Tarp šių įsimintinų įvykių išsidėstė eilė tiesiog įstrigusių į atmintį ir su tema susijusių paskirų faktų:

- susigriebta, kad daugiau kaip dešimtmetį diegiama e-sveikatos informacinė sistema jau surijo 40 milijonų, bet rezultatai nesiekia net kuklių. Atsirado įtarimų, kad sistemos kūrėjai sąmoningai siekia pratęsti sistemos poetapinio taisymo ir tobulinimo darbus, taip išlaikant neišsenkantį pinigų upelį;
- prieš savaitę eurokomisaras V.Andriukaitis TV laidoje pažėrė priekaištų, kad pagal finansinius rodiklius Lietuvos sveikatos apsaugos sistema velkasi ES-28 uodegoje;

- Eurostato duomenimis ligoninėse dirbančių gydytojų skaičius, tenkantis 10000 gyventojų, patenka prie pačių didžiausių rodiklių ES šalyse, nusileidžiantis tik Graikijai ir Austrijai;

- lietuvių vyrų vidutinė gyvenimo trukmė nesiekia nė 70 metų ir yra mažiausia visoje ES;

- Kauno klinikinė ligoninė, vadovaujant jau buvusiam direktoriui G.Abeciūnui, sugebėjo už 100 tūkst. Eur nupjauti žolę savo teritorijoje. Pjovė žiemą, kadangi labai reikėjo viešojo pirkimo ir nebegalėjo sulaukti kada ta žolė užaugs (iš nesenos KK2 laidos);

- žiniasklaidoje pasirodė neįprasta informacija, kad už kyšio siūlymą, prašant gydytojo suteikti susirgusiam giminaičiui geresnį gydymą, kyšio siūlytojas nubaustas kelių tūkstančių bauda.

Iš šios paskirų faktų mozaikos dėliojasi paveikslas – Lietuvoje gydytojų netrūksta, tačiau jų atlyginimai maži, o sveikatos apsaugos rezultatus vertinant per lietuvių vyrų sveikatos rodiklius, jie bene prasčiausi visoje ES. Sveikatos apsaugoje yra nemažai aplaidumo, tačiau jau imamasi žingsnių išgyvendinti tokias negeroves kaip kyšininkavimas.

Medikai skundžiasi juos netenkinančiais atlyginimais ir žada neramumus. Ar nevertėtų pirmiausiai pasitvarkyti savo kieme? Kur keliauja sveikatos apsaugai ir ligų prevencijai skirti pinigai galima susipažinti š.m. gruodžio 15 d. „Lietuvos ryte“ išspausdintame užsakomajame straipsnyje „Kaip pagerinti visuomenės sveikatą“. Jame Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras informuoja apie pradėtą vykdyti projektą, skirtą visuomenės sveikatos stiprinimo (VSS) paslaugų valdymui tobulinti. Ši gana mislinga formuluotė straipsnyje paaiškinta taip, kad be citatos neišsiversi.

„Šio projekto tikslas – nustatyti ir aprašyti grįžtamąjį ryšį tarp VSS paslaugos teikimo ir naudos visuomenei, numatyti sisteminį ryšį tarp šių paslaugų teikimo poreikio ir pasiekto rezultato, tenkinant visuomenės lūkesčius. Įdiegti sisteminį ryšį, užtikrinant VSS paslaugų kokybę įmanoma tiktai iš esmės tobulinant paslaugų valdymą, kuris mažintų administracinę naštą ir gerintų visuomenės sveikatą. Siekiant sistemiškai valdyti VSS paslaugas, būtina sukurti paslaugos teikimo algoritmą, teiktinų VSS paslaugų vertinimo technologijų aprašymus, parengti VSS paslaugų aprašymų rengimo principus ir numatyti VSS paslaugų teikimo eiliškumą.“

Jūs ką nors supratote? kaip, įgyvendinus projektą, bus pagerinta visuomenės sveikata?

Panašu, kad projekto tikslais yra „nustatyti ir aprašyti grįžtamąjį ryšį...“, „siekti sistemiškai valdyti VSS paslaugas“, „sukurti VSS paslaugos teikimo algoritmą ir teiktinų VSS paslaugų vertinimo technologijų aprašymus...“. Dar rašoma, kad „įgyvendinant projektą bus sukurtas savivaldybių teikiamų VSS paslaugų valdymo modelis, kuris sudarys pagrindą unifikuotai vertinti visuomenės patirtą naudą gyventojams gaunant VSS paslaugas“.

Toks pseudomoksliškas tekstas pailiustruotas paveikslėliu-rebusu, vaizduojančiu susiraizgiusius spalvotus siūlelius su pavadinimais, kuriuos net nepasivarginta išversti iš anglų k.

