Kaip mokslininkas neseniai pasakojo Inovatyvios medicinos draugijos organizuotame „Science Espresso“ renginyje, molekulinės genetikos tyrimai gali būti glaudžiai susiję su archeologija, o rezultatai neretai suteikia naujų faktų ir įžvalgų, verčiančių naujai vertinti šaltinius, kuriais remiamasi daugel metų.
Remiantis molekulinės genetikos tyrimais, VU vicerektorius prof. dr. R. Jankauskas papasakojo, ką maro ir raupų sukėlėjų genomai liudija apie žmonijos istoriją.
Maras – senesnė liga, negu buvo manyta
Kas žino, kaip būtų susiklosčiusi istorija ir kaip pasaulis dabar atrodytų, jei jo nebūtų siaubęs maras ir nebūtų išnaikinęs milijonų žmonių. „Maras pakeitė žmonijos istoriją ir visą pasaulį“, – teigia antropologas prof. dr. R. Jankauskas.
Istoriniai šaltiniai nurodo, kad maro pandemijos pasaulį pradėjo siaubti nuo VI a. (VI–VII Justiniano maras, XIV–XVIII „Juodoji mirtis“ ir XIX a. pandemija). Tačiau naujausių tyrimų duomenimis (2015), maro istorija kur kas senesnė.
Seniausi genetiniai maro pėdsakai aptikti 5 000 m. senumo Pietų Sibiro medžiagoje.
Kaip pasakojo VU mokslininkas prof. dr. R. Jankauskas, ir lietuviškoje medžiagoje rasta genetinių maro sukėlėjų pėdsakų. Šiaurės Lietuvoje, netoli Biržų, išskirta genetinė medžiaga, kuri būdinga maro bacilai. Nustatyta, kad atvejis gali būti 4 700 m. senumo. Tai vienas seniausių atvejų Europoje.
Šis maro sukėlėjas buvo lyginamas su kitais žinomais maro sukėlėjais ir nustatyta, kad lietuviškoje medžiagoje nebuvo faktoriaus, svarbaus marui perduoti per blusų žarnyną.
Kaip blusos tampa maro pernešėjomis? „Blusoms turint maro sukėlėją, jų žarnyne susidaro plėvelė, dėl kurios jos negali nuryti aukos kraujo ir jo suvirškinti. Dėl to blusos nuolat alkanos, visą laiką puola, vis geria ir geria kraują iš naujo. Atrydamos nesuvirškintą kraują, vis užkrečia naujus žmones ir graužikus, jie vėliau taip pat tampa užkrato nešiotojais“, – aiškino antropologas prof. dr. R. Jankauskas.
Kaip maras plito?
Ankstyviausi maro sukėlėjų židiniai aptikti Eurazijos stepėse. Iš čia jis keliavo keliomis bangomis į Šiaurę ir Šiaurės vakarus, pasiekė Baltijos jūros kraštus, vėliau plito toliau į Europą, su žmonėmis plito ir į Rytus per Eurazijos Stepių koridorių. Žmonės ir maro sukėlėjai maišėsi su medžiotojais rankiotojais, gyvenusiais Europoje ir vėliau, bronzos amžiuje, migracija vyko atgal, per tą patį Eurazijos Stepių koridorių. Tai liudija ir žmonių radiniai Centrinėje Azijoje su europietišku genomu.
„Maro kelionės neblogai sutampa su žmogaus genomo duomenimis. Maras į Europą pateko greičiausiai su Stepių gyventojais prieš 4 800 m., – pasakojo prof. dr. R. Jankauskas. – Tai nebuvo agresyvus maras, mažiau patogeniškas, didelio mirštamumo nesukėlė, o vėliau su migruojančiais žmonėmis ir juos lydinčiais graužikais sukėlėjais sugrįžo į Sibirą.“
Mokslininkas pasakojo, kad vėlyvasis neolitas ir bronzos amžius – padidėjusio žmonių mobilumo laikotarpis. Europa kunkuliavo, sako prof. dr. R. Jankauskas. Tačiau dėl kokių priežasčių? „Galbūt šios infekcijos grėsmė paskatino mobilumą. Galbūt infekcija ir turėjo įtakos dabartinei Europos (ir Lietuvos) genetinei struktūrai“, – svarsto VU vicerektorius. Šie radiniai gerai koreliuoja su žmonių genomo tyrimų duomenimis ir patvirtina Marijos Gimbutienės hipotezę apie vėlyvajame akmens amžiuje paplitusius virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros žmones, siejamus su indoeuropiečių migracijomis. Toks spėjimas spalio mėnesį pateiktas mokslinio žurnalo „Current Biology“ straipsnyje.
