Mažesnio masto, tačiau vienodai sudėtinga situacija sukėlė aštrią Lietuvos medikų diskusiją. Socialinėje erdvėje pasidalinta anonimine istorija, dėl kurios vieningai nesutaria nei patys gydytojai, nei teisininkai. Ar pažeistumėte įstatymus, jei tai galimai išgelbėtų nėščią moterį nuo užsikrėtimo ŽIV? Kas aukščiau – asmens sveikata ir saugumas ar teisė į konfidencialumą?
Etika ar teisė?
Ši tikra situacija rutuliojasi mažame Lietuvos miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta.
„Gydytojos pacientai - besilaukianti šeima. Vyras yra iš didelės rizikos grupės, prieš trejus metus jam nustatytas ŽIV. Žmonai to nėra sakęs ir sakyti nenori net ir paragintas, taip pat nepasirašęs sutikimo, kad apie jo sveikatos būseną žinotų žmona. Apie jo būseną žino tik jo brolis ir šeimos gydytoja. Pirmajame nėštumo trimestre moteriai ŽIV nenustatyta.
Šeimos gydytojos klausimas liečia iš vienos pusės gydytojo etiką - neišduoti konfidencialios informacijos apie savo pacientą, bet iš kitos pusės - yra ir paciento teisė žinoti apie jam gresiančią riziką bei galimą sunkų susirgimą. Kaip elgtis šioje situacijoje šeimos gydytojai?“, - atsakymo ieško sutrikę medikai.
Gydytojo rankos surištos
Infektologas Linas Svetikas, paklaustas, kaip elgtųsi minėtos šeimos gydytojos situacijoje, sakė, kad jo rankos veikiausiai būtų teisiškai surištos vyro „naudai“.
„Pacientas, atėjęs pas gydytoją, pasirašo blanke, kuriame nurodo asmenis, kuriuos galima informuoti apie jo sveikatos būklę. Pirmiausia, yra paciento konfidencialumas. Žmogus, infekuotas ŽIV, neprivalo to niekam atskleisti. ŽIV yra įtrauktas į sąrašą susirgimų, kur galioja specialus, net medicininiams dokumentams taikomas konfidencialumas. Šiuo atveju, jei vyras savo žmonos neinformuoja apie savo sveikatą, neįsivaizduoju, kokios lauktų gydytojo teisinės pasekmės, jei jis atskleistų tokius duomenis“, - kalbėjo jis.
„Kai daktaro nelabai kas gina, jam reikia pačiam save ginti. Įsivaizduokite – gydytojas pasakojo žmonai, vyras paduoda jį į teismą ir laimi. Problema yra kompleksinė, bet, mano manymu, aš neturiu teisės žmonai pasakyti to, ko nesutinka vyras. Kai gausiu ieškinį, niekam nebebus įdomu, ar aš čia padariau gerą darbą, ar ne“, - svarstė gydytojas.
L. Svetikas pabrėžė, kad jei vyriškis jau lankosi pas medikus, veikiausiai jo rizika užkrėsti aplinkinius yra kontroliuojama.
„Jei jis gydosi tvarkingai, jo rizika užkrėsti kitą žmogų yra minimali“, - sakė jis.
ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ advokacijos vadovė dr. Loreta Stonienė pasakojo, kad jų praktikoje panašios situacijos pasitaiko nuolatos, nes kiekvienas žmogus turi šeimą, draugus.
„Todėl šis klausimas: kaip gyventi toliau, kam reikia apie tai pranešti, konsultacijų metu iškyla labai dažnai. Mūsų specialistai ir lygus lygiam konsultantai padeda įvertinti situaciją, bet pacientas, kaip jam pasielgti, turi nuspręsti pats. Etinė dilema, kuri iškilo šiai gydytojai , nesvetima ir kitų šalių specialistams, todėl net yra parengtos metodikos kaip valdyti emocijas, ir atskirti jas nuo etinių dalykų“, - sakė ji.
