Kadangi Lietuvoje trūksta nuoseklios, kryptingos ir racionalios žmogaus teisių politikos, tai šiuo straipsniu siekiama atsiriboti nuo paviršutiniškų, emocijomis ir moralinėmis dogmomis grįstų pozicijų ir pateikti racionaliais argumentais bei objektyviais duomenimis paremtą abortų klausimo trumpą apžvalgą.
Tikiuosi, kad ši trumpa apžvalga paskatins kokybiškesnę viešą diskusiją ir padės išvengti populistinių lozungų viešpatavimo.
GPFAĮ projektu siūlomo įtvirtinti reguliavimo esmė
Projekto 6 straipsnis numato, kad nutraukti nėštumą gali tik gydytojas, ir tik dviem atvejais:
1) nėštumas gresia nėščios moters gyvybei ar sveikatai;
2) yra pagrįstų įtarimų, jog nėštumas atsirado dėl nusikalstamų veikų.
Didžiausias netikėtumas seka iš siūlomo GPFAĮ projekto 6 str. 2 dalies: „Nutraukti nėštumą šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju leidžiama, jeigu nuo nėštumo pradžios praėjo ne daugiau nei 12 savaičių.“ Kitaip tariant, jeigu yra grėsmė moters sveikatai ir gyvybei, bet nėštumas jau trunka ilgiau nei 12 savaičių, tai abortas bus vis tiek draudžiamas, ir moteris privalės tęsti nėštumą, rizikuodama arba sunkiai sutrikdyti savo sveikatą, arba iš viso mirti. Vadinasi, siūloma beveik visiškai uždrausti abortus, atimant iš moters teisę apsispręsti pačiai.
Teikiamo GPFAĮ projekto teigiami aspektai
Abortų klausimai susiję su fundamentalių žmogaus teisių apsauga, todėl jie gali būti reguliuojami tik įstatymu, tačiau Lietuvoje taip nėra. Šiuo metu Lietuvoje aborto teisėtumo klausimą reguliuoja baudžiamasis kodeksas (jis turi įstatymo galią), kurio 142 str. 1 d. numatyta, kad gydytojas, turintis teisę daryti aborto operacijas, padaręs abortą pacientės prašymu, jeigu buvo kontraindikacijų arba tai padaryta ne sveikatos priežiūros įstaigoje, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau baudžiamasis kodeksas visiškai nedetalizuoja, kokios yra aborto kontraindikacijos ir kitos teisėtumo sąlygos. Taip pat kodekse visiškai nepasakyta, kaip sprendžiami atvejai, kai nėštumo nutraukimą sukelia ne gydytojas ar trečiasis asmuo, o pati nėščioji.
Nėštumo nutraukimo tvarką detaliai nustato tik Sveikatos apsaugos ministerijos 1994 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 50 1 priedas, kuriame apibrėžta, kad moteriai pageidaujant, leidžiama nutraukti nėštumą iki 12 savaičių, jei nėra šiai operacijai kontraindikacijų. Didesnį nei 12 sav. nėštumą leidžiama nutraukti, kai jis gresia moters gyvybei ir sveikatai. Toliau įsakyme apibrėžiamos ir medicininės kontraindikacijos.
Todėl siekis abortų klausimą reguliuoti įstatymu vertintinas teigiamai. Be to, GPFAĮ projektu numatoma į švietimo sistemos įstaigų programas privalomai įtraukti žmogaus lytinio gyvenimo temą (projekto 5 str.), taip pat numatyta pareiga valstybės ir savivaldybių institucijoms teikti informacinę, socialinę, materialinę ir kitokią pagalbą nėščioms moterims (4 str.), nors ir nedetalizuojama, kada ir kokia apimtimi tokios pagalbos bus galima sulaukti, ir ar tai nebus tik dar viena skambi deklaracija, kurios įgyvendinimui biudžeto išteklių trūksta arba nenumatyta.
Visgi konstatuotina, kad tiek turinio prasme, tiek juridinės technikos atžvilgiu siūlomas reguliavimas yra iš esmės ydingas ir nepriimtinas.
Teikiamo GPFAĮ projekto esminiai trūkumai
Svarbiausias siūlomo įstatymo projekto trūkumas seka būtent iš to, kad juo siekiama visiškai uždrausti abortą moters pasirinkimu, ir netgi esant pavojui sveikatai ar gyvybei, po 12 savaičių nėštumo abortas būtų draudžiamas visiškai. Tokiu reguliavimu pažeidžiamas teisių ir vertybių balansas, t.y. vienos fundamentinės teisės visiškai paneigiamos (tokios kaip moters teisė į kūno neliečiamumą, teisė savarankiškai spręsti savo sveikatos klausimus), vietoj jų iškeliant siekį saugoti negimusio vaisiaus teisę į gyvybę. Tokie radikalūs sprendimai negali būti priiminėjami remiantis vien savo vidinėmis nuojautomis ar moralinėmis nuostatomis, jie privalo būti pagrįsti išsamiomis studijomis ir šiuolaikiniu mokslu.
