Kad visa tai vyktų be konfliktų, erzulio, pervargusio ir sudirgusio personalo bei pasimetusių, išsigandusių, laukiančių, NEŽINANČIŲ ir dėl to taip dažnai piktų pacientų bei dar piktesnių jų artimųjų. Paprasta, bet neįmanoma?
Sutvarkyti skubios pagalbos skyrių tinkle nereiškia vien tiktai sukurti ką nors naujo - kurti naują ne visada yra geriau nei tvarkyti esamą. Taigi, kas galėtų padėti patobulinti kol kas „buksuojančią“ skubios pagalbos suteikimo sistemą?
Pirmiausia objektyvios, patikimos, patikrintos informacijos apie svarbiausius sveikatos priežiūros dalykus skelbimas žiniasklaidoje. Truputį mažiau straipsnių apie „sensacija - užsienio mokslininkai nustatė….“, „niekada neatspėsite – trys ženklai, kurie išduoda, kad jums gali būti mirtina liga…“, „nusičiaudėjote - tai gali būti pirmasis nepagydomos ligos ženklas…“. Truputį daugiau realiame pasaulyje, tikrose ligoninėse dirbančių mokslininkų ir gydytojų nuomonių ir informacijos. Manau, tai iškart sumažintų panikos ir padidintų žmonių sąmoningumo, savo kūno supratimo ir pačių žinojimo kaip elgtis tam tikrose su sveikata susijusiose skubiose (arba ne tiek skubiose, kiek neįprastose situacijose) lygį.
Savalaikis, korektiškas, mandagus, konkretus informacijos suteikimas, jei jau žmogus papuolė į Skubios pagalbos skyrių. Pačiam pacientui ir jų sunerimusiems artimiesiems. Nesame didelė valstybė. Jei vienoje ligoninėje vyksta apgultis, galbūt galima kreiptis pagalbos į kitą? Galbūt vietoj to, kad pacientai pikti dėl ilgo laukimo, dėl to, kad niekas į juos, susirgusius, nekreipia dėmesio, o gydytojai, slaugytojos, padėjėjai – visas skubios pagalbos skyriaus personalas tuo tarpu paklaikę laksto, nežinodami kaip viską spėti, jausdami didžiulį stresą, kai mato, kad registruojami vis nauji pacientai, pergyvendami, kad laukiantiems nieko nenutiktų, norėdami visiems padėti, bet juk nepersiplėši…
Ir kai jų streso lygis dažnai viršija visus limitus, pradeda konfliktuoti tarpusavyje, taip pat su nekantraujančiais artimaisiais, priekaištingais žvilgsniais dažnai nužvelgiančiais pacientais. Nes tuomet tiesiog nebelieka jėgų ramiam žodžiui ir dialogui. Atmosfera įkaista iki suomiškos saunos kaitros. Viskas ima atrodyti labai sudėtinga. O tiesiog reikėtų, kad su į Skubios pagalbos skyrių atvykusiais tiesiog ramiai pasikalbėtų priimantis personalas, greitai įvertinę situacijos rimtumą, suteiktų informaciją, kiek gali tekti laukti arba tiesiog iškart nukreiptų į kitą įstaigą – ligoninę ar polikliniką, kur pagalba bus suteikta greičiau.
Neskelbti neteisingos informacijos, kad su valstybiniu draudimu gausite visas sveikatos priežiūros paslaugas nemokamai. Taip, pacientai moka sveikatos draudimą. Taip, jis yra neįtikėtinai mažas, atsižvelgiant į tai, kokios dabar yra kainos. Taip, jei pacientai atvyksta į Skubios pagalbos skyrių, nes štai šią naktį sugalvojo, kad daugiau nebegali kęsti šito tris mėnesius trunkančio kosulio, jam už Skubios pagalbos gydytojo konsultaciją teks susimokėti arba vis dėl to užsiregistruoti planiniam vizitui pas šeimos gydytoją. Ne, skubios pagalbos skyriai nėra vieta, kuria galima naudotis norint „apeiti sistemą“ ir gauti specialisto konsultaciją, nelaukiant jos planiškai, o tiesiog atvykstant į Skubios pagalbos skyrių dėl skundų, kurie trunka jau savaitę, mėnesius, metus.
