Dabar ligos, kurią sukelia prieširdžių virpėjimas, dalis žmonių galės išvengti, nes pagaliau iš ligonių kasų biudžeto pradėti kompensuoti modernūs vaistai.

Sutriko širdies ritmas

Klaipėdietė Genovaitė Vainorienė pernai žiemą pasijuto blogai. Ir tai nebuvo įprastas hipertenzijos priepuolis – kraujospūdį reguliuojančių vaistų ji vartojo jau seniai. Šį kartą širdis ėmė taip tankiai plakti, jog, rodėsi, iššoks iš krūtinės, kraujospūdis „netilpo net į aparatą“, kūnas ėmė drebėti. Kartą, – ji prisiminė, – panašius pojūčius jau buvo patyrusi, tačiau labai seniai, prieš ketvirtį amžiaus. Tada pareigingai vykdė visus gydytojų nurodymus ir greitai ligą pamiršo. Tad dabar moteris skubiai paskambino pagalbos telefonu. Greitosios pagalbos medikai nieko nelaukę ją nuvežė į ligoninę.

„Gydytojai iš karto pasakė, kad sutriko mano širdies ritmas. Visą naktį gydė, ir tik paryčiui širdis vėl ėmė plakti normaliai“, – prisimena moteris.

Kitą dieną 76-erių G. Vainorienė nuėjo į polikliniką pas savo gydytoją. Ji pacientei paaiškino, kad, neritmingai plakant širdžiai, gali susiformuoti krešuliai (arba trombai). „Gydytoja sakė, jei negersiu kraują skystinančių vaistų, sudieu, gyvenime“, – dabar juokauja moteris.

Genovaitė Vainorienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Gydytoja G. Vainorienei skyrė širdies ritmą ir kraujospūdį reguliuojančių medikamentų ir naujo vaisto – varfarino, kuris neleidžia formuotis trombams.

„Nemoku apsakyti, kaip blogai jaučiausi gerdama šio vaisto, – prisimena pašnekovė. – Kūną nusėjo mėlynės, skaudėjo skrandį. Gal mėnesį jo vartojau, po to poliklinikoje padarė kraujo tyrimą, ir – vajė, blogiausias – per skystas!“

G. Vainorienė vėl kreipėsi į gydytoją. Ši pasakė, kad yra kitų vaistų – naujųjų geriamųjų antikoaguliantų, tačiau jie nekompensuojami. Nebegalėdama vartoti varfarino, moteris ryžosi įsigyti naujų gydytojos rekomenduotų vaistų.

„Iš pradžių jaučiausi nelabai gerai, tačiau gal per tris savaites organizmas priprato. Nustojau lakstyti į polikliniką tikrinti kraujo, nebebijau ko nors netinkamo užvalgyti. Dabar laikausi dietos, bet ne taip, kaip anksčiau, kai negalėjau valgyti daugelio produktų. Dabar – tik truputį mažiau druskos, mažiau cukraus, o riebalų ir taip nemėgau“, – sako moteris.

G. Vainorienė pasakoja, kad vartojant varfariną jai vis tiek stipriai ir greitai plakdavo širdis, sukdavosi galva, greitai pavargdavo.

„Dabar išgeriu vaistų ir nieko blogo nebejaučiu. Gyvuoju gerai, o anksčiau bėgdavau ir bėgdavau į polikliniką. Dabar pačiai reikia prisigalvoti ligų, kad patikrintų širdį, ar ji nepablogėjo“, – juokauja moteris.

G. Vainorienė naująjį geriamąjį antikoaguliantą vartoja kasdien. Per mėnesį tam išleidžia apie 60 eurų. „Labai brangu. Bet kol vyras gyvas, galiu sau tai leisti. Kaip bus paskui, nežinau. Gydytoja sakė, kad turėsiu jų gerti visą amžių“, – sako G. Vainorienė.

Moteris rūpinasi visais namų ruošos darbais – turguje perka maisto, gamina pietus, o laisvalaikiu su seserimi eina pasivaikščioti, vakarais važiuoja prie jūros.

Nuo 1952 m. Klaipėdoje gyvenanti moteris svarsto, kad ligos tikriausiai ją ištiko dėl įtempto darbo, kurį dirbo visą gyvenimą, o ir namie būta rūpesčių. „Vyrą ištiko infarktas, paskiau ir aš susirgau. Kol mes kartu – gerai, vienas kitą palaikome, vienas iš kito pasišaipome“, – pasakoja G. Vainorienė.