Iš LR teisėkūros pagrindų įstatymo 11 str. seka, kad jeigu teisės akto projektui parengti reikalingos specialios ir (ar) mokslinės žinios ir (ar) gebėjimai, išsami esamos padėties ir (ar) užsienio šalių praktikos analizė, tai turi būti arba sudaroma speciali darbo grupė, arba atitinkamo tyrimo paslaugos gali būti perkamos. Šiuo konkrečiu atveju GPFAĮ projekto aiškinamojo rašto autoriai nepasivargino atlikti jokio tyrimo, visas aiškinamasis raštas užima mažiau nei tris puslapius (įskaitant plačias paraštes, išplatintas eilutes ir pusę puslapio užimančius projektą pasirašiusių asmenų parašus).
Aiškinamasis raštas pradedamas taip (kalba netaisyta): „Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymas atspindi Katalikų bažnyčios, popiežiaus Jono Pauliaus II mokymus, taip pat mūsų šalies piliečių lūkesčius. Įstatymas bus ryžtingas žingsnis, ginant mūsų šalies gyvybiškai svarbūs interesus demografijos ir visuomenės moralės srityse.“ Primintina, kad pagal Lietuvos Konstitucijos 43 str. 7 d. Lietuvoje nėra valstybinės religijos, taigi GPFAĮ projekto rengėjų religinis šališkumas ir subjektyvus siekis vykdyti religinį indoktrinavimą valstybės vardu yra akivaizdūs. Įstatymai tokiu būdu negali būti priiminėjami.
Aiškinamojo rašto paviršutiniškumas matomas be kita ko ir iš to, kad rašto 6 punkte (Kokią įtaką įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai) apsiribota vienu sakiniu: „Neigiamos įtakos įstatymas neturės“. Toks teiginys niekuo nepagrįstas, nes aiškinamajame rašte ta kriminogeninė situacija ir abortų statistika apskritai nenagrinėjama. Bet kuriam sveiko proto žmogui, netgi neturinčiam statistinių duomenų, yra savaime aišku, kad visiškai uždraudus abortus tuoj pat ims augti neoficialių, nelegalių abortų skaičius, dėl ko kriminogeninė situacija gali labai reikšmingai pablogėti.
Juridinės technikos požiūriu siūlomas įstatymo projektas taip pat kupinas ydų ir netikslumų. Pavyzdžiui, 2 str. 1 dalyje siūloma įtvirtinti, kad „Žmogaus gyvybė prasideda nuo moters apvaisinimo“, nors šiuolaikinė medicina suteikia galimybę ir dirbtiniam apvaisinimui, t.y. ne tik moters kūne. Siūlomo projekto 9 straipsnis taip pat sukurią paradoksalų galvosūkį: „Vaikas prenatalinėje fazėje turi visas civilinės teisės saugomas turtines ir asmenines neturtines teises, tačiau turtinės teisės ir pareigos jam atsiranda nuo gimimo momento.“ Iš tokios formuluotės neįmanoma suprasti, kaip galima tuo pačiu ir turėti teises, ir jų neturėti, t.y. jeigu turtinės teisės vaikui atsiranda tik nuo gimimo momento, tai neaišku, ką reiškia frazė, kad jis prenatalinėje fazėje „turi“ visas turtines teises.
Neįmanoma turėti to, kas dar neatsirado.
Istorinė ir lyginamoji perspektyva
Net ir šiuo metu negimęs vaisius nelaikomas teisės sybjektu. Prigimtinių teisių sąvoka tarsi pati save apibrėžia: norint įgyti žmogaus teises, reikia pirmiausia gimti, tad esminis yra gimimo, o ne apvaisinimo momentas. Europos žmogaus teisių teismas pabrėžė, kad šiuo metu nėra nei įmanoma, nei reikalinga abstrakčiai atsakyti į klausimą, ar negimęs vaisius yra asmuo Europos žmogaus teisių konvencijos prasme, turintis teisę į gyvybę, ar ne, ir kad nesant bendro tarpvalstybinio sutarimo šis ribinis klausimas turi būti paliktas kiekvienos valstybės pačios jurisdikcijai, plėtojant teisminę praktiką atvejis po atvejo (žr. EŽTT bylą Vo v. France, 2004).