Didinti pacientų adekvatumą sveikatos priežiūros klausimu. Vieni jau supranta, padėkime ir kitiems suprasti, kad sveikatą reikia prižiūrėti, kad tai kainuoja, bet kainuoja mažiau nei gydyti jau sergančiuosius. Kad geriau atsidėti po nedidelę (bet didesnę nei dabar) lėšų dalį sveikatai, kad atsitikus nelaimei, susirgus, netektų aukoti visko ir dar pritrūktų. Sveikatos mokesčiai visada buvo ir bus solidarumo mokesčiai. Dažnai Skubios pagalbos skyriuose girdima frazė „visą gyvenimą moku mokesčius, o dabar susirgęs dar turiu laukti ar net susimokėti už konsultaciją“ glumina gydytojus, nes jie čia niekuo dėti. Tiesą pasakius jų galvose dažniausiai sukasi mintys, kad viena operacija ar savaitė ligoninėje dėl rimtesnės ligos, skiriant šiuolaikinius vaistus kainuoja tiek, kiek tas žmogus per visą savo gyvenimą nesumokėjo, o dažniausiai anksčiau ar vėliau daugumai žmonių prireikia vienokios ar kitokios medikų pagalbos. O jei neprireikia – Jūs fantastiškai laimingas ir dar geriau turėtumėte jaustis, kad Jūsų mokėti pinigai buvo panaudoti kilniausiam tikslui – padėti kitiems sergantiems.
Komunikuoti su greitosios medicinos pagalbos tarnyba. Nemaža dalis pacientų kviečia GMP ne tam, kad nuvežtų į ligoninę, o tam, kad suteiktų pagalbą namuose. Ir jie įvertinę situaciją, turėtų ją suteikti: atlikti pačius paprasčiausius veiksmus (EKG, gliukozė, gyvybiniai rodikliai), prieš kalbant ar imantis sudėtingų veiksmų bei vežant žmogų į ligoninę. Kai jis joje atsidūręs net ir pats nelabai gali paaiškinti, kodėl jis čia, nes skausmo nebejaučia, kraujospūdis susinormalizavo, o temperatūra taip pat jau nukritusi…
Žinoma, reikia suprasti GMP medikus, kad jie nežino, nemoka ir negali visko atlikti taip, kaip medikai stacionare. Kad GMP negali atlikti visko ir visada vien tik puikiai. Tačiau ir jie turėtų suprasti mus, kad šiuolaikinėje sveikatos apsaugos sistemoje kartais net ir didelė ligoninė atlikti visko negali, nes nėra specialistų, todėl vežti reiktų ten, kur galima gauti geriausią pagalbą. O jei patiems pavyko suteikti tuo metu būtiną pagalbą, galbūt žmogaus iš vis nebūtina vežti dar parodyti ir Skubios apgalvos gydytojui, o tiesiog rekomenduoti kitą dieną kreiptis į polikliniką?
Keisti skubios pagalbos skyrių išplanavimą. Galbūt naujieji ir arčiau tobulybės, bet kuomet aklai vadovaujamasi neprotingais įsakymais ir potvarkiais, turime situaciją, kai yra nemažai neišnaudojamų patalpų, kurios visuomet užrakintos arba naudojamos ne pagal paskirtį, nes galvojant apie paskirtį nebuvo galvojama apie reikalą. Visuose skubios pagalbos skyriuose turi būti stebėjimo palatos, kuo didesnė ligoninė - tuo tokių lovų daugiau. Jos turi būti aprūpintos būklės ir gyvybinių rodiklių stebėjimo priemonėmis. Turi būti procedūrų kabinetas. Turi būti didelė erdvė įvežti sunkios būklės pacientą ar pacientą kurio būklė staiga pasidarė sunki. Į tą pačią patalpą būtų galima įvežti keletą ligonių masinės nelaimės metu, kad būtų patogu susirinkti didelei komandai ir neatidėliotinai suteikti pagalbą.