Sveikata > konfidencialumas
Sveikatos apsaugos ministerijos teisinės veiklos patarėja Vilma Srogė DELFI paaiškino, kad, SAM vertinimu, gydytoja visgi turėtų informuoti pacientę apie galimą žalą jos sveikatai.
„Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme (toliau – PTĮŽSĮ) 12 straipsnyje, kuriame reglamentuojami teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ypatumai, 3 dalyje nurodyta, kad užtikrinant paciento teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad paciento interesai ir gerovė yra svarbesni už visuomenės interesus. Šios nuostatos taikymas gali būti ribojamas įstatymų nustatytais atvejais, kai tai būtina visuomenės saugumo, nusikalstamumo prevencijos, visuomenės sveikatos arba kitų žmonių teisių ir laisvių apsaugai. PTŽSAĮ ypatingų asmens duomenų (duomenys apie sveikatą) apsaugos požiūriu yra specialus įstatymas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmenys, turėję sąlytį su asmenimis, sergančiais ar įtariamais, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, taip pat su sukėlėjų nešiotojais, turi teisę gauti informaciją apie galimas bendravimo su šiais asmenimis pasekmes.
Lytiškai plintančių infekcijų, ŽIV nešiojimo ir ŽIV ligos epidemiologinės priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. V-117 „Dėl Lytiškai plintančių infekcijų, ŽIV nešiojimo ir ŽIV ligos epidemiologinės priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ 8.4 papunktyje įtvirtinta asmens sveikatos priežiūros įstaigos pareiga, aiškintis kontaktinius asmenis ir imtis priemonių, kad asmuo kontaktavęs su ŽIV nešiotoju, atvyktų į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pasitikrinti sveikatos.
Be to, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 277 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė pacientui už tai, kad, jei jis medicinos įstaigos yra informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, sukėlė pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga infekcine liga.
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, manome, kad yra pakankamas teisinis pagrindas riboti paciento, sergančio ŽIV, sveikatos (ypatingų asmens duomenų) informacijos konfidencialumą. Įvertinus paciento ir kitų asmenų interesų pusiausvyrą ir galimas neigiamas kilti pasekmes kitiems visuomenės nariams, privaloma kitam, jei yra žinoma, su sergančiu pacientu susijusiam (kontaktavusiam) asmeniui, pranešti apie gresiančias pasekmes jo sveikatai.
Paciento sveikatos informacijos konfidencialumo principo ribojimo išimtis, yra ir turi būti pateisinama, nes dėl paciento užkrečiamos ligos kitam, su pacientu susijusiam, asmeniui gali kilti sunkių neigiamų pasekmių sveikatai. Tai reiškia, kad paciento sveikatos informacijos konfidencialumo principo išimčių nustatymas padeda išvengti ar sušvelninti žalą kitam asmeniui (asmenims), o ne priešingai“, - rašoma teisiniame atsakyme.
Ieškoti teisėtų būdų
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro nuomone, šioje konkrečioje situacijoje visgi vyras turi suprasti, jog jis gali užkrėsti ne tik savo moterį, bet ir jų kūdikį. Mediko darbas - jam paaiškinti, kaip plinta ŽIV infekcija, kokios profilaktikos priemonės yra būtinos, kokios pasekmės ir pan.
„Jei žmogus žino, kad infekuotas ŽIV, tai kito žmogaus užkrėtimas pavojinga infekcine liga gali būti traktuojamas kaip baudžiamasis nusižengimas ir bausmes už tokias veikas numato Baudžiamasis kodeksas. BK 277 str. rašoma, kad "tas, kas būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, sukėlė pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga infekcine liga, padarė baudžiamąjį nusižengimą..>>>".
Medicininiu požiūriu, turėdama lytinius santykius su partneriu nėščioji tikrai gali užsikrėsti ŽIV ir perduoti šią infekciją savo kūdikiui. Jei nėščioji užsikrečia ŽIV nėštumo metu, ŽIV perdavimo rizika kūdikiui išauga dar kelis kartus“, - rašoma ULAC atsakyme DELFI.