Nereikia būti sekliu Morka, kad susivokti – visuomenės sveikatos toks projektas nepagerins. Bus sukurtas eilinis popierinis niekalas, kurį vargu ar kas skaitys, išskyrus gal tik projektą finansavusią ir su ataskaita privalančią susipažinti Europos socialinio fondo agentūrą.

Visuomenės sveikata yra be galo svarbi mums visiems, tačiau jos nepagerinsime „grįžtamojo ryšio nustatymu“, „paslaugos teikimo algoritmo parengimu“ ar „paslaugų valdymo modelio sukūrimu“. Ko reikia, kad vissuomenės ir kiekvieno iš mūsų sveikata pagerėtų, jokia paslaptis jau ne vieną šimtmetį. Žmogau, jei nori būti sveikesnis ir naudingesnis sau pačiam ir tėvynei, laikykis paprastų ir visiems prieinamų dalykų – nerūkyk, negirtuokliauk, nepersivalgyk, nekimšk į save šlamšto, išlaikyk gerą fizinį aktyvumą, grūdinkis, venk ilgalaikių stresų. Mokėk džiaugtis mažais džiaugsmais, įžvelk teigiamus dalykus, visame kame žinok saiką, jei gali ir to reikia, padėk savo artimam ar kaimynui.

Dar rekomenduojama nevogti, - tada miegosi ramiai ir išvengsi streso bei kraujospūdžio padidėjimo. Štai ir viskas. Tereikia tik trupučio tavo paties valios. Kokių dar studijų ar projektų trūksta? kokios paslaptys, algoritmai ir grįžtamieji ryšiai dar neatskleisti?

Keista, kad minėtam projektui finansavimą bendroje 287 tūkst. Eur sumoje skyrė vidaus reikalų ministras. Nuo kada visuomenės sveikatos stiprinimas ir su tuo susijusi ligų prevencija atsidūrė ne sveikatos apsaugos, bet vidaus reikalų ministerijos kompetencijoje?

Štai ir turime finansavimo rezervą sveikatos apsaugai – apsitvarkyti savo kieme. Nešvaistyti lėšų pseudomoksliniams tyrimams, iš kurių naudą gaus tik patys tyrinėtojai, o nukreipti jas prasmingesniems ir apčiuopiamiems tikslams. Galima būtų jas panaudoti medikų atlyginimams didinti ar modernesnei įrangai įsigyti. Dar geriau būtų jas skirti prevencinėms priemonėms. Jei jau kalbame apie visuomenės sveikatą, kodėl materialiai nepaskatinti sveikesnio gyvenimo būdo? Kodėl valstybei nepadengti bent 30% abonemento kainos į fizkultūros užsiėmimus ar baseiną, ypač senjorams, kurie sudaro pagrindinį sergančiųjų kontingentą ir kurių lėtinių negalavimų gydymui išleidžiama turbūt daugiausiai sveikatos apsaugos sistemos lėšų? Juk sumažėtų senjorų sergamumas ir išlaidos jų gydymui, o ir jie patys jaustųsi geriau.

Ką veikia sveiko gyvenimo būdo propaguotojas D.Kepenis Seime, ką ten veikia buvę garsūs sportininkai V.Alekna, S.Jovaiša, K.Smirnovas, ką jie padarė ar daro visuomenės sveikatai gerinti? Gal jie dar patys nesuprato, kad visuomenės sveikata yra nepalyginamai svarbesnė už vienadienius didžiojo sporto, beje, žalojančio sveikatą, pasiekimus?

Į klausimą - kodėl mums visiems tokia svarbi visuomenės sveikata atsidūrė podukros vietoje, galėtų atsakyti šiandieninė sveikatos apsaugos sistema. Ir atsakymas būtų toks – kadangi ši sistema paremta išdirbiais ir gydymo procedūrų įkainiais, sveiki žmonės joje nepageidaujami. Iš sveikų žmonių ši sistema nieko neuždirbtų. O pageidaujami negaluojantys ir ligoniai, iš kurių tyrimų, jiems taikomų procedūrų bei gydymo ir susidaro poliklininkų ir ligoninių pajamos. Lygiai kaip konvejerinėje gamyboje – apmokėjimas pagal išdirbį.

Tiems, kurie pasipiktins tokiais šventvagiškais teiginiais, derėtų sau atsakyti į klausimą – kas atsitiktų šiandieninei sveikatos apsaugos sistemai, jei visuomenės sveikata staiga ir stebuklingai pagerėtų ir susirgimų sumažėtų pusiau? Visuomenei tai būtų nuostabus pasiekimas, tačiau sistemai tai būtų katastrofa, kadangi nukristų gydymo įstaigų pajamos ir tektų mažinti darbuotojų etatus arba jų atlyginimus.