Skubios pagalbos skyrius neturėtų atlikinėti socialinės apsaugos ir priežiūros įstaigų vaidmens, tuo labiau bandyti jas pakeisti, tačiau turėti specialistų, kurie padėtų išspręsti socialines problemas kilusias tikriems SPS pacientams. Gaila, kad ligoninių skubios pagalbos skyriai vis dar dažnai, ypač šaltuoju sezonu, tampa nakvynės ir prausimosi vieta asocialiems asmenims.
Kaip gerinti tikrai sunkių ir skubių pacientų sveikatos priežiūrą? Būtinas nuolatinis mokymasis ir treniravimasis, ko tikrai trūksta. Komandos formavimas. Reikia susikurti darbo protokolus, kad standartinėse ekstrinėse būklėse, niekada nesugaištume laiko daugiau, nei galima, kai gaištame dėl to, kad nežinome. Reikia išmokti sau pasakyti, kad nežinau ar klystu, ir pasakyti, kad norėčiau sužinoti ir mokėti. Jei matome, kad kolegai nesiseka, gražia forma jam padėti. Reikalingas mandagus, konkretus, profesionalus bendravimas ne tik su pacientais, bet ir kolektyve. Dirbant geroje aplinkoje, puoselėjant gerus darbinius santykius, esant gerai atmosferai, gerėja kiekvieno darbuotojo savijauta, emocinė būklė, o tuomet gyvybes gelbėti tampa lengviau.
Skubios pagalbos skyriams bendrauti tarpusavyje - tartis dėl pervežimų, dėl vietų stacionare, dėl konsultacijos, patarimo. Mažiau skirtingų įstaigų susipriešinimo, daugiau bendradarbiavimo.
Skubios pagalbos skyriaus ribose - valdyti eiles. Neversti laukti net ir tų, kurie atvyko ne dėl skubios pagalbos. Sukurti jiems atskirą erdvę arba atskirus procesus, kaip pagreitinti kelią iki jų problemos išsprendimo. Skubūs pacientai ir taip gaus pagalbą skubiausiai kaip tik įmanoma. O tie, kuriems skubi pagalba nereikalinga, tačiau jų problemos sprendimas nereikalauja daug gydytojo laiko, taip pat neturėtų laukti ilgai, pavyzdžiui gauti nuskausminamųjų dėl nugaros skausmo (jei priežastis jau seniai žinoma) ir pan. Taip darbas vyktų greičiau, efektyviau, norisi tikėti, kad pacientai būtų labiau patenkinti SPS darbu, o ir gydytojai jaustųsi ramiau, kad pacientui nereikėjo ilgai kęsti skausmo, kol sulaukė savo eilės. Žinoma tam reikia didinti personalo skaičių ir protingai suburti komandą, kurioje kiekvienas turėtų konkrečias savo užduotis.
Visos šios idėjos išskirtinai paprastos, tačiau aš tikiu, kad jas pritaikius išspręsti sveikatos problemas būtų galima greičiau. Žinau, kad kai darbuotojai pabandys priimti šiuos pokyčius, taps laimingesni, nes keisis jų darbo sąlygos, ir pacientų požiūris į juos, o pacientai gavę gerą, greitą ir kokybišką paslaugą irgi bus laimingesni. Eikime ir padarykime tai, kad reikalai greičiau judėtų į priekį. Tikiu, kad tai įmanomą.
Juk sveikatos priežiūros paslaugos yra svarbiausios, nes be gyvybės ir sveikatos praktiškai nėra apie ką ir su kuo kalbėti.
