Per trumpą laiką medicinos specialistai pasidalino kasdiene patirtimi, slegiančia atsakomybės našta, institucijų ir vadovų savivale ir neadekvačiu atliekamam darbui uždarbiu, kuris gausesnes šeimas nustumia į skurdo lygį, o drąsesnius verčia palikti šalį, kurioje medikas nėra gerbiamas ir vertinamas, iš kurio reikalaujama galių ir atsidavimo kaip iš dievo pasiuntinio, o baudžiamas kaip velnio parankinis.
Tai tik žvilgsnis per rakto skylutę, nes visos sistemos vingių neaprašysi. Jau gerai, kad problemas pripažino ir žymūs ekonomistai, ir dalis politikų, ir sveikatos ministerija. Visi stebėjome, kiek daug išlieta gydytojų ir pacientų nuoskaudų, vilnijo pykčio protrūkiai ir vienas kito įžeidinėjimai, žmonės ir įvairūs specialistai davė patarimus medikams ir valdžiai, gauta daug palaikančių balsų, nes šalies medicinos ateitis – kiekvieno visuomenės nario ateitis.
O dabar mūsų medicinos sistema serga. Priežastys gali būti ir valstybės dėmesio stoka nepakankamai ją finansuojant, ir sisteminių organizacinių pokyčių nebuvimas, ir nereguliuojami krūviai, ir netinkamų užsienio modulių pritaikymas, ir neracionalūs valstybiniai bei vietiniai sprendimai, ir inertiškas mechanizmas, ir teisiniai, nesaugumo veiksniai, ir žmogiškųjų išteklių nuvertinimas, ir visuomenės požiūris bei noras gauti viską, greitai ir nemokamai, ar kt.
Ligos simptomų daug: visapusis nepasitenkinimas, įtampa ir nepasitikėjimas, eilės pas gydytojus, svyruojančios paslaugų apimtys ir kokybė, įstaigų, specialistų, pacientų nesaugumas dėl ateities, dėl pastovaus streso pervargę, nedarbingi specialistai, pacientų skundų gausa ir kt. Taigi, medicina serga, o seni gydymo metodai ir vaistai neveikia.
Dabar iš dalies visuomenės ir valdžios girdimi šūksniai šiam ligoniui: tu meluoji ir visai nesergi, kelkis ir eik dirbti; palauk, kada nors paieškosim vaistų; tu dar ir koks sveikas, dar atimti iš tavęs reikėtų; pažiūrėk į kitus – kiti irgi ligoniai; mirk greičiau, mes ir be tavęs gerai gyvensim; tu ne gyvas padaras (kartais – ir žudikas, ir reketininkas, ir šantažuotojas), nėra ko čia tavęs gailėti ir pan.
Jie nepadeda. Tai rodo ir beveik 39000 žmonių pasirašyta peticija. Dar gyvybę palaiko suprantantys, nors ir negalintys tiesiogiai padėti balsai. Kokius gydymo metodus rinktis, priklauso nuo valstybės ir ministerijos požiūrio ir sprendimo. Jų pasiūlyta įvairių: nuo Konstitucijai atitinkančio PSD sistemos finansavimo iki detalių kiekvienos medicinos srities pokyčių, aptariamų Lietuvos medikų sąjūdyje. Nebijokime keisti ir keistis. Kaip visi žinome, ligos baigtys yra dvi: pagijimas arba mirtis.
Žinoma, medikų darbo krūvio, atsakomybių ir atlygio skaudulys nėra vienintelis. Visi dirbantieji svarbūs. Neabejoju, kad nei vienas medikas nenori atimti iš mokytojo, gaisrininko, mokslininko ar policininko. Bet, sutikit, ir neteisinga 5-12 metų studijavusiam bet kuriam darbuotojui gauti iki 6 Eurų per valandą (gydytojui- už 4 pacientų konsultacijas), kai už nedidelį pirkinių krepšelį šeimai reikia sumokėti 60, valandos trukmės santechnikos kontrolinę priežiūrą - 70, automobilio apžiūros valandą – 40 Eur ir tt. Su visa pagarba, bet ar mes mažiau dirbam už teisėjus ar seimo narius? Jei kitose šalyse visi gali gyventi geriau, kodėl mes negalime? Ką darome ne taip?
Labai gaila, kad medikų konstruktyvus kvietimas įvertinti, keistis, ieškoti ir daryti paverčiamas destruktyviu visuomenės ir atskirų darbuotojų grupių pjudymu. Nežinau, kieno iniciatyva kurstoma nesantaika, bet pasekmės gali būti žalingos visiems: medikams, politikams, valstybei ir pačiai visuomenei. Tad siūlau nebesivadovauti emocijomis, nesisvaidyti kaltinimais, o leisti specialistams įvertinti visų suinteresuotų pusių padėtį, peržvelgti kitų valstybių sveikatos sistemas ir galimus resursus, pasinaudoti Lietuvos medikų facebook‘o paskyroje esančiomis pastabomis ir pasiūlymais, ir kolektyvinio intelekto pagalba susisteminti bei sukurti naują ir efektyvų sveikatos priežiūros sistemos šedevrą.
Mūsų tauta yra maža ir negalime sau leisti būti priešais vieni kitiems.
