Alga stipriai skiriasi nuo tos, apie kurią kalba valdžia
Dainius Budrys – Vilniaus miesto klinikinės ligoninės chirurgas.
„Jūs pakvietėt pasidalinti medikus savo algų dydžiais. Esu chirurgas. 30 metų dirbu Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Pateikiu savo darbo sutarties kopiją. Joje nurodyta mano alga su priedais ir visais 2017 metų algos pakėlimais. Kaip matote, ji gana stipriai skiriasi nuo valdžios deklaruojamos vidutinės gydytojų algos 1500 eurų. Bet nedaug skiriasi nuo vidutinės Lietuvos dirbančiųjų algos“, - rašė jis.
Kaip matyti iš sutarties, gydytojas „ant popieriaus“ gauna 1121 eurų atlyginimą. Tris dešimtmečius siekianti jo patirtis įvertinta tokia eilute algalapyje: priedas už nepertraukiamą darbo stažą ligoninėje – 69,51 eurai per mėnesį.
Tvanki slegianti pelkė
Antradienį DELFI paviešino ir širdies chirurgo, dirbančio prestižinėje sostinės gydymo įstaigoje, algalapį. Nuo liepos jo alga „ant popieriaus“ siekė 1581 eurą. Gydytojas sutiko plačiau papasakoti, ką mano apie tokį įvertinimą ir su kuo kasdien susiduria nelengvame savo darbe.
„Šiaip po visų priedų (darbas švenčių dienomis, naktiniai budėjimai, užmokestis už atliktas transplantacijas) ir mokesčių panašiai ir lieka, tad ir stengiamės budėti per šventes, dalyvauti transplantacijoje (už tai papildomai sumoka)“, - pasakojo jis.
Gydytojas širdies chirurgu dirba 12 metų (įskaitant penkerių metų rezidentūrą, porą metų UK darbą ir šešių menėsių stažuotę Belgijoje).
Paklaustas, ar jį guodžia valdžios ir medikų pasiektas susitarimas dėl 20 proc. didesnių algų nuo kitų metų gegužės, gydytojas atsako neigiamai.
„Manęs netenkina dabar pasiektas susitarimas, tai „burnom užčiaupti“ skirtas opiumas liaudžiai.
Kai kitų specialybių gydytojai dirba privačiai, iš čia prisiduria prie valstybinės algos, širdies chirurgai ir kai kurios kitos „labai siauros sritys“ (pvz. neurochirurgija) tokių galimybių faktiškai neturi.
Deja, Lietuvoje širdies chirurgija privačioje ligoninėje yra menkai išvystyta (pavienės operacijos per metus), jos faktiškai nėra, todėl papildomų pajamų nėra“, - aiškino pašnekovas.
Jo teigimu, visa mūsų sveikatos apsaugos sistema yra kaip pelkė giliai miške, tokia tvanki, slegianti ir visą tavę „susiurbianti“.
„Labai slogi perteklinė biurokratija, kartais net „medžių“ dėl popieriaus sunaudojimo gaila. Deja, nepasitenkinimo SAM sukurta sveikatos apsaugos sistema yra begalė. Pradedant nuo to, kad gydytojai (visų specialybių) pacientus turi gydyti pagal SAM ministro įsakymą nr.xxx, su tam tikro SAM ministro (kuris nėra siauros medicinos specialybės profesionalas) parašu. Šioje vietoje noriu pakomentuoti, kodėl Lietuvoje SAM užsiima gydymo gairių sudarymu, kai pvz. UK gydyme vadovaujamasi specialybinių draugijų suformuotomis gairėmis, kurios nuolat atnaujinamos. O sveikatos politiką formuoja atitinkamos valdžios institucijos. Baigiant begale neprotingų formų (forma nr tokia, ar kitokia)“, - vardijo chirurgas.
Jo netenkina ir algų nediferencijavimas.
„Manau, kad vienodų darbuotojų nei pagal našumą, nei pagal profesinę, nei pagal akademinę kvalifikaciją nėra, todėl nemanau, kad visi darbuotojai turi gauti vienodas algas“, - pabrėžė jis.
Dirbi sunkiai, bet už tai moka gerai
Paskutinė išpažintis – Lietuvą 2010 m. palikusios gydytojos, kuri šiuo metu dirba Vokietijoje. Kristina Korsakė – kraujagyslių chirurgė, praėjusiais metais šioje šalyje baigusi rezidentūrą.
„Iki išvykimo dvejus metus dirbau onkologinėje rezidentūroje. Nuvykusi į Vokietiją pakeičiau sritį, nes Lietuvos rezidentūra nebuvo pripažinta. Todėl perėjau į chirurginę specialybę ir baigiau 6 metus trukusią rezidentūrą jau čia“, - pasakojo ji.
Paklausta, ar nebuvo sunku palikti Lietuvos, moteris pripažįsta, kad situacija buvo kebli dėl to, jog ji emigravo kartu su šeima.