„Štai ką genomo ir patogenų tyrimai gali pasiūlyti priešistorijai ir istorijai“, – sakė prof. dr. R. Jankauskas.
Vilniaus bažnyčios mumijose rasta raupų sukėlėjų
Raupai viduramžiais sukėlė didžiulę mirties bangą, tačiau tai – pirmoji liga, nuo kurios buvo skiepijama, galiausiai šitaip ji buvo sunaikinta. Nors ilgą laiką manyta, kad ši liga turi ilgą istoriją, molekulinės genetikos duomenys leidžia daryti prielaidą, kad ji gali būti ne senesnė nei 500 m.
Antropologas prof. dr. R. Jankauskas papasakojo, kaip šios ligos genomas buvo rastas mumijoje, kuri guli vienoje iš Vilniaus bažnyčių.
Vilniaus Šventosios Dvasios (Dominikonų) bažnyčia turi įspūdingus rūsius, kuriuose yra išlikę šimtai senųjų vilniečių mumifikuotų palaikų. Daug mumijų iki šiol tyręs italų mokslininkas Dario Piombino-Mascali prieš 7 metus atvyko į Lietuvą ir kartu su lietuviais mokslininkais pasiryžo neinvaziniais metodais ištirti kelioliką mumijų.
„Iki 2 val. nakties vienoje iš Vilniaus ligoninių atlikinėjome kompiuterines tomogramas tol, kol tomografas perkaisdavo ir turėdavome jį aušinti. Radiologo veidas tĮso, nes iš ryto atvyks ligoniai, o vienintelis tomografas ligoninėje neveikia, – linksmai pasakojo prof. dr. R. Jankauskas. – O klebonas iš bažnyčios vis skambino ir klausė, kada bus grąžintos mumijos, nes jis gi vienas bažnyčioje užsidaręs, nelabai jauku joje sėdėti. 2 val. nakties su morgo mašina parvežėme į bažnyčią mumijas. Aplink visokie klubai, jaunimas būriuojasi, o mes su maišais nešame mumijas. Bet viskas baigėsi gerai.“
Tąkart mokslininkai mumijose aptiko aterosklerozės, tuberkuliozės, inkstų akmenligės pėdsakų. Tačiau išskirtinė buvo maža vaiko mumija. Radioaktyviosios anglies metodu ji datuota apie 1655 m.
„Iš jos minkštųjų audinių išskirtas raupų viruso genomas. Atliktas palyginimas su dabar laboratorijose žinomais ir saugomais genomais. Pagal molekulinį laikrodį, šis genomas laiko skalėje atsiduria apie 1600–1650 m., – pasakojo prof. dr. R. Jankauskas. – O paties ligą sukeliančio raupų viruso atsiradimo data žymiai vėlesnė, negu nurodo istorijos šaltiniai, – tik apie XVI a. vidurį. Paliudijimai apie 3500 m. senumą arba nepatikimi, arba ką nors panašaus į raupus sukėlė išnykusios ligos. Virusas gali greitai mutuoti ir evoliucionuoti, greičiau nei bakterijos.“
Kiti istoriniai šaltiniai nurodo būtent XVII a. kaip raupų epidemijos Europoje pradžią.
„Vadovėliuose turbūt esate skaitę, kad Amerikos indėnai išmirė dėl europiečių atvežtų raupų. Tačiau nesutampa datos. Jei raupai Europoje siaučia XVII a., o Centrinės Amerikos indėnų epidemijos prasidėjo beveik 100 metų anksčiau, gali būti, kad indėnai mirė dėl kitų priežasčių“, – sako prof. dr. R. Jankauskas.