Teisinio subjektiškumo neturėjimas nereiškia, kad dar negimęs vaisius yra nesvarbus ar nesaugotinas. Pavyzdžiui, 1959 m. Vaiko teisių deklaracijos preambulėje nurodyta, kad vaikas, atsižvelgiant į jo fizinį ir protinį nebrandumą, reikalauja specialios apsaugos ir priežiūros, tiek prieš gimimą, tiek po jo. Ta aplinkybė, kad negimęs vaisius turi potencialą gimti ir tapti visaverčiu žmogumi, lemia jo apsaugos poreikį, tačiau tai nėra tas pats kas pripažinti vaisių visateisiu asmeniu, kurio interesai neva turėtų būti iškeliami virš jį nešiojančios moters interesų.
Viename iš seniausių žinomų rašytinių teisės šaltinių, Hamurabio kodekse (18 a. prieš mūsų erą, senovės Mesopotamija) buvo nustatyta, kad jei vyras sužalojo nelaisvą moterį (tarnaitę), dėl ko ši prarado nėštumą, tai tas vyras turėjęs sumokėti piniginę baudą. Sužalojus laisvą moterį, dėl ko ši prarado nėštumą, numatyta bauda buvo penkiskart didesnė. O jei laisva moteris būtų dar ir mirusi, tai nusikaltusiojo dukra turėjo būti taip pat nužudoma.
Kadangi GPFAĮ projekto autoriai apeliuoja į Katalikų bažnyčios doktriną, verta pacituoti Šventąjį Raštą, iš kurio taip pat matyti, kad negimęs vaisius nebuvo prilyginamas gimusiam asmeniui. Senojo testamento Išėjimo knygoje (21:22-24) sakoma: „Jei besimušantys vyrai užgautų nėščią moterį ir ją ištiktų persileidimas, betgi kitokio sužalojimo nebūtų, kaltasis turės mokėti tiek, kiek iš jo reikalaus moters vyras teisėjų akivaizdoje. Tačiau jei sužalotų, tuomet atiduosi gyvybę už gyvybę, akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją.“ (A.Rubšio vertimas)
Nors kai kuriuose antikinio pasaulio regionuose abortai buvo griežtai baudžiami, visgi senovės Graikijos ir Romos teritorijose abortai buvo įprasta praktika. Pvz., Aristotelis, gyvenęs 4 a. prieš mūsų erą, savo veikale „Politika“ (7 knyga, XIV skyrius), išreiškė tokią poziciją: „Dėl gimusių kūdikių parodymo [ekspozicijos] ir auginimo, tai tebūnie įstatymas, neleidžiantis auginti jokio luošio; o dėl vaikų skaičiaus, tai, jeigu nusistovėję papročiai nepripažįsta gimusių kūdikių parodymo [ekspozicijos], turi būti nustatyta leistino vaikų skaičiaus riba, o jeigu kuri nors pora laukiasi vaiko, peržengdama šią ribą, tada reikia daryti abortą, kol vaisius dar neturi jutimų ir gyvybės; kas šiuo atveju leistina, o kas ne, sprendžiama atsižvelgiant į jutimus ir gyvybę.“ Reikėtų paaiškinti, kad „ekspozicija“ (lot. expositio, angl. exposure), kurią šio veikalo vertėjas M.Strockis išvertė kaip „parodymą“, buvo senovinė infanticido praktika, kai kūdikis (nesvarbu, gimęs sveikas ar luošas) būdavo išmetamas, paliekamas atokioje vietoje ir mirdavo nuo alkio, troškulio, šalčio ar karščio, ar būdavo sudraskomas žvėrių. Taigi Aristotelis, nors ir buvo linkęs nepalaikyti ekspozicijos praktikos, visgi aiškiai palaikė abortus, atsižvelgiant į „jutimus ir gyvybę“. Tais laikais tai tiesiog reiškė, kad abortas neturėtų būti daromas, jeigu tas vaisius jau turi jusles ir savarankišką gyvybę, t.y. kad ir gimęs iki galo neišnešiotas, bet jau gali išgyventi.
Pažymėtina, kad iš dalies Aristotelio pažiūros abortų atžvilgiu atsispindi ir šiuolaikinėje teismų paktikoje. Pvz., JAV Aukščiausiojo teismo byloje Planned Parenthood of Missouri V. Danforth (1976) JAV Aukščiausiasis teismas rėmėsi „gyvybingumo“ (arba „išgyvenamumo“) sąvoka – ji reiškė negimusio vaisiaus tokį raidos etapą, kai vaiko gyvybė gali tęstis išėmus jį iš įsčių neribotą laiką, arba natūraliai, arba su dirbtinių gyvybės palaikymo aparatų pagalba. Pirmąjį nėštumo trimestrą sprendimas dėl nėštumo nutraukimo paliekamas moteriai ir jos gydytojui, kuris vertina šios procedūros saugumą.