„Man tai buvo labai sunkus sprendimas. Visų pirma, aš visai nemokėjau vokiečių kalbos. Išvykau be jokių kalbos žinių ir per 3-4 mėnesius intensyvių kursų kalbą jau išmokau. Sunku buvo ir dėl šeimos, nes išvykome su sūnumi, jam reikėjo keisti darželį. Vokietijoje iškart gimė dukra. Kai išvyksti ne vienas arba kai emigruoji ne iškart po studijų, kai jau būni susikūręs tam tikrą gyvenimą, visada būna sunku“, - pripažino K. Korsakė.
Nebuvo lengva ir iškart įleisti šaknis, stebino ir rezidentūros skirtumai.
„Rezidentūra Vokietijoje yra visai atskirta nuo studijų. Rezidentas nuo pirmos dienos yra gydytojas. Rezidentūra atliekama ne tik universitetinėse, bet visose ligoninėse, ir pačiose mažiausiose periferijoje. Pradėjęs rezidentūrą iškart gauni savo pareigybes – tiek, kiek gali ir moki dirbti savarankiškai. Esi kontroliuojamas, tačiau man buvo nauja tai, kad iškart ateini į gydytojo darbą. Lietuvoje vis dar klesti mintis, kad rezidentas yra studentas – tu esi aukštesnėje pakopoje, bet vis dar turi studento statusą. Vokietijoje jo nėra nuo pirmos rezidentūros dienos. Tu mokaisi. Turi procedūrų katalogą, kurį turi išpildyti. Iš pradžių tau padeda ir asistuoja vyresni kolegos, o kuo toliau, tuo esi savarankiškesnis. Surinkęs visų privalomų procedūrų skaičių (chirurginėms specialybėms yra atitinkamas operacijų skaičius, vidaus ligoms ir kitoms sritims – daugiau diagnostikos), dirbi savarankiškai“, - pasakojo gydytoja.
Ji pabrėžė, kad gydytojai Vokietijoje pinigų neuždirba lengvai – rezidentūra išties buvusi sunki ir sudėtinga (budėjimų skaičiumi ir jų intensyvumu).
Tačiau sunkus darbas yra adekvačiai įvertinimas. Pirmais rezidentūros metais K. Korsakė prisimena jau gavusi 3,5 tūkst. eurų algą („į rankas“). Realiai, 10 kartų daugiau nei rezidentas gauna Lietuvoje.
Šiuo metu moteris uždirba panašiai kaip jos DELFI antradienį kalbintas vyras prieš kelerius metus. Jo alga, primename, siekė 9840 eurų per mėnesį.
„Jonas siuntė jums savo atlyginimą. Ten – aukštesnės pakopos gydytojo atlyginimas. Mano yra panašus. Atlyginimai Vokietijoje labai lengvai nustatomi, oficialūs ir juos galima lengvai rasti internete. Kiekviena ligoninė yra pasirašiusi sutartis tu tam tikromis sąjungomis, kurios nustato gydytojo atlyginimą. Ten yra išskirstyta, kiek uždirba pirmų metų, kiek – antrų metų rezidentas ir t.t. Tik klinikų vadovų atlyginimai yra šiek tiek susitarimo reikalas, visų kitų atlyginimai oficialūs. Todėl kai eini darbintis tau realiai nereikia klausti, kiek uždirbsi, nes gali tai pasižiūrėti pats“, - pasakojo pašnekovė.
Tiesa, atlyginimą dar gali pasididinti budėjimų skaičiumi, papildomomis darbo valandomis, papildomomis operacijomis.
Paklausta, ar didelę atlyginimo dalį tenka išleisti būstui, maistui ir kitoms išlaidoms – gydytoja sako nepastebinti radikalių skirtumų su Lietuva.
„Mes nemažai išleidžiame kelionėms, atostogoms, kitiems reikalams. Tačiau bendrai pragyvenimo lygis daug nesiskiria nuo Lietuvos. Maisto kainų, pragyvenimo kainos yra praktiškai tokios pačios. Išlaidos būstui labai priklauso nuo to, kur tu gyveni – Miunchene ar, pavyzdžiui, periferijoje. Tačiau vėlgi nuo lietuviškų kainų drastiškai nesiskiria. Išleidžiame panašiai. Visa kita – valstybiniai darželiai nekainuoja, o būreliai vaikams net pigesni nei gimtinėje“, - lygino gydytoja.
Savo sprendimo išvykti moteris nesigaili, tačiau priduria, kad emigracija – nėra sprendimas.
„Mums yra neblogai, bet mes čia gyvename su šeima, esame gerai integravęsi čia. Jei Lietuva bent kiek panašias sąlygas ir galimybes būtų suteikusi, be abejo, nebūtume išvykę. Gimto krašto niekas nepakeis. Čia nėra avantiūra keliauti po pasaulį. O Lietuvos medikams galiu tik palinkėti vienybės, kad jie susivienytų ir galiausiai pasiektų išsikeltų tikslų, kad būtų priimti teisingi sprendimai jų atžvilgiu. Kol kas vienybės, manau, gydytojams labiausiai ir trūksta“, - sakė K. Korsakė.
