Tačiau Lietuvoje, pabrėžia ji, taikomos reguliacinės priemonės yra naudingos rinkos dalyviams: „Tai reiškia, kad rinkos dalyviams jos sudaro šiltnamio sąlygas, neskatina konkurencijos. Todėl tiek pacientų, tiek Privalomojo sveikatos draudimo lėšos nėra naudojamos efektyviai.“
– Pacientai skundžiasi, nes ministras žadėjo, kad vaistai pigs, o iš tiesų jie pabrango. Pažiūrėjus į tai, kas rašoma žiniasklaidoje kelintus metus iš eilės, atrodo, kad viskas vėl nuo pradžių – tos pačios problemos, tie patys komentarai, tik skirtingi ministrai. Praėjusių metų pabaigoje Konkurencijos taryba paskelbė išvadą, kad situacija nepasikeis, nes nedaroma nieko. Ar teisingai?
– Iš tiesų ši rinka yra probleminė, sudėtinga. Taip yra ir dėl rinkos specifikos, ir dėl vaisto, kaip prekės, specifikos, ir dėl sudėtingo reguliavimo. Pažangios valstybės imasi priemonių ir stengiasi pasinaudoti konkurencijos sukuriama nauda. Kai baigiasi patentinės apsaugos laikotarpis, į rinką ateina vaistas konkurentas. Stengiamasi tuo pasinaudoti, nes tik kainų konkurencija gali sumažinti vaistų kainas arba leisti efektyviai naudoti sveikatos draudimo išlaidas, pacientų išlaidas, taip didinti vaistų įvairovę.
– Pasibaigus patentiniam laikotarpiui į rinką patenkantis vaistas yra generinis? Originalaus vaisto kopija?
– Taip. Į rinką patenkantis naujas vaistas vadinamas įvairiai – originaliu, patentiniu, etiniu, inovacijų. Už tai, kad gamintojas investuoja siekdamas išrasti vaistą, jis gauna tam tikrą išimtinumo laikotarpį, kuris gali trukti iki 20 ir daugiau metų. Tuo metu vaistas nesusiduria su jokia konkurencija.
Vienintelė, bet gana ribota galimybė yra lygiagrečiai importuojami vaistai, kai jie iš mažesnėmis kainomis pasižyminčios valstybės importuojami į pasižyminčią aukštesnėmis kainomis. Kai pasibaigia išimtinumo laikotarpis, į rinką turi teisę ateiti vaistai konkurentai. Jie ir vadinami generiniais vaistais.
– Ar tam, kad generiniai vaistai taptų pigesni, nėra imamasi efektyvių priemonių?
– Didėjant konkurencijai, natūralu, kad mažėja vaisto kaina. Tyrimai rodo tą patį. EK skaičiavimais, antraisiais metais po generinio vaisto pasirodymo, kaina krenta vidutiniškai 40 proc. Švedija bene geriausiai Europoje naudojasi konkurencijos nauda. Ten, po vaistų politikos reformos praėjus penkeriems metams, paskaičiuota, kad kaina vidutiniškai sumažėjo daugiau nei 40 proc. Penkių populiariausių vaistų kainos krito nuo 60 iki 90 proc. tai dideli skaičiai.
Mūsų tyrimas taip pat skatina valstybę, ministeriją, Vyriausybę pasinaudoti konkurencijos nauda, ko mes daug metų nedarome. Tyrimo metu nustatyta, kad taikomos reguliacinės priemonės, kurios yra naudingos rinkos dalyviams. Tai reiškia, kad rinkos dalyviams jos sudaro šiltnamio sąlygas, neskatina konkurencijos. Todėl tiek pacientų, tiek Privalomojo sveikatos draudimo lėšos nėra naudojamos efektyviai.
– Premjeras sako, kad buvo sutaupytos įspūdingos sumos. Tvirtinama, kad vaistai pinga, bet pacientų patirtis rodo ką kita.
– Turbūt ne mano kompetencijai komentuoti tai, ką pasakė premjeras. Galiu tik pasakyti savo nuomonę apie pirmuosius žingsnius, kurie buvo padaryti Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). Kalbant apie priemokų sureguliavimą, kas buvo padaryta nuo liepos 1 d., nežinau, ką premjeras turėjo omeny sakydamas, kad pacientai sutaupo 20 mln., o valstybė – 10 mln.