Nors šiuo metu medicina yra tiek pažengusi, jog gali padėti ŽIV užsikrėtusiai nėščiąjai susilaukti neužsikrėtusio ŽIV naujagimio, tačiau šiuo atveju reikia teisėtais būdais siekti, kad moteris nebūtų užkrėsta.
„Įprastai medicinos įstaigose, kai nustatoma užsikrėtusi ŽIV nėščioji, jai taikoma perinatalinio (iš motinos vaikui) ŽIV perdavimo profilaktika, kuri apima tokias priemones: antiretrovirusinių vaistų vartojimą nėštumo ir gimdymo metu; tinkamai parinktą gimdymo taktiką (atsižvelgiant į tyrimus gali būti taikoma Cezario pjūvio operacija); naujagimiui kuo greičiau taikomas prevencinis gydymas bei rekomendacijos nežindyti kūdikio. Šių priemonių taikymas ŽIV perdavimo iš motinos vaikui tikimybę sumažina iki vieno procento. Nieko nedarant - maždaug kas antros ŽIV užsikrėtusios nėščiosios naujagimis gali būti infekuotas ŽIV.
Užsikrėtusi ŽIV nėščioji gali užkrėsti savo vaiką nėštumo metu, gimdydama ir po gimdymo žindydama kūdikį. Didžiausia ŽIV perdavimo tikimybė vaikui yra gimdymo metu ir ji siekia 60–70 procentų. Žindant kūdikį ŽIV perdavimo rizika yra 10–15 proc., t.y. maždaug kas dešimtas žindymas baigiasi ŽIV perdavimu kūdikiui, todėl rekomenduojama kūdikių nežindyti. ŽIV perdavimo tikimybę žindant padidina krūtų patologija, spenelių įtrūkimai, naujagimio burnos pažeidimai“, - informavo ULAC specialistai.
ŽIV Lietuvoje ir Europoje: pagrindiniai skaičiai
Europos užkrečiamųjų ligų kontrolės centro (ECDC) duomenimis, 2016 metais tik 5 proc. naujų ŽIV atvejų visoje Europoje sudarė užsikrėtusieji per švirkščiamuosius narkotikus. Lietuvoje, tokie atvejai sudarė 47 proc. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, pernai šis perdavimo būdas toliau plito ir pasiekė 51,7 proc. Palyginimui, Latvijoje 2016 m. per švirkščiamuosius narkotikus ŽIV užsikrėtė 27 proc., Estijoje – 13 proc. diagnozuotųjų.
Lietuva Europoje taip pat pirmauja pagal itin vėlyvą ŽIV diagnozę, kai CD4 ląstelių, rodančių imuninės sistemos stiprumą, kiekis kraujyje jau yra nukritęs žemiau 350 ląstelių/mm3. Tai reiškia, kad ŽIV šias ląsteles naikino jau gana ilgą laiką. Šioje stadijoje Lietuvoje 2016 m. buvo diagnozuoti 66 proc. naujų atvejų, Estijoje 54 proc, Latvija duomenų nėra pateikusi. Kita vertus, Lietuva šiuo metu yra vienintelė ES valstybė, besivadovaujanti pasenusiomis gydymo gairėmis, pagal kurias ŽIV gydymas pradedamas tik pasiekus šią 350 CD4 ląstelių ribą.
Visoje Europoje nuo 2007 metų yra fiksuojamas bendras diagnozuotų AIDS atvejų mažėjimas, tačiau ir čia Lietuva išsiskiria. Be jos AIDS diagnozių skaičius auga tik Latvijoje, Bulgarijoje ir Vengrijoje. 2016 m. daugiau nei 40 proc. AIDS atvejų Lietuvoje buvo susiję su tuberkulioze, čia mūsų šalis irgi pirmauja gerokai viršydama Europos vidurkį – 16 proc.