Kelia pavojų

„Trombai susidaro, kai prieširdis nustoja normaliai susitraukinėti ir užsistovi jo užutekiuose, iš kurių, normaliai susitraukiant sveikai širdžiai, kraujas išstumiamas. Kai kraujas nejuda, jis ima krešėti, – aiškina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos klinikos Širdies aritmijų skyriaus vadovas profesorius Aras Puodžiukynas. – Jeigu krešuliai ten pasiliktų, labai didelės grėsmės ligonio gyvybei ir sveikatai nebūtų. Bėda ta, kad krešulius kraujo srovė nuneša į daugelį organų.“

Krešuliai arterijomis gali nukeliauti į rankas, kojas, inkstus, blužnį, žarnyną ir užkimšti kraujagysles. Tada kraujotakos netekusi organo dalis per tam tikrą laiką gali žūti. Jei nukentės inkstai, gali prireikti hemodializių, jei krešulys nukeliaus į kojų kraujagysles, jas teks operuoti, o uždelsus gali grėsti net amputacija.

Vis dėlto pats tiesiausias kelias krešuliui – į galvos smegenų kraujagysles. Kai krešulys įstringa smegenų arterijose ir sutrikdo kraujotaką, įvyksta išeminis insultas – deguonimi ir maisto medžiagomis nebeaprūpinama galvos smegenų dalis labai greitai žūva.

„Paradoksas, tačiau didžiausia rizika ligoniui kyla tuomet, kai atkuriama normali širdies veikla, tada kraujo tėkmė išneša trombus iš minėtų užutekių, ir jie ima keliauti kraujagyslėmis, panašiai, kaip medžio šaka keliauja sraunia upe, kol sutinka kliūtį ir įstringa, sudarydama užtvanką“, – aiškina prof. A. Puodžiukynas.

Prieširdžiuose susidarę krešuliai yra iš tiesų pavojingi, todėl, pasak profesoriaus, geriausias gydymas yra neleisti jiems susiformuoti.

„Sunku padėti žmogui, kuris patyrė insultą arba infarktą. Jei audinys žuvo, jo nebeatgaivinsi. Jeigu tam neleidžiam įvykti, žmogus lieka sveikas, gyvybingas, ir sveikatos sistemai mažesnė našta“, – sako kardiologas.

Profesorius teigia, kad visi dėl prieširdžių virpėjimo patekę pas gydytojus ligoniai yra gydomi. Maždaug trečdalis ligonių nejaučia prieširdžių virpėjimo, o trombų susidarymo rizika jiems tokia pat didelė, kaip ir tiems, kurie jaučiasi blogai.

„Todėl labai svarbu, kad matuodamiesi kraujospūdį žmonės atkreiptų dėmesį ir į pulsą. Jei aparatas parodo, kad pulsas netolygus, ar patys užčiuopia tokį, turi kreiptis į šeimos gydytoją, o jis užrašys elektrokardiogramą ir, jeigu reikės, skirs papildomų tyrimų, nes širdies aritmija gali būtų ne tik prieširdžių virpėjimo požymis“, – pataria prof. A. Puodžiukynas.

Suserga tūkstančiai

Kasmet maždaug 3 tūkst. Lietuvos žmonių širdyje susiformavę krešuliai sukelia išeminį insultą – jų smegenų ląstelės žūsta dėl sutrikusios kraujotakos. Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos profesoriaus Daliaus Jatužio, mirtis arba sunkus invalidumas po tokio insulto ištinka apie 60 proc. susirgusiųjų – širdyje susiformavęs trombas paprastai yra didelis ir užkemša stambesnę kraujagyslę, todėl pažeidžia didesnį smegenų plotą. „Tokius ligonius gydyti sunkiau, komplikacijų daugiau“, – teigia neurologas.

Nuo 2014 m. Lietuvoje veikia speciali skubios pagalbos struktūra, kuri užtikrina, kad ūminiu insultu susirgęs žmogus laiku sulauks pagalbos, jeigu tik supras, kas jį ištiko, ir per pirmąsias valandas pateks į ligoninę. Tada gydytojai gali atkimšti kraujagyslę ir ne tik išgelbėti žmogaus gyvybę, bet ir sumažinti tikimybę likti luošam.

„Bet tai bandymas išvengti liūdnų pasekmių. Geriau, kad žmonės to nepatirtų, – būtina insulto profilaktika“, – įsitikinęs prof. D. Jatužis.

