„Pusmetį iki išgirsdama diagnozę, springau. Valgai ir nei iš šio, nei iš to užspringsti. Tuo metu buvau užsienyje, tai tam neskyriau didelio dėmesio, nors buvo keista.Grįžusi į Lietuvą ėmiau tirtis ir prireikė net trijų mėnesių, kol buvo išaiškinta tikroji priežastis“, - pokalbį pradeda pašnekovė.

Darinį stemplėje galiausiai aptiko endokrinologai, atlikę endoskopiją. Navikas buvo išplitęs, metastazės pasklidusios į limfmazgius. Tradicinio – chirurginio – gydymo nebuvo galima rinktis dėl naviko tipo ir lokacijos. Merginą išsiuntė į Nacionalinį vėžio institutą (kuris anuomet vadinosi dar kitaip).

„Gydytojai patys sunkiai galėjo patikėti, kad man, jaunam žmogui, reikėjo pasakyti tokią diagnozę. Medikai konsultavosi tarpusavyje, mano tyrimų rezultatus siuntė į Šveicariją. Ten specialistai patvirtinę diagnozę rekomendavo gydymą atlikti Lietuvoje, nes jie nieko kito nei mūsų gydytojai pasiūlyti nebūtų galėję“, - pasakojo I. Karčiauskienė.

Merginai buvo nuspręsta taikyti stiprų chemospindulinį gydymą.

„Ar man buvo sunku? Gal. Bet aš nepalūžau. Dabar, žvelgdama atgalios, stebiuosi savo stiprybe. Man atrodė, kad čia nieko baisaus, be to – niekas nežino, nuo ko mirs. Blogiau, sunkiau buvo mano tėvams, o aš stengiausi neprarasti pozityvumo. Tačiau pats gydymas nebuvo lengvas. Atrodė, kad ištisai esu ligoninėje – 24 val. per parą, pusę metų (su pertraukomis) chemoterapiją derino su švitinimu. Bet aš buvau jauna, stipri, galvojau ne apie ligą, o apie gyvenimą“, - mena šiandien dviejų vaikų mama, tikinti, kad jos jaunas amžius ir stiprus organizmas ir padėjo medikams įveikti ligą.

Spindulinė terapija – galingas ginklas kovojant su vėžiu, tačiau labai svarbus medikų profesionalumas.

„Tik dabar suprantu, koks tai sudėtingas gydymas. Galima pažeisti odą, tačiau mane išgydė taip, kad neliko jokio rando. Nuo švitinimo man tik truputį toje vietoje išslinko plaukai, tačiau tik tiek. Gerai suveikė tiek spindulinė terapija, tiek chemoterapija. Pavyko išgdyti „suvėžėjusius“ limfmazgius. Šiandien turiu du vaikus, šeimą ir galiu tik padėkoti mane išgelbėjusiems medikams“, - atviravo I. Karčiauskienė, iki savo ligos nė nežinojusi, kad žmonės serga stemplės vėžiu.

Įprastai žmogaus stemplė išsiplečia iki 5 centimetrų pločio, Ivonos – vos iki 5 mm.

„Aš prisitaikiau, išmokau gyventi kitaip. Ilgiau kramtau, išmokau taisyklingai valgyti. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Svarbiausia, kad šiandien esu sveika“, - reziumavo ji.

Šiandien moteris mano, kad jos ligą galėjo paskatinti organizmo „rūgštumas“, nesveika mityba, stresas.

Svarbiausia – neignoruoti simptomų

Nacionalinio vėžio instituto Onkologinės radioterapijos skyriaus vedėjas dr. Arvydas Burneckis DELFI aiškino, kad stemplės vėžys – pakankamai reta vėžio forma Lietuvoje. Įvairiais metais šalyje fiksuojama iki 200 atvejų. Dažniausiai liga būna nustatoma lokaliai ar atokiai jau išplitusi. Operacinis būdas pritaikomas nedaugeliui pacientų – 15-20. Tose šalyse, kur vartojamas karštas, aštrus maistas, onkologinė liga diagnozuojama dažniau.

„Nors minima pacientės istorija vyko jau kone prieš dešimtmetį, pamenu, kad mane labai nustebino jaunas merginos amžius. Pacientė atvyko besiskųsdama apsunkintu rijimu, skausmu už krūtinės ląstos, gerokai padidėjusiais limfmazgiais. Liga buvo nustatyta šiandieninėse Santaros klinikose, patvirtinta Šveicarijoje, o gydyta – pas mus“, - pasakojo gydytojas.

