Širdies chirurgas, akademikas, emeritas prof. habil. dr. Vytautas Jonas Sirvydis:
Buvo padaryta rimtų klaidų
- Baltijos kelyje stovėjome netoli Ukmergės, buvome išvažiavę į kaimą. Pamenu, kaip tik pas mus svečiavosi skulptoriaus S.Kuzmos šeimyna. Visi suvažiavo, kokiu transportu galėjo, pasiėmę vėliavas. Be abejo, kai daugybė žmonių susijungia vienam tikslui, kiekvieną aplanko išskirtinis, nepamirštamas jausmas. O čia vieningai sustojo net trijų valstybių piliečiai.
Pasiekėme laisvę, žmonės gali važiuoti, kur nori, laisvai reikšti mintis. Tačiau skaudžiausia, kad ilgokai nepasiekiama ekonominė gerovė šalyje. Dėl to daugelis žmonių palieka Lietuvą. Matyt, buvo padaryta rimtų klaidų, kad mūsų kaimynai latviai ir estai į priekį yra pažengę šiek tiek daugiau, nors visada medicinoje buvome pirmesni ir didžiavomės tuo. Jokios reformos nepadės nei sveikatos apsaugos, nei švietimo sistemoms, kol nebus išspręsti esminiai ekonominiai sunkumai. Dabar kalbama, kad reikėtų prisikviesti itin pažangių mokytojų, profesorių iš Skandinavijos ar kitų šalių. Naivu tikėtis, kad jie turimą gyvenimo gerovę iškeis į darbą mūsų šalyje.
Bet kuriuo atveju laisvė turbūt yra pats svarbiausias dalykas žmogui ir nėra pakeičiama jokia ekonomika. Laivės turėtų būti pagrindu toliau žengti į priekį.
Gydytojas neonatologas prof. habil. dr. Vytautas Basys:
Sąlygos skiriasi kaip diena ir naktis
- Šią dieną aktyviai dalyvavom – ir kely kiek už „Vilono“ viešbučio pavažiavę stovėjom, ir vėliavomis mojavom. Žodžiu, išsižioję laukėme, kas dabar bus. Ar viltys pasiteisino? Kadangi dirbau aktyvų mokslinį darbą, vykau į konferencijas ir sovietmečiu, regiu nepalyginamus pokyčius. Sąlygos skiriasi kaip diena ir naktis. Kad ir kaip šiandien skųstumėmės lėšų stygiumi tyrimams, mokslininkams įvairių projektų, fondų dėka atsivėrė daug didesnės galimybės. Nepalyginamai situacija pasikeitė ir kalbant apie vaikų neonatologiją. Prieš 28 metus buvome visiškas užkampis, o dabar esame normali europinė gydymo įstaiga, galime pasigirti gerais rodikliais. Ministerija gi tik įgyvendina Vyriausybės programą. Tačiau aišku viena, kad šiandienė ir visos iki šiol buvusios valdžios reikiamo dėmesio sveikatos apsaugai neskyrė.
Gydytoja vaikų odontologė, prof. habil. dr. Irena Balčiūnienė:
Toks jau mūsų įprotis – vis dejuoti...
- Pamenu, stovėjome Vilniaus centre, prie Žaliojo tilto. Planavome išvažiuoti ir sustoti, kur bus mažiau žmonių, tačiau negalėjome, tokios spūstys buvo. Tiek Baltijos kelio, tiek mitingų Vingio parke, Katedros aikštėje prisiminimai yra neišdildomi. Ar nepristingame šiandien tokios pačios vienybės? Šiuo klausimu esu optimistė. Man atrodo, kiek per daug išlepome ir daugiau skundžiamės. Jei šiandien vėl prireiktų panašiomis aplinkybėmis parodyti vieningumą, neabejoju, kad ryžtas būtų toks pats. Galbūt tik lydėtų kita nuotaika, daugiau susirūpinimo, nerimo nei prieš dvidešimt aštuonerius metus.