Turbūt čia kalbama apie būsimą kompensavimo tvarkos esminį pakeitimą. Sureguliavus priemokas, kaip buvo padaryta nuo liepos 1 d., bazinė kaina nesikeitė. Valstybės biudžetas niekaip negalėjo sutaupyti, nes bazinė kaina liko ta pati. Pacientų priemokos reguliaciniu būdu buvo sumažintos, bet, mano nuomone, kainos sumažinimas reguliavimu nėra tvarus. Ilgainiui gali tekti susidurti su deficitu, prekės trūkumu arba kainos didėjimu.
Reikia turėti omenyje svarbų dalyką. Dauguma pacientų Lietuvoje generinio vaisto nelaiko originalaus pakaitalu. Tokią nuomonę turbūt suformavo ilgalaikis valstybės politikos nebuvimas šioje srityje arba netinkama politika. Taip pat tiek vaistinių, tiek gydytojų įtaka, taigi – neobjektyvi įtaka.
Gali būti, kad pacientas nelaiko generinio vaisto pakaitalu originaliam. Tuomet, kai generinis vaistas iškris iš kompensuojamųjų vaistų sąrašo, bus perkamas ir toliau. O vaisto su reikiama veikliąja medžiaga, esančio kompensuojamųjų vaistų sąraše, pacientas nepirks. Taigi atsitinka priešingai – išlaidos net padidėja.
Nežinau, ar SAM, žengdama tokį žingsnį, skaičiavo, ar į statistiką patenka pacientai, kurie renkasi nekompensuojamą vaistą. Nes jei renkasi nekompensuojamą, bet tai nepatenka į statistiką, tą statistiką matome gražią. Atrodo, kad pacientų išlaidos priemokoms sumažėja. Tačiau realiai tai neįvyksta. Taip vėl kyla klausimas, ar teisinga teigti, kad įvyksta sutaupymas pacientų labui.
– Pacientų forumo pirmininkė Ieva Drėgvienė LRT RADIJUI sako, kad pacientai neturi priekaištų tam, kaip sudarytas kainynas ir tam, kas jame yra. Jie gerai vertina pirmuosius žingsnius. Ministerija sako, kad privertė gamintojus sumažinti kainas nurodydama, kad kainos negali būti daugiau nei 10 proc. didesnės, palyginti su kainomis kaimyninėse šalyse. Ko dar galima būtų pareikalauti ir iš kurios pusės?
– Iš tiesų kalbame ne apie reikalavimą, bet galimybių konkuruoti sudarymą. Apie tokių sąlygų sudarymą, kad nebūtų kitos išeities, tik konkuruoti. Nors I. Drėgvienė iš Pacientų forumo minėjo, kad mums nesvarbi generinių vaistų įvairovė ir konkurencija, iš tiesų mums svarbu, kad būtų daugiau inovatyvių vaistų.
Žinoma, lazda turi du galus. Valstybės kišenė, kad ir gili, nėra bedugnė. Turime ribotą kiekį pinigų, kuriuos galime išleisti pacientų gydymui. Jei nesutaupysime segmente, kai gali veikti konkurencija (kai atsiranda generiniai vaistai, pasibaigus patentiniam laikotarpiui), neturėsime pinigų ir inovatyviems vaistams.
Kalbu apie turimų lėšų perskirstymą. Negali būti taip, kad vaistų įvairovė ir vaistų konkurencija pasibaigusio patento vaistų segmente nesvarbi. Toks pastebėjimas. Taip pat neturėtume kliautis reguliacinėmis priemonėmis ar referavimu į kitas valstybes.
Pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos pastebėjimus, Europoje susiformavusi tendencija – kai į rinką ateina naujas gamintojas, jis pasiūlo žemesnę kainą, o vėliau kainų lygis nusistovi, nes gamintojas prisitaiko prie referavimo į kitas valstybes.
Taigi gamintojas nesistengia nuleisti kainos, nesistengia parodyti faktinės kainos. Jis rodo tik deklaruojamą kainą, kuri faktinės kainos neatitinka tam, kad jis nenukentėtų kitose valstybėse, kurios referuoja į kaimynines valstybes.