Medikų konsiliumas nusprendė, kad merginai reikės taikyti chemoterapinį ir spindulinį gydymą. Gydymą pacientė toleravo gana sunkiai.

„Švitinant stemplės naviką ir kaklo limfinius mazgus išryškėjo spindulinės reakcijos burnos gleivinėje, stemplėje. Mergaitei buvo nepaprastai sunku valgyti, paskutinio chemoterapijos ciklo ji net atsisakė. Bet to išvengti įprastai nepavyksta, siekiant geriausių gydymo rezultatų. Kad jūs žinotumėte, kokia buvo laimė pacientę pamatyti po mėnesio ar kelių, kai ji atėjusi sakė galinti geriau ryti maistą, ji ėmė priaugti svorį, išnyko spindulinės reakcijos ir ji ėmė gyventi normalų gyvenimą“, - pasakojo A. Burneckis.

Onkologinės radioterapijos skyriaus vedėjas pacientę mena kaip nestokojančią optimizmo, tikėjimo ir noro gyventi.

„Tai yra svarbu gydant onkologines ligas“, - pripažino pašnekovas.

Gydymo sėkmę lėmė daug veiksnių – geras ligos atsakas, profesionalių medikų komanda, tinkamai parinktas gydymas, stiprus merginos organizmas bei moderni aparatūra.

Gydytojas informavo, kad pacientės pastebėtas springimas valgymo metu – vienas ryškiausių ligą išduodančių požymių.

„Springimas, vėmimas, skausmas už krūtinkaulio – visa tai gali padėti įtarti ligą, jei šie požymiai kurį laiką nesitraukia. Tada kreipkitės į mediką, kuris atliks būtinus tyrimus (pavyzdžiui, rentgenologinius, endoskopinius ar magnetinį rezonansą) ir nustatys tikrąją negalavimų priežastį“, - patarė specialistas.

Svarbiausia – neignoruoti simptomų, nes labai svarbu ligą aptikti kuo anksčiau. Ligos riziką didina alkoholio vartojimas, rūkymas, anksčiau persirgtos ir spinduliuote gydytos ligos.

Nauda didesnė už pavojų: kaip ši jonizuotė veikia sveiką ir vėžinę ląsteles

Jonizuojančioji spinduliuotė – spinduliuotė, kuri geba jonizuoti aplinką, o jos poveikis gali sukelti pokyčius gyvuosiuose organizmuose. Esant didelei apšvitai, ląstelės žūva arba yra pažeidžiamos. Žuvusios ląstelės neatsistato, o pažeistos gali atsistatyti. Šis metodas onkologijoje taikomas jau daugiau nei 50 metų ir yra nuolat tobulinamas. Nacionalinio vėžio instituto Molekulinės onkologijos laboratorijos vedėjas prof. Kęstutis Sužiedėlis sako, kad yra atlikta pakankamai daug tyrimų ir įrodyta, kad spindulinė terapija yra tikrai veiksminga. Šiandien jau neabejojama, kuriems pacientams tikslinga taikyti spindulinį gydymą. Tai įrodyta tyrimais – nustatytos pacientų grupės, kurių gydymo rezultatai yra geresni, nei gydytų analogiškai, bet netaikant spindulių poveikio.

„Šiandien jau neabejojama, kad tai tikrai veiksminga gydymo priemonė“, - pabrėžia profesorius. Ji itin praverčia tada, kai dėl navikų lokalizacijos, peraugimo neįmanoma atlikti chirurginės operacijos ir radikaliai pašalinti darinį. Chemospindulinis gydymas plačiai taikomas įvairių vėžio lokalizacijų pacientams (pvz. tiesiosios žarnos, krūties, priešinės liaukos, smegenų, galvos-kaklo ir kt.)

„Vienais atvejais tokiu gydymu siekiama sumažinti naviko tūrį, iki kol jį bus galima chirurgiškai pašalintiti. Kitais atvejais, pavyzdžiui, krūties vėžio atveju, šį gydymą galima taikyti jau po naviko pašalinimo. Neretai ligą nustačius ankstyvoje stadijoje vėžinės ląstelės jau būna pasklidusios po organizmą. Pastebėta, kad toms pacientėms, kurioms po naviko pašalinimo dar taikomas naviko židinio švitinimas, jų ilgalaikio gydymo rezultatai yra geresni“, - aiškino K. Sužiedėlis.

Natūraliai kyla klausimas, kaip švitinant vėžines ląsteles, yra apsaugomos sveikos, ligos nepažeistos organizmo ląstelės.