Su optimizmu žvelgiu ir į sveikatos apsaugos sistemos ateitį. Ką darysi, kad mums su ja paprasčiausiai nesiseka ir valdžioje sėdi riboto mąstymo žmonės. Užtat jei kalbėsime ne apie administraciją, kur vienas už kitą „geresni“ ateina, bet apskritai sveikatos apsaugą, profesionalumą, kiek gydymo instrumentų, vaistų įsigyta, kokios metodikos taikomos, net lyginti nėra ko, kaip viskas pasikeitė. Tačiau toks jau mūsų įprotis – vis dejuoti...
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų kardiologas prof. habil. dr. Pranas Šerpytis:
Gerai, ten, kur mūsų nėra
- Kartu su visa šeima stovėjome tarp Vilniaus ir Maišiagalos, toje vietoje, kur dabar pastatytas logistikos centras. Daug žmonių važiavo, net žigulys kaito (juokiasi). Tris šalis sujungusi gyva grandinė – unikalus atvejis istorijoje. Tik šiandien norėtųsi, kad tuo metu pasiektas vienybės jausmas lydėtų visada. Daug kas sveikatos sistemoje galėtų būtų kitaip. Tikėjau, kad prisijungsime prie išsivysčiųjų šalių, skirsimės tik kokiais 10–15 procentų.
Džiugu, kad mokslo pasiekimai – nauji gydymo metodai, nauji vaistai – vis sparčiau ateina į praktiką. Tik norėtųsi, kad vystytųsi ne vien universitetų, bet ir kitos klinikos, būtų racionaliai skirstomi resursai. Iškovoję laisvę negalvojome, kad atsidarius sienoms nutekės tiek šviesių protų. Tai liūdina.
Didžiausia problema sveikatos sistemoje – politikos kurso nepastovumas ir dažna ministrų kaita. Tai kelia sumaištį tiek visuomenėje, tiek gydytojų bendruomenėje. Valdžia turi tarnauti žmogui, o ne jie valdžiai. Dabar kartais pastebimas per didelis jos susireikšminimas. Norėtųsi, kad pati visuomenė, ypač jaunimas, būtų aktyvesni. Visgi bendraudamas su užsienio kolegomis suprantu, kad gerai, ten, kur mūsų nėra. Juk ne šventieji puodus lipdo, tad stengiuosi žiūrėti į priekį nusiteikęs optimistiškai.
Endokrinologų draugijos pirmininkas, LSMU Endokrinologijos instituto vyriausiasis mokslų darbuotojas prof. habil. dr. Antanas Norkus:
Lūkesčiai buvo dideli ir dalis jų išsipildė
- Prisimenu šią dieną kaip įspūdingą įvykį. Stovėjome su žmona Baltijos kelyje tarp Širvintų ir Ukmergės. Nors tais laikais automobilių daug nebuvo, susidarė net kamščiai, pilni buvo pristatyti pakraščiai, pralėkė ir lėktuvas su lietuviškomis vėliavomis. Be abejo, lūkesčiai judant valstybingumo atkūrimo link buvo dideli ir dalis jų išsipildė. Kai kurie žmonės tikėjosi, kad per dešimt metų, kas jau atrodė nemažas laiko tarpas, viskas labai pasikeis, gyvensim kaip kitos Vakarų valstybės.
Atsimenu, kai vykdami į renginius užsienyje lyginavome savo varganas vagnorkes su 100–200 markių ar dolerių dienpinigiais... Be abejo, šiandien situacija stipriai pasikeitusi į gerąją pusę, tačiau akis bado ir daug neišspręstų problemų. Kalbant apie sveikatos apsaugos sistemą, iššūkiu tampa elementariai patekti pas šeimos gydytoją – kartais prireikia net daugiau nei mėnesio. Didele problema išlieka naujausių inovatyvių vaistų prieinamumas, galimybė pacientui jų sulaukti laiku. Juos gavus vėliau vaisto efektyvumas yra daug mažesnis.