Antrąjį nėštumo trimestrą atsiranda valstybės interesas ir galimybės įsikišti ir nustatyti tam tikrą papildomą reguliavimą, siekiant apsaugoti moters sveikatą. Trečiąjį trimestrą, kai vaisius pasiekia vadinamąjį „išgyvenamumo“ laikotarpį, priklausomai nuo medicinos mokslo pasiekimų, valstybė gali reguliuoti abortus ir net juos visiškai uždrausti, jei tai būtina, siekdama apsaugoti tiek vaisiaus gyvybę, tiek moters gyvybę. Šioje byloje JAV teismas be kita ko konstatavo, kad reikalavimas gauti tėvo sutikimą darant abortą prieštarauja JAV konstitucijai, nes moteris turi teisę į privatumą ir apsisprendimo laisvę, kiek tai susiję su jos asmenine sveikata, be to, moteris fiziškai nešioja vaisių, ir būtent su jos kūnu vaisius yra tiesiogiai susijęs, todėl nustatant interesų balansą prioritetas teikiamas motinai, o ne tėvui.
Europoje šiuo metu tik dvi valstybės yra visiškai uždraudusios abortus, net kai kyla grėsmė moters gyvybei ir sveikatai: tai Malta ir Vatikanas. Lietuvoje siūlomas beveik analogiškas reguliavimas yra netgi griežtesnis už katalikiškosios Lenkijos modelį.
Rekomendacijos įstatymų leidėjui
Lietuvos įstatymų leidėjui derėtų įsiklausyti į Pasaulio sveikatos organizacijos poziciją: pažymima, kad pasaulyje kasmet atliekama apie 22 milijonus nesaugių abortų, dėl ko miršta apie 47 tūkst. moterų, o dar 5 milijonai moterų tampa neįgaliomis dėl komplikacijų. Anot PSO, beveik kiekvienos iš šių mirčių ir suluošinimų būtų galima išvengti, jei būtų užtikrinta galimybė gauti kokybišką lytinį švietimą, šeimos planavimo paslaugas, taip pat užtikrinta galimybė pasidaryti saugų ir legalų abortą (žr. WHO. Safe abortion: Technical And Policy Guidance for Health Systems. Second Edition, 2012).
Sprendžiant abortų klausimą būtina vadovautis pagrįstais ir išsamiais moksliniais tyrimais, kitų valstybių gerąja praktika, bei atsižvelgti į tai, kad dauguma pasaulio valstybių numato galimybę moteriai pačiai apsispręsti dėl aborto. Lytinis švietimas, šeimos planavimas, socialinių paslaugų sistema ir ekonominės situacijos gerinimas yra tos priemonės, kurios turi būti išnaudojamos pirmiausia, neįvedant dar vieno drakoniško draudimo.
Žinoma, Lietuvos atveju reikėtų įstatymo lygmeniu numatyti abortų teisėtumo sąlygas ir kriterijus, pagalbos nėščiosioms sistemos pagrindus, kadangi fundamentalių žmogaus teisių klausimai negali būti reguliuojami ministerijos įsakymo lygmens teisės aktu. Tačiau reguliavimo turinys iš esmės turėtų likti nepasikeitęs, t.y. paliekant teisę moteriai pačiai apsispręsti, sudarius jai galimybę gauti visą reikalingą informaciją ir pagalbą, taip pat medicininį aptarnavimą.
Mėginant prognozuoti ateitį mokslinės fantastikos metodais bei atsižvelgiant į negimusio vaisiaus „išgyvenamumo“ kriterijų, kurį nagrinėjo tiek teismų praktika, tiek antikos filosofai, galima tikėtis, kad ateityje medicinos technologijų lygis bus toks aukštas, kad esant poreikiui bus galima negimusį vaisių bet kada perkelti iš moters įsčių į kitą dirbtinį inkubatorių, kuriame jis toliau vystysis, ir tada abortų problema taptų lengvai sprendžiama. Žinoma, kiekvienas pažangos etapas neišvengiamai atneš vis naujų, sudėtingų etinių iššūkių, bet visgi įstatymų leidėjas turėtų žvelgti į ateitį, siekti progresyvių sprendimų, o ne gręžtis į tamsiuosius amžius.