakė specialistė.

Dėl darbo sutarties termino pasibaigimo buvau informuota 2 kartus. Pirmąjį kartą – dar būnant vaiko priežiūros atostogose, kai vaikui tebuvo vieneri metai ir jis buvo trečią kartą gydomas ligoninėje dėl pasikartojančio hospitalinio K. Pneumoniae sukelto pielonefrito.

Atsakiau, jog buvusiomis darbo sąlygomis dirbti nebegaliu, prašiau peržvelgti dokumentus, pateiktus darbuotojo atestacijai. Kūdikiui pasveikus pati kreipiausi į Kardiologijos klinikos vadovą R. Žaliūną, prašydama grąžinti į darbą, sudarant galimybę dirbti dalį dienos, tačiau jokio atsako į prašymą nesulaukiau. Maniau, jog esu atleista, nes darbo sutarties terminas pasibaigė, o jokių dokumentų dėl sutarties pratęsimo nepasirašiau.

Antrąjį kartą – likus kelioms dienoms iki antrojo sūnaus gimtadienio į el. paštą sulaukiau darbo grafikų, numatančių bendrą 12 valandų darbo dienos trukmę bei administratorės skambučio su klausimu, ar ketinu grįžti į darbą. Darbo grafikus siuntusiam administratoriui raštu nurodžiau savo realias galimybes dirbti, o skambinusiai administratorei patvirtinau, jog buvusiomis sąlygomis į darbą grįžti neketinu. Pasiūlymo „aptarti tolimesnių darbo sąlygų" negavau, išskyrus „ateiti ir ką nors parašyti, kad nebedirbsiu". Kreipiausi į ligoninės raštinę, kuri suteikė informaciją, jog atleidimas iš darbo buvo atidėtas, kol baigsis vaiko priežiūros atostogos, o oficialus atleidimo raštas jau parengtas bei išsiųstas registruotu paštu, ir man nieko daryti nereikia. Jį gavau praėjus 2 savaitėms nuo oficialios jame nurodytos atleidimo datos."