Praėjusiais metais Sveikatos apsaugos ministerijos užsakymu atlikta apklausa parodė, kad penktadalis gydymo įstaigose apsilankiusių respondentų vienaip ar kitaip yra neoficialiai atsiskaitę su gydytoju ar kitu medicinos darbuotoju. Kitas, STT tyrimas, tai tik patvirtino – labiausiai korumpuotomis institucijomis Lietuvoje yra laikomos būtent sveikatos apsaugos įstaigos (2016 m. taip manė 51 proc. gyventojų).

Privalomas sveikatos draudimas tik imitavo ir vis dar imituoja draudimą. Esame priversti mokėti sveikatos draudimo įmoką be jokių derybų dėl kainos, paslaugų apimties, nevertinant rizikų. Nesvarbu, ar profilaktiškai rūpiniesi sveikata, gyveni sveikai, ar ne. Draudžiamasis neturi jokio kito pasirinkimo, net jei jo netenkina draudimo įmonės (Valstybinės ligonių kasos) paslaugos.

Kai kurie lietuviai sumoka net daugiau už Vakarų šalių pacientus. Sveikatos draudimo, ligos ir motinystės įmokos nuo 2 kartus vidutinę algą viršijančio atlyginimo Lietuvoje sudarytų 9,6 proc. darbo vietos kainos, kai pavyzdžiui Vokietijoje – 8,2 proc. Tačiau Vokietijoje už šią sumą bus apdrausta ir nedirbančių arba gaunančių žemesnes nei 450 eurų mėnesines pajamas šeimos narių sveikata, o Lietuvoje už sveikatos draudimo neturinčių asmenų draudimą dar mokėsite papildomai – per kitus mokesčius.

Bet pokyčiai tapo neišvengiami.

Jaunoji gydytojų karta vietoje juos žeminančių vokelių renkasi darbą kitose šalyse. Ypač jaučiamas gydytojų trūkumas regionuose – mažas miestelis, mažas atlyginimas ir didelė stagnacija. Kas savo noru rinktųsi tokį darbą po 10 metų praleistų studijuojant mediciną didmiesčio universitete? Juolab jauni (ypač šeimos) gydytojai patekę į „sergančią” sveikatos sistemą greitai supranta, kad jis greičiau raštininkas ir biurokratas nei gydytojas. Daugiau laiko praleidžia pildydami visokius popierius nei konsultuodami pacientą. 15 min – tokia gydytojo konsultacijos trukmė.

Politikams ir sveikatos valdininkams bado akis tai, kad metai iš metų korupcijos tyrimuose sveikata nesitraukia iš korumpuočiausių sričių sąrašo. Buvo sukurta ne viena kovos su korupcija strategija. Nors tikėtis, kad kampanija „Geriausia padėka medikui – jūsų šypsena ir nuoširdus „ačiū”, duos apčiuopiamų rezultatų, buvo naivu. Reikia esminių sistemos permainų.

O ką daro politikai? Kaip visada problemas sprendžia kūju – prikurdami dar daugiau reguliavimų.

Nuo kitų metų įsigalios pakeitimai, pagal kuriuos šeimos gydytojo konsultacija turės būti suteikta per 7 kalendorines dienas, specialistas pacientą turės priimti per 30 dienų, brangūs tyrimai taip pat privalės būti atlikti per mėnesį, planinė operacija – ne vėliau kaip per 60 dienų. „Nemokamų“ paslaugų poreikis yra didesnis nei gaunamas finansavimas, tad ilgos eilės tokiu atveju tarsi užprogramuojamos ilgėti. Kyla klausimas, ar nesiėmus sprendimų dėl finansavimo, tokie direktyviniai sprendimai padės.

Eilių valstybinėse įstaigose problema galėtų sumažėti, jei pacientas tas pačias paslaugas galėtų gauti privačiose gydymo įstaigose prisimokėdamas už skirtumą tarp PSD kompensuojamos kainos ir kainos, už kurią paslaugas teikia privati gydymo įstaiga. Deja, prieš keletą metų apsunkinta galimybė prisimokėti pačiam, net jei norėtum gauti greitesnes ir kokybiškesnes paslaugas.

Vietoje to, kad realiai spręstų problemas, SAM reguliavimais į gydymo procesą kišasi iki absurdo ribos. Pavyzdžiui, net norima uždrausti gydytojui pačiam nuspręsti, kokį vaistą skirti pacientui. Siekiama nustatyti pareigą kompensuojamąjį vaistinį preparatą išrašant pirmą kartą ar po pertraukos pakartotinai nurodyti žymą „Pirmas paskyrimas“, kuris įpareigotų vaistininką parduoti tik pigiausią kompensuojamąjį vaistą.

Iš visų pusių spaudžiama sistema neatlaikė – kyla medikų streikai. Atlyginimus medikams valdžia simboliškai pakėlė, bet tai nesustabdys nei emigracijos, nei naujų streikų.

Kokie būtų reikalingi tolimesni sprendimai?

Būtina sukurti sistemą, kurioje svarbiausias būtų pacientas. Reikalinga esminė sveikatos draudimo sistemos reforma ir biurokratijos mažinimas. Nebekurti naujų reguliavimų, neapsiriboti mažais gydytojų veiklos palengvinimais, o rasti politinės valios priimti seniai reikalingus sprendimus. Labiau pasitikėti ir gydytojais, leisti formuotis realioms sveikatos paslaugų kainoms, įvardinti kokią tos kainos dalį pajėgi sumokėti valdiška finansavimo sistema, o kokią turėtų primokėti pacientas. Dabartinį sveikatos draudimą reikia keisti ta linkme, kad jis būtų sąžiningesnis dirbančiųjų atžvilgiu. O valstybės (t. y. mokesčių mokėtojų) lėšomis draudžiamųjų asmenų sąrašas taip pat taptų skaidresnis ir sąžiningesnis.

Nes blogiausia, ko gali imtis valdžia, – didinti sveikatos mokestį (o tokius pasvarstymus girdime vis dažniau) ir išlaidas be jokių esminių sisteminių pokyčių. Dabartinė sveikatos sistema „suvirškins“ tuos pinigus ir vėl jausis alkana. Nes negali jaustis sotus, jei tavyje vis dar tūno kaspinuotis.