„Vaikystėje ir paauglystėje drąsi buvau visur, bet tik ne tuomet, kai prieš akis išvysdavau baltą gydytojo chalatą ir užuosdavau spirito kvapą. O jeigu dar gydytojas laikydavo švirkštą, širdis į kulnus nusirisdavo“, – prisiminimais apie vaikystėje atsiradusią ir iki šiol niekur nedingusią baimę gydytojams pranešime spaudai dalinasi gerai žinoma visuomenės veikėja, kulinarinių knygų autorė Nida Degutienė.
Gąsdinimo gydytojais pasekmė
Pasiteiravus apie baimės priežastis p. Nida atvira: „Gąsdinimas gydytojais – jis čia bus prikišęs nagus. Ne paslaptis, kad anksčiau buvo įprasta vaikus drausminti gąsdinant daktarais, baubais ar policininkais. Tad jeigu kažkam kyla klausimų, ar tai veiksminga – tai galiu pasakyti, jog taip veiksminga, kad iki šiol bijau baltų chalatų, – juokiasi kulinarinių knygų autorė. – Be abejonės, drąsos nepridėjo ir gydytojų naudotos priemonės – iki šiol oda pasišiaušia prisiminus tas bukas adatas ir garsiai burzgiančius įrenginius stomatologų kabinetuose.“
Kai tokia – ne viena
Gerai žinoma patarlė sako, kad vienas lauke – ne karys. Kurį laiką ne viena tame lauke buvo ir N. Degutienė: „Turėjau klasiokę, kuriai baltų chalatų baimės jausmas nebuvo svetimas. O kadangi viena kitą labai gerai supratome – jau pradinėse klasėse tapome sąjungininkėmis.“
Anot jos, sudėtinga būdavo visiems – tiek tėvams, tiek medicinos seselėms: „Būdamos mažesnės bandydavome naudoti psichologinį spaudimą – tik ateina seselė skiepyti, mudvi susižvalgome ir choru pradedame verkti. Deja, ašaros nepadėdavo ir vis tiek būdavome paskiepijamos. Vyresnėse klasėse ir duris užremdavo, kad nepabėgtume, ir tėvus į pagalbą kviesdavo. Pamenu, kai seselė net dvyliktokų ieškojo, nes mane nulaikyti būdavo tikras iššūkis. Dabar prisiminus juokas ima, tačiau tuomet tikrai nebuvo juokinga.“
Apie Nidos fobiją gydytojams žinojo visi klasiokai. Kaip ji pati sako – iki pat dvyliktos klasės kiekvienas pasibeldimas į klasės duris pamokų metu keldavo baimę: „Manydavau, jog už jų laukia seselė. Pamenu, kaip klasiokai juokdamiesi sakydavo, kad išmušė mano valanda.“
Kuomet suteikiama pasirinkimo teisė
Visgi paskutiniaisiais mokslo metais Nida kovoje su baimės jausmu liko viena: „Vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje mano likimo draugė patyrė kojos traumą. Ją besigydydama pasveiko ir nuo baimės medikams bei skiepams jausmo. Taigi likau viena. Likau ir negavusi kažkurių skiepų, kadangi paskutinėse klasėse man buvo leista pačiai nuspręsti, ar noriu skiepytis, ar ne. O aš, žinoma, rinkdavausi antrąjį variantą.“
Itin gerai Nida pamena animacinį filmuką apie begemotą, kuris bijojo skiepų: „Kai pagalvoji, tai aš buvau ir matyt vis dar esu tas begemotas. Patikėkite manimi, kaip aš suprasdavau tą vargšelį. Aš su juo tiesiog tapatindavausi.“
Baimės nauda
Ir visgi kulinarinių knygų autorė pripažįsta, kad baimė gydytojams ją išmokė vieno labai svarbaus dalyko – nepamiršti rūpintis savo sveikata. Anot Nidos, kartą į metus ji atlieka visus reikalingus profilaktinius tyrimus: „Prieš dešimt metų aplinkiniai stebėdavosi tokiu mano elgesiu, sakydavo, kad aš tik ligų ieškau. Dabar stebiu, kad požiūris keičiasi – vis daugiau žmonių net ir užimtoje darbotvarkėje randa laiko sau, tampa dėmesingesni sveikatai. Žinot, netgi sakyčiau, jog šiandien moterys sau skiria daugiau dėmesio nei anksčiau. Juk anksčiau vyravo požiūris, kad moteris savimi rūpinasi tuomet, kai jau būna pasirūpinusi kitais. Labai džiaugiuosi besikeičiančia situacija.“
Idant būtų laikomasi įsipareigojimo sau rūpintis sveikata, pašnekovė siūlo paprastą sprendimą: „Reikia visus vizitus pas gydytojus planuotis į priekį. Tokiu atveju tiesiog nebeturi kelio atgal – juk jeigu užsiregistravai, tuomet privalai nueiti. Visiškai ta pati taisyklė galioja ir kuomet kalbame apie sporto treniruotes. Aš visiškai sutinku, kad įprastoje buityje yra sudėtinga skirti laiko sau. Tačiau privalome stengtis ir svarbiausia, norėti rūpintis ne tik kitais, bet ir savimi.“
Socialinės iniciatyvos ambasadorė
Baimė gydytojams nesutrukdė Nidai tapti socialinio projekto „1825 istorijos” viena iš ambasadorių. Šio projekto idėja – nuotraukomis įprasminti penkerius metus, arba 1825 dienas, nes vidutiniškai tiek gyvenimo tam tikro tipo metastazausiu krūties vėžiu sergančioms moterims dovanoja inovatyvus gydymas. „Aš nesu medikė, tačiau žinau, kad penkeriais metais prailgintas gyvenimas – didelis laimėjimas kovoje su metastazavusia liga. Tad mūsų siekis – surinkti 1825 nuotraukas, kurios įrodytų, kad kiekviena diena yra ypatinga ir kad per tuos penkerius metus įvyksta daug nuostabių dalykų“, – kalba N. Degutienė.
Nuotraukomis kviečiama dalintis specialiai šiam projektui sukurtoje paskyroje pavadinimu „1825 istorijos“ socialiniame tinkle „Facebook“. Surinktos nuotraukos bus eksponuojamos Nacionaliniame vėžio institute kaip įrodymas, kad šiandien esame pajėgūs kovoti su metastazavusia liga.
Anot Nidos Degutienės, būdama šio projekto dalimi ji siunčia kelias žinutes: „Pirmiausia aš solidarizuojuosi su tomis moterimis, kurioms gyvenimas siuntė didelius išbandymus. Aš nuoširdžiai žaviuosi jomis, nes šios moterys randa savyje jėgų džiaugtis tuo, ką atneša kiekviena diena. Taip pat noriu padėkoti gydytojams, kurie kasdien susiduria su tikromis sergančiųjų istorijomis. Tariu medikams didelį ačiū ir žemai lenkiuosi už amžiną ir alinantį jų darbą visų mūsų vardan. Ir galiausiai, kartu su šio projekto iniciatoriais norime priminti kiekvienam iš mūsų, kad reikia gyventi kiekviena diena, kad reikia branginti tai, ką turime šalia ir nepamiršti rūpintis ne tik kitais, bet ir savimi.“
Kvietimą prisijungti žiūrėkite čia.