Galima išvengti

Europos kardiologų draugija primygtinai rekomenduoja ligoniams, kuriuos vargina prieširdžių virpėjimas, įvertinti insulto riziką ir daugumai jų vartoti geriamųjų antikoaguliantų. Tai labai sumažintų trombų susidarymo riziką. Prof. A. Puodžiukynas tvirtina, jog mokslo tyrimais buvo įrodyta, kad vartojant geriamuosius antikoaguliantus kraujo išsiliejimo į smegenis rizika yra vidutiniškai 20 kartų mažesnė nei krešulio sukelto insulto rizika šių vaistų nevartojant.

Dabar yra dviejų grupių geriamieji antikoaguliantai. Vienas jų – varfarinas – buvo išrastas prieš daugiau kaip 60 metų. Lietuvoje jis skiriamas visiems ligoniams, ligonių kasos kompensuoja jo įsigijimo kainą. Šį vaistą specialistai kritikuoja, nes labai sunku nustatyti tinkamą pacientams dozę – tinkamo krešumo buvęs kraujas gali staiga imti nebekrešėti arba krešėti per stipriai dėl ligonio genetinių ypatumų, suvalgyto maisto ar vartojamų kitų vaistų, maisto papildų. Ir vienu, ir kitu atveju ligonis gali patirti insultą arba kitokių komplikacijų, mirti.

Prof. D. Jatužis teigia, kad prieš keletą metų mokslo tyrimais įrodyta, kad Europos gydytojams terapinę varfarino dozę ligonių organizme pavyksta palaikyti tik vidutiniškai 55 proc. laiko.
Kiti tyrimai parodė, kad maždaug kas antrą netinkamai nuo trombozės gydomą ligonį, kuriam užsikimšo kraujagyslė, antrąkart insultas ištinka vos per tris mėnesius po pirmojo. Dėl šios priežasties ligoniai turi kas tris savaites pasitikrinti kraujo krešumą.

„Varfarino dozė parenkama pagal laboratorinius kraujo krešėjimo rodiklius, dėl to žmogus iš pradžių turi tikrintis kraują kas savaitę, vėliau – ne rečiau kaip kartą per mėnesį“, – sako prof. D. Jatužis.
Pastarąjį dešimtmetį ligoniams tapo prieinami kitos grupės kraujo krešėjimą slopinantys vaistai – naujieji geriamieji antikogualiantai. Jie kraujo krešumą veikia daug stabiliau nei varfarinas ir todėl daug rečiau sukelia minėtų komplikacijų. Dėl šios priežasties gydytojams nebereikia taip atidžiai prižiūrėti šiuos vaistus vartojančių pacientų, o ligoniams dažnai lankytis poliklinikoje ir atlikti tyrimus. Gydytojai pacientams skiria nustatytą dozę, vaistų poveikis daug mažiau priklauso nuo to, ką ligonis valgo, nuo kitų vartojamų vaistų, rečiau žmonės turi lankytis pas šeimos gydytojus.

„Yra daug didesnė tikimybė, kad pacientai šiuos vaistus vartos tinkamai ir sulauksime gerų rezultatų. Naujųjų geriamųjų antikogualiantų nauda yra nebejotina“, – tvirtina prof. A. Puodžiukynas.
Dėl šios priežasties naujieji geriamieji antikogualiantai laikomi vienu didžiausių farmacijos mokslo laimėjimų.

Prof. D. Jatužis sako, kad iki šiol apie galimybę vartoti naujuosius antikogualiantus informuodavo visus ligonius, kuriems šie vaistai tinka. Jie spręsdavo, ar įsigys vaistų savomis lėšomis. O prof. A. Puodžiukynas teigia buvęs nustebintas, kiek daug žmonių, pastebėję naujųjų antikoaguliantų pranašumą, ryžtasi jų įsigyti. „Žmogaus gyvenimo kokybė, invalidumas, mirtis pinigais neišmatuojami“, – sako profesorius.

„Tikimės, kad dabar ir Lietuvoje, ne tik kaimyninėse šalyse, naujieji antikogualiantai padės sumažinti išeminių kardioembolinių insultų skaičių“, – sako prof. D. Jatužis ir priduria: „Norime sveikesnės visuomenės, tačiau užuot pasistengę, kad žmonės išvengtų ligos, mokame didžiulius pinigus už insultą patyrusių žmonių gydymą, slaugą, vaistus, neįgalumą. Retai kuri liga sukelia tiek naštos, kiek insultas.“