„Švitinant bet kokią ląstelę, ji yra pažeidžiama, nes naudojamas jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis. Ląstelės molekulės gauna papildomą energijos dozę ir dėl to tarsi „sudaužomos“. Ląstelės gyvybinių funkcijų palaikymui būtinos sveikos, veikiančios biologinės molekulės – baltymai, fermentai, lipidai. Visos šios molekulės gali būti pažeidžiamos dėl jonizuojančios spinduliuotės. Taigi, visada galima nustatyti tokią jonizuojančiosios spinduliuotės dozę, kuri iš karto pražudytų vėžinę ląstelę.

Deja, tokia spinduliuotė sukeltų per didelę žalą pacientui dėl neigiamo spinduliuotės poveikio sveikiems paciento audiniams ir keltų grėsmę paciento gyvybei. Spindulinio gydymo atveju parenkamos tokios spinduliuotės dozės, kurios pažeidžia ląstelių genetinės informacijos molekules – DNR. DNR molekulės yra genų struktūriniai elementai, o dėl genų (arba DNR) pažaidų labiausiai nukenčia aktyviai besidalijančios ląstelės. Būtent tokios ir yra vėžinės ląstelės – jų dalijimosi intensyvumas didesnis nei normalių ląstelių. Todėl vėžinėms ląstelėms šie DNR pažeidimai yra kenksmingiausi“, - aiškino profesorius.

Tiesa, ląstelės gali „ištaisyti“ šias pažaidas, tačiau vėžinės ląstelės vėl pralaimi šioje kovoje ir atsistato prasčiau. Tai ir yra atsakymas, kaip jonizuojančios spinduliuotės metu apsaugomos sveikos ląstelės – parenkamos tokios jonizuotės dozės, kad vėžinės ląstelės nespėtų ištaisyti padarytų pažaidų. Nacionaliniame vėžio institute taip pat vykdomi tyrimai, kurių metu aiškinamasi, ką daryti, kad vėžinės ląstelės būtų dar jautresnės jonizuojančiosios spinduliuotės poveikiui.

Jonizuojančioji spinduliuotė yra tas pats, kas jonizuojančioji radiacija. Pastarasis žodis gąsdina daugelį pacientų, baiminantis, kad radiacija sukelia vėžį.

„Tiesa, kad jonizuojančioji spinduliuotė gali būti vienas iš veiksnių, sukeliančių vėžį. Tačiau reikia pabrėžti dozę. Mes kasdien iš aplinkos gauname tam tikrą dozę šios spinduliuotės. Poveikis nėra grėsmingas, nes gaunamos dozės yra palyginti nedidelės. Pavyzdžiui, vienas iš jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių, su kuriuo dažniausiai susiduriame – esame mes, patys žmonės. Bet reikia suvokti, kad parinkus tinkamą dozę, jonizuojančios spinduliuotės poveikis yra labiau teigiamas nei neigiamas. Be to, spindulinės terapijos metu naudojama dozė yra suskirstoma į daug frakcijų. Pacientų navikai nedidelėmis dozėmis – 2 grėjų (Gy) – veikiami kas 24 valandas. Todėl jonizuojančioji spinduliuotė sveikose ląstelėse nesukelia tiek pažaidų, kurių šios negalėtų ištaisyti. Dėl nuolat besikaupiančių pažaidų nukenčia vėžinės, o ne sveikosios ląstelės. Sveikose ląstelėse šių pažaidų neprisikaupia tiek, kad jos galėtų tapti naujų vėžinių darinių priežastimi“, - aiškino K. Sužiedėlis.

Profesoriaus duomenimis, pasaulyje maždaug pusė onkologinių pacientų anksčiau ar vėliau gauna šį gydymo būdą. Lietuvoje šie skaičiai yra gerokai mažesni. Tai gali būti susiję su nepagrįstais pacientų nuogąstavimais dėl šio gydymo saugumo.

„Verta pabrėžti, kad standartinis gydymo būdas – kai pacientai švitinami 5-7 savaites, kasdien, 5 dienas per savaitę. Po tokio gydymo jau įprastai matomas teigiamas efektas. Navikai bent jau nebedidėja, o dažniausiai stebimas jų sumažėjimas. Taigi šis gydymas yra tikrai efektyvus ir greitas. ir tai yra vienos iš priežasčių, kodėl jis taip plačiai naudojamas“, - pokalbį reziumavo NVI profesorius.

Šis straipsnis yra socialinės akcijos „Kylame į kovą su vėžiu“, kurį inicijavo Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija kartu su Delfi, dalis. Plačiau apie akciją čia.