Apie mediko dalią, požiūrį į šią profesiją, galimybes karjeros siekti užsienyje – interviu su išskirtinės šeimos atstovais.
Ne tik duoti
Michailas Ostapenko buvo žinomas Lietuvos chirurgas, meilę medicinai įskiepijęs dviem sūnums – mūsų pašnekovui gerb. Valerijui ir Anatolijui.
Gabus studentas V. Ostapenko savo karjerą pradėjo Antakalnio ligoninės Inkstų persodinimo centre. Tolesnė jo profesinė veikla glaudžiai susijusi su onkologija, o dabar jis – Nacionalinio vėžio instituto Krūties ligų chirurgijos ir onkologijos skyriaus vedėjas.
„Tėtis manęs ypatingai nespaudė rinktis šio kelio, bet aš galvojau, kad nieko kito nesugebėčiau dirbti. Atrodo, geras moksleivis ir studentas buvau, tačiau traukė tik šis darbas“, - pokalbį pradeda jis.
Tais laikais, kaip sako jis, gyvenimas nebuvo lengvas, tėtis daug laiko praleisdavo su ligoniais.
„Iš jo paveldėjau požiūrį, kad pacientą reikia gerbti, jį lankyti, domėtis jo būkle, o ne tik chirurgiškai pagydyti. Onkologinė liga labai didelis smūgis žmogui, tad jam reikia daugiau dėmesio ir nuoširdaus rūpesčio“, - pabrėžia profesorius.
Gydytojas įsitikinęs, kad pacientai jaučia, jei specialistas – ne savo vėžėse ir atmestinai dirba darbą.
„Jei padaręs operaciją matai, kad žmogaus akys žiba, ir pats jautiesi laimingas, žinai, kažką gero padaręs. Tu ne tik duodi, bet ir gauni. Ko tau, gydytojau, gyvenime daugiau reikia?“, - retoriškai klausė jis.
Gąsdina moterų nepasitikėjimas
Anuomet pasaulį laikė keturios pagrindinės profesijos – medikas, policininkas, mokytojas ir kunigas. V. Ostapenko apgailestauja, kad šiandien gydytojo įvaizdis yra kiek smukęs.
„Ar galėtumėte teigti, kad dauguma medikų yra blogi? Jokiu būdu. Dauguma puikiai dirba savo darbą, yra savo srities profesionalai. Bet išlenda vienas kitas deguto šaukštas ir sutepa visą statinę. Noriu tikėti, kad žmonės mato juodą medikų darbą, nesivaiko gandų ir skandalų. Turi būti abipusė pagarba“, - kalbėjo profesorius.
Pašnekovas pripažįsta, kad šiandien geram chirurgui nepakanka vien sėkmingai atlikti operaciją. Medicina – kintanti, tobulėjanti sritis, tad gydytojui reikia nuolat mokytis, tobulėti, daug užsiimti ligų prevencijos klausimais, o pacientui būti ir psichologu, ir patarėju.
„Medikus gąsdina nauja tendencija, kuri neseniai buvo aptarta Europos Komisijos organizuotoje krūties chirurgų konferencijoje. Daugėja moterų, kurios neklauso medikų rekomendacijų. Ir mes nekalbame vien apie Lietuvą ar apie regionų moteris. Tai yra protingos moterys ir vyrai, kurie, sirgdami dar neišplitusia liga, kreipiasi ne į mus, gydytojus, o į chiromantus, akupunktūros specialistus ir t.t.“, - stebėjosi jis.
Per pastarąjį pusmetį gydytojas turėjo bent tris tokias pacientes. Vienai jų – apie 40 metų. Nustačius ligą čia, ji išvyko gydytis į Angliją. Ten išbandė įvairiausių metodų, tačiau jiems nepasiteisinus ji po dviejų metų grįžo pas mus.
„O mes su liūdesiu turime pripažinti, kad vargu ar begalėsime padėti. Gydant onkologines ligas labai svarbus laikas, ankstyva diagnostika. Negalima jo švaistyti moksliškai neįrodytiems bandymams su savimi ir taip žaisti su savo sveikata“, - pabrėžė chirurgas.
V. Ostapenko svarstė, kad šiuo atveju turi vykti dialogas – pagrindinį gydymą privalo užtikrinti gydytojas, o pacientas, jei nori greta mėginti ir kitų sveikatinių procedūrų, turi tai suderinti su mediku. Pavyzdžiui, ir Nacionaliniame vėžio insitute dirba medicinos biologas fitoterapeutas, kuris savo patarimais papildo pagrindinį gydymą.
„Mes nesame prieš alternatyvią mediciną, lai ji veikia. Mes už bendradarbiavimą. Tačiau jei pas jus atvyko onkologinis ligonis, pasakykite jam, kad jam dar ne laikas pas jus, kad pirma apsilankytų pas onkologus. Jei tai nepadės, tada jau galima išmėginti alternatyvas. Viskas turi vykti paeiliui“, - dėstė jis.
Gydytojas pacientui turi būti pavyzdys
V. Ostapenko pabrėžė, kad visiems – pacientams ir medikams – būtų daug lengviau, jei daugiau dėmesio būtų skiriama sveikai gyvensenai, turinčiai užkirsti kelią daugeliui ligų.
„Maistas turi būti subalansuotas, negalima rūkyti, daugiau laiko skirkite sportui. Kasdien darydami tokius mažus žingsnelius savo riziką susirgti onkologine sumažiname perpus ar net daugiau. Dar daugiau – anksčiau niekas netikėjo prevencinių programų sėkme. Tačiau jei seniau ateidavo pacientė ir jai nustatydavome 2,5 centimetrų guzelį, džiaugdavomės, kaip ji anksti kreipėsi į medikus. Šiandien aukštos rizikos pacientėms randame ir vieno-dviejų milimetrų darinius“
Mediką džiugina dabartinė karta – žmonės, kurie vis daugiau dėmesio skiria savo sveikatai, kuriems sportas ir namie gamintas maistas – prioritetai.
„Tiesa, pastebiu, kad dar nemažai jaunų panelių rūko. Matau, kiek jos daug mokosi, gal čia stresas kaltas... Medicinoje nėra lengva, reikalavimai dideli, tačiau matyti, kad dar reikia kelti sąmoningumą, meilę savo kūnui ir sveikatai. Kai aš jaunas buvau, tai daug daktarų rūkė. Pamenu, eina gydytojas rūkydamas koridoriumi, prieina prie vieno paciento, apsikabina jį ir sako: „Petrai, tau, deja, vėžys. O kodėl? Nes rūkei kaip kaminas visą gyvenimą“. Anekdotinė situacija, kuri, ačiū Dievui, keičiasi“, - apie gydytojo pavyzdžio svarbą kalbėjo pašnekovas.
Garbė dėl sūnų pasirinkimo
Kaip Valerijus Ostapenko lankėsi savo tėčio darbe, taip daro ir jo paties sūnūs. Todėl nenuostabu, kad du iš trijų atžalų pasuko tuo pačiu keliu. Vienas yra 5 kurso medicinos studentas, o kitas – gydytojas chirurgas Nacionaliniame vėžio institute.
Paklaustas, ar namie, prie pietų stalo, dominuoja temos apie mediciną, pašnekovas nusijuokia – jei neįsikištų žmona, taip ir būtų.
„Daugelyje šeimų, kai tėtis yra medikas ar tiesiog labai daug dirba, be mamos namai pražūtų. Lenkiu galvą prieš mūsų mamas, žmonas. Jos yra ta šiluma, židinys, prie kurio glaudžiasi kiti šeimos nariai. Kai susirenkame, pakalbame apie viską, bet pokalbiai dažniausiai pakrypsta apie mediciną, operacijas, pasiekimus, naktines pamainas“, - sako jis.
Paklaustas, ką jam reiškia tai, jog trys šeimos kartos pasirinko mediko profesiją, V. Ostapenko atsako atvirai – tai yra garbė.
„Tokių dinastijų, kai trys kartos pasirenka chirurgo kelią – nėra daug. Kai gimsta vaikas, nežinai, koks jis bus. Širdis džiaugiasi, jei teisingai parodei savo atžalai, koks yra mediko vaidmuo, koks jo darbas, kokia prasmė – ir jie paseka tavo pėdomis. Kuo Lietuvoje bus daugiau profesionalių medikų, mylinčių savo darbą, gerbiančių pacientus – tuo geriau visai šaliai. Žinome, kokie yra atlyginimai svetur, ir jei mūsų vaikai lieka dirbti šalies labui – turime tuo džiaugtis ir tai vertinti“, - atvirai dėsto V. Ostapenko.
Pašnekovo teigimu, gydytojo darbas – labai atsakingas. Jei nepamirši, kiek daug priklauso nuo vieno tavo rankos kryptelėjimo, jei gerbsi pacientą it savo draugą ir nuoširdžiai jam linkėsi sveikatos – pacientai tai jaus ir net sveiks greičiau.
„Jei jau pasirinkai tokį darbą, dirbk jį gerai. Yra vaizdinga metafora – medikas tarsi žvakė. Atiduodi šilumą ir sudegi“, - pokalbį reziumavo jis.
Tai – daugiau nei paprastas darbas
Labai panašiai kalba ir Valerijaus Ostapenko atžala. Gydytojui chirurgui Andrejui Ostapenko – 29-eri ir jis jau metus dirba Nacionalinio vėžio instituto Krūties ligų skyriuje.
„9-10 klasėse pajutau didesnį susidomėjimą chemija, biologija, gamtos mokslais. Peržiūrėjęs savo galimybes kryptingai pasirinkau mediciną. Studijos sekėsi taip pat gerai ir esu čia. Įtakos ar spaudimo iš tėvų dėl profesijos niekada nejutau, tačiau turint gerą, puikų mokytoją galima savo tikslų pasiekti daug greičiau. Kai tavo tėtis yra ir tavo mokytojas, kuris tau perduoda savo patirtį, žinias, išduoda profesinių paslapčių, net negalėtum to nepriimti – tai yra dovana“, - sako A. Ostapenko.
Geras gydytojas, jo teigimu, turi mokėti gydyti ne tik skalpeliu, bet ir žodžiu.
„Pas mus Lietuvoje dar mažai dėmesio kreipiama į tai. Stažuočių metu užsienyje patyriau, kokia svarbi psichologinė moters būklė po onkologinės operacijos. Pas mus labiau orientuojamasi į gydymą, o ne žmogaus jausmus, tolesnę jo eigą“, - svarstė gydytojas.
Geras gydytojas šią sritį turėtų pasirinkti iš pašaukimo, turėdamas „geras rankas“, tačiau tai objektyviausiai įvertins tavo pacientai.
Paklaustas, ar niekada nemasino užsienyje žadami turtai, A. Ostapenko purto galvą ir paaiškina, kodėl.
„Turiu praktikos užsienyje ir, žinodamas, ką noriu daryti, likau čia. Turiu nemažai užsienyje dirbančių kolegų, kurie dienas leidžia sukandę dantis – jie atvirai papasakoja, kokiais krūviais tenka dirbti, kaip juos vertina aplinkiniai, pacientai ar kiti kolegos. Vieniems gal labiau pasisekė, tačiau tikrai ne visiems – sulaukiu klausimų, ar žinau laisvų darbo vietų, ar įmanoma grįžti ir čia įsidarbinti“, - pasakoja pašnekovas.
Mediko darbe būna visko, bet ir didžiausią nuovargį it ranka nubraukia nuoširdus paciento dėkingumas.
„Tai yra daugiau nei paprastas, banalus darbas. Tikrai džiaugčiausi, jei ir mano vaikai pasirinks mediko profesiją“, - šyptelėjo gydytojas chirurgas.
Šis straipsnis yra socialinės akcijos „Kylame į kovą su vėžiu“, kurį inicijavo Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija kartu su Delfi, dalis. Plačiau apie akciją čia.
