Tiesa, ne be pasekmių – moters sveikata pašlijusi, o vienas jos vaikų nenori apie ją girdėti. 15 metų alkoholio liūne skendusi pašnekovė jau 5 metus negeria nė lašo ir tikina alkoholiui nejaučianti nė mažiausios traukos. Juk būtent šie „velnio lašai“ sugadinę jai gyvenimą. Apie savo gyvenimo iššūkius, nuosmukius ir išsigelbėjimą – atviras DELFI interviu.

- Liudmila, papasakokite, kokie jūsų gyvenimo įvykiai paskatino griebtis taurelės?

- Esu iš negeriančių šeimos, galima sakyti, neturiu to vadinamojo alkoholiko geno. Gyvenau kaime. Kai buvau nėščia ir jau po dviejų savaičių turėjome su vyru tuoktis, sužinojau, kad jis keliskart buvo kodavęsis. Mano sesuo medikė mane bandė perspėti – sako, žiūrėk, jis negeria šampano, likerio, kur ant stalo padėti, bet visas net šlapias, matyti, kai jam sunku. Ką padarysi, atsakiau jai. Tik vėliau iš kaimynės sužinojau, kad maniškis gėrė nuo 12 ir jau kelis kartus kodavosi.

Ištekėjau. Gimė sūnus, tačiau jis iškart susirgo, teko vykti į reanimaciją Kaune. Buvo taip blogai, kad vaiką ligoninėje pakrikštijome, davėme kunigo vardą. Tada ir paaiškėjo, už ko ištekėjau. Vyras paskambino, sako, tuoj atvažiuoju pas tave į ligoninę. Tris dienas jo nesulaukiau. Garbanoti plaukai išsitiesino iš baimės. Buvo versija, kad jį geriantį užmušė kažkas. Palikau vaiką, grįžau namo ir radau, kad taupomoji knygelė ištuštinta. Su sese parėjau visus „lizdus“, bet jo neradau. Namo jis grįžo po pusantros savaitės. Tada jis prisipažino, kad baigėsi „kodas“. Taip pragyvenau 10 metų. Metus jis užsikoduoja, baigiasi laikas ir vėl jis pageria.

- O kodėl nepalikote jo, Liudmila?

- Jis buvo labai geras žmogus, kai negėrė. Girtas, pripažinsiu, jis buvo baisus, bet tokį aš jį mažai matydavau, nes prisigėręs jis pabėgdavo iš namų. Kai gimė dukra, jis atėjo visas smirdintis, purvinas. Sesuo nuprausė, sutvarkė jį, atsivedė pas mane į palatą. Jis, nežiūrėdamas į naujagimę, manęs sugebėjo tik pinigų paprašyti 10 litų. Sutinku, jis buvo ligonis.

Apie mirusius gerai