Paskaitykite ką rašo Lietuvoje gimęs ir augęs, po to emigravęs į Izraelį ir šiuo metu gyvenantis ir dirbantis Niujorke garsus kineziterapeutas Shmuel Tatz neseniai pas mus išleistoje knygoje “Trigubas gyvenimas”. Autorius, kuris yra glaudžiai susijęs su Amerikos sveikatos apsaugos sistema ir kurį sunku įtarti nenuoširdumu, rašo: “Žmonės turi suprasti, kad kapitalizme gydytojo užduotys kitokios negu socializme. Kapitalizme jis dirba verslui. … Kiekvienam reikia pagauti ligonį ir tempti, spausti iš jo maksimumą, kiek galima išspausti, niekam neatiduoti. Nes pinigai glūdi ligonyje.”

Šį požiūrį į pacientą kaip į vaikščiojantį (arba gulintį lovoje) pinigų maišą, kurį reikia tik sugebėti atsirišti, savi mąstytojai sėkmingai perkėlė į mūsiškę sveikatos apsaugos sistemą. Amerikietiška sveikatos apsauga toli gražu nepriskiriama prie geriausiųjų pasaulyje, tai ar nevertėtų pagalvoti apie jos alternatyvas ar bent jau modifikacijas? Juk prieštaravimas “kuo visuomenė sveikesnė, tuo sistemai blogiau” yra pamatinis ir neišsprendžiamas jokiomis reformomis, kad ir kokių spalvų valdžia – valstiečiai, liberalai, anarchistai ar nacionalsocialistai jas bedarytų.

Principas “nepagausi” ligonio – nieko ir neturėsi” nereformuojamas, jis gali būti tik griaunamas. Jau nekalbant apie tai, kad ir gydymo įkainių neįmanoma nustatyti bent kiek pagrįstai. Tai ne masinės paklausos prekių kainos, kurios nusistato rinkoje, o labai individualios gydymo sąnaudos. Vienam pacientui intraveninę injekciją padaryti lengva, nes jo venos paviršiuje, o kitam pasislėpusios ir reikia įgudimo jas surasti. Vienas pacientas normalaus svorio, o kitas aptukęs ir chirurgui sunkiau prieiti iki operuojamo organo. Vieno operuojamo paciento širdis stipri, o kito silpna ir jo operacijos rizika didesnė. O kaip išauga neproduktyvios gydytojo darbo laiko sąnaudos atliktų darbų registravimui ir popierių rašymui!

Jaunimas veržiasi studijuoti mediciną, manydami, kad ji juos padarys milijonieriais. Bet sveikatos apsaugos sistemos tikslu nėra didelių atlyginimų užtikrinimas medikams. Atlyginimai yra tik priemonė, kuri leidžia arba neleidžia pasiekti pagrindinį tikslą. Tuo tarpu visų viešoje erdvėje pateikiamų reformų šioje srityje “vinis” – kaip medikams “išmušti” didelius atlyginimus. Tas pats ir aukštajame moksle su jo nesibaigiančiomis pseudoreformomis.

Atsižvelgiant į sveikatos apsaugos paslaugų svarbą visuomenei, medikų vidutinis atlyginimas turėtų 1.5-2 kartus viršyti vidutinį atlyginimą šalies mastu. Jis turėtų būti mokamas už tai, kad gydytojas yra savo darbo vietoje, priima ligonius ir skiria jų gydymui tiek laiko kiek reikia. Vietoje gausybės išdirbių ir įkainių būtų nustatomas normatyvinis gydytojų skaičius, tarkime 30 gydytojų 1000 gyventojų. Gydytojui leidžiama dirbti ne daugiau 1.5 etato. Taip pat galima būtų nelaikyti kyšiu neprivalomą paciento atsidėkojimą jį gydžiusiam gydytojui po gydymo, išeinant iš ligoninės ar vėliau, kai sugis žaizdos. Jei gydymas buvo geras, davė gerus rezultatus, o pacientas patenkintas ir norėtų atsidėkoti gydytojui pinigais, dovanėle arba tiesiog nuoširdžiu “ačiū” pagal savo pasirinkimą ir išgales, tai kodėl jam uždrausti tą padaryti? Senais laikais, po gydymo esu siūlęs nedideles pinigines padėkas ir visais atvejais gydytojai nerodė jokio entuziazmo, o kai kurie kategoriškai atsisakė paimti. Gal toks dalykas buvo traktuojamas kaip kyšis, o gal per mažai siūliau.

O ką daryti, jei staiga ir stebuklingai sumažėtų sergamumas ir gydytojai pritrūktų darbo? Ogi nieko. Gydytojai tiesiog būtų darbe ir gertų kavą ar skaitytų laikraščius, kitaip tariant, dirbtų budėjimo režime už tą patį atlyginimą. Tai būtų padėka jiems ir paskatinimas papildomu laisvu laiku už sergamumo sumažinimą ir dėl jų pastangų tapusią sveikesne visuomenę.