Vis dėlto šis rašinys ne apie A, Kubilienę, kurios istorija puikiai iliustruoja lietuviško mentaliteto ypatumus. Šis rašinys apie mus, lietuvius, ir tai, kodėl mes nemokame būti vienas kitą gerbianti tauta.

Įvairios žiniasklaidos priemonės skleidžia istorijas apie politikų ir aukštų pareigūnų vizitus Lietuvos ligoninėse. Vizitus, į kuriuos atvykstama per atskirą įėjimą, kurie prasideda ne registratūroje, o vyriausiojo gydytojo kabinete, taip pat apie vizitus, kurie įvyksta nelaukiant eilėse. Tačiau ar ši problema yra vien tik politikų ir įtakingųjų problema? Ne, dirbant ligoninėje, o ypač, skubios pagalbos skyriuje, gali pasirodyti, kad šis bruožas yra kone kiekvieno lietuvio kraujyje.

Lietuvos gydytojo darbo kasdienybė – tai nesibaigianti kova su liga ir, deja, su ligoniu. Nereikia turėti Seimo nario mandato, kad galėtum garsiai rėkti, o rėkiant minėti šiuos žodžius: skundas, vedėjas, administracija, man priklauso, nugydė, žurnalistai. Deja, šie žodžiai neretai virsta talonėliu, siuntimu, apžiūra, receptu ir pan.

Kodėl taip nutinka? Pirmiausia, kaimynai daugybę dešimtmečių iš lietuvių tautos siekė atimti laisvę, tačiau jiems nepavyko. Šiandien kiekvienas didžiuojamės iškovota laisve, tačiau net ir būti laisvam reikia mokėti, o to mes nesugebame. Daugybė žmonių laisvę ginti savo teises panaudoja kaip ginklą, siekdami gauti to, kas jiems nepriklauso.

Santariškės Clinics

Būtent dėl to dažnai tenka stebėti, kaip ligoninių kabinetuose sveikatos priežiūros paslaugos be eilės ir be tikslo teikiamos tik dėl to, kad žmogus rėkia ir grasina skundu. Rėkiančiam ir grasinančiam pacientui gydytojai nenoriai sako ne, mat, iš tiesų siekia išvengti to skundo, kuriuo grasinama, kadangi į jį teks atsakyti raštu nepriklausomai nuo to, ar jis pagrįstas, ar ne. Atsakymui teks skirti asmeninį laiką, kurio dažnai yra mažiau nei norėtųsi.

Gydymo įstaigų administracijos taip pat siekia išvengti skundų, nes jie sukuria daug papildomo darbo, be to, gali pasirodyti, kad toje įstaigoje, kuri susilaukia daug skundų, nėra geros vadybos principų, nes žmonės skundžiasi. Taigi, gydytojas tiesiog nuleidžia rankas.

Ne vien tik neorus darbo užmokestis kvalifikuotus Lietuvos medicinos profesionalus veja iš sveikatos apsaugos sistemos. Liga – klastingas priešas, o jei dar reikia kovoti ir su sergančiuoju, kova tampa nelygiavertė.

Daugybė gydytojų nori ne tik pasiekti aukštą profesinį meistriškumą, jie siekia ir darnios bei kokybiškos darbo aplinkos, kuri pagrįsta gydytojo ir paciento tarpusavio bendradarbiavimu. Labai dažnai rėkiantis ir grasinantis pacientas netgi neserga, o atimtas gydytojo laikas gali kainuoti kito žmogaus, kuris dėl sunkios būklės jau nebegali niekam pagrasinti, gyvybę.

Vidinę kultūrą lavinti nėra lengva, o dar sunkiau yra išmokti būti laisvam. Teisė ir laisvė ginti save negali būti naudojama kaip šantažo priemonė siekiant dažnai sąžinę paminančių tikslų. Pagarba vienas kitam yra viena didžiausių visuomenės vertybių, branginkime ją.