Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė Audronė Būziuvienė pasakoja, kad kaip tik tą dieną buvo stengiamasi išgelbėti ne vieną gyvybę. Jaunos merginos, kurios ieškojo gausios pajėgos, ir žmonių, kuriems būtinai reikėjo persodinti kepenis ir širdį.
„Tą dieną sulaukėme skambučio iš Rygos, sako, mes turime donorą, galime padovanoti donoro širdį ir kepenis. Imta ieškoti laukiančiųjų gyvybiškai svarbių operacijų. Laukiantis donoro kepenų žmogus, deja, tuo metu sirgo, tačiau radome, kad donorinė širdis tinka ligoniui Vilniuje. Kepenų laukiantį žmogų rado Prancūzijoje“, – apie gerą žinią sergantiems žmonėms pasakojo A. Būziuvienė.
Toliau veiksmai klostėsi kone kaip veiksmo filme. Medikai skaičiavo minutes ieškodami pagalbos, kas galėtų atvežti širdį ir kartu puikiai suprato, kad dingusios merginos gyvybė gali būti pavojuje. Ieškant pagalbos teko susidurti su neigiamais atsakymais net kelis kartus. O laikas – ne medikų sąjungininkas, juk organai gali žūti.
„Suprantame, kad donorinę širdį pergabenti į Lietuvą būtina kuo skubiau, o dar prieš tai reikia nugabenti gydytojų komandą į Rygą jos paimti. Yra tokia nerašyta taisyklė, kad, jei donorinė ligoninė nutolusi daugiau, nei 100 kilometrų nuo transplantacijos centro, donorinei širdžiai atsigabenti visada į pagalbą kviečiamas sraigtasparnis (pasienio arba karinis), – pasakojo Nacionaliniam transplantacijos biurui vadovaujanti medikė. – Iškart susisiekėme su Pasienio apsaugos tarnyba. Jie sako, ne, mes jums nepadėsime, nes ieškome merginos, kuri dingo kelyje Kaunas–Vilnius. Deja, neturime kito sraigtasparnio.“
Tik vėliau medikai sužinojo kraupią merginos pagrobimo istoriją, nors jau tuomet suprato, kad taip pat vyksta kova dėl žmogaus gyvybės.
Biuro vadovė sako, kad komanda nesutriko gavusi neigiamą atsakymą ir suskubo pagalbos ieškoti pas kariškius. Čia atsakymas taip pat nenudžiugino. Paaiškėjo, kad dėl oro sąlygų jie negali kilti – artėja šalnos.
A. Būziuvienė pripažįsta, kad atkaklumas, kai žinai, kad gali išgelbėti žmogaus gyvybę, labai svarbus.
„Manęs tuo metu Lietuvoje nebuvo, tačiau aktyviai bendravome su kolegomis. Jie klausia, tai ką daryti? Aš automatiškai pasakiau „paskambinkit į NATO“. Pamaniau, galbūt NATO lėktuvai pakils iš Šiaulių į Rygą. Kolegos paskambino. NATO lėktuvai nekilo, tačiau visgi jie nusprendė padėti ir paprašyti kelti karinį spartaną“, – dalijosi medikė.
Anot jos, net ir radus, kas pagelbės Lietuvoje esančiam ligoniui, vėl susidurta su nesklandumais – lėktuvai iš Lietuvos ir Prancūzijos turi vienu metu leistis Latvijoje ir vienu metu dviejų šalių medikai turi atsirasti operacinėje ir kartu išvykti.
„Be to, karinis spartanas gali skristi tik tam tikromis valandomis, tad turėjome prie jo prisitaikyti. Tačiau sulaukėme skambučio iš Rygos – „nesusikalbame su prancūzais, gal galite padėti?“ Lietuviai ėmėsi iniciatyvos ir sukoordinavo organų pergabenimo operaciją. Minučių tikslumu visi nusileidžia Rygoje ir donoriniai organai sėkmingai išvažiuoja į Rygos oro uostą, kad išskristų į Paryžių ir į Vilnių.“ Ir vėl nesklandumas...
A. Būziuvienė sako, kad oro uoste visus krovinius reikia peršviesti, patikrinti, ar nėra sprogstamųjų ar narkotinių medžiagų. O organų griežtai negalima. Ir vėl teko greitai spręsti situaciją. O laikas nenumaldomai tiksėjo.
„Kažkam vietoje toptelėjo protinga mintis – paprašė, kad krovinius apuostytų tarnybiniai šunys. Tai buvo išsigelbėjimas, ir organai pagaliau išgabenti. Operacija Ryga–Paryžius–Vilnius sėkmingai įvyko“, – net po kelių mėnesių pasakodama sėkmės istoriją A. Būziuvienė neslėpė jaudulio.
Anot laikinosios Nacionalinio transplantacijos biuro vadovės, kiekvieną kartą, net jei organų gabenimo operacija nėra tarptautinė, tenka per kelias sekundes suplanuoti veiksmus, darbas, nors ir nematomas visuomenei, yra milžiniškas.
Deja, vėliau paaiškėjo, kad tą pačią dieną tik viena gyvybė buvo išgelbėta. Kol medikai rūpinosi širdimi, milžinišką darbą atlikę pareigūnai, deja, džiaugtis išgelbėta gyvybe negalėjo.
Gyvybes gelbėjantys medikai patys yra donorai
Nacionaliniam transplantacijos biurui vadovaujanti medikė sako, kad pati yra užpildžiusi donoro kortelę ir didžiuojasi kolektyvu – žmonės ne tik gelbėja gyvybes savo tiesioginiu darbu, bet 20 iš 22 darbuotojų patys yra užpildę donorų korteles. Moteris teigia, kad Lietuvoje procentaliai tai didžiausia vieno kolektyvo dalis, kuri sako „Taip“ donorystei, tačiau ir nesistebi, nes jie iš arti mato, ką sergančiam žmogui gali suteikti po mirties paaukota širdis ar kitas organas.
Be to, donorystė programoje dalyvaujantys žmonės, neretai dar būdami gyvi, ryžtasi paaukoti inkstą ir taip išgelbėti sergantįjį.
Nacionalinis transplantacijos biuras Lietuvoje įkurtas dar 1996 metais. Nors ne kartą skambėjo kraupios istorijos, kad, tapus donoru, organai keliauja į juodąją rinką, Lietuvoje donorystė yra griežčiausiai teisiškai reglamentuota medicinos sritis. Donorystė neatlygintina ir konfidenciali.
Jei donoro kortelę pasirašęs žmogus miršta, vis tiek medikai apie tai kalbasi su jų artimaisiais. Tiesa, tai, anot medikų, itin sunku, buvęs ne vienas atvejis, kai taip laukiama pagalba neįmanoma, nes mirusiojo artimieji protestuoja tokiam artimojo sprendimui. Nors vieną atvejį medikai prisimena itin netikėtai – po staigios moters mirties šios artimiausias žmogus pats paklausė, ar jos atminimas galėtų likti gyvas per donorystę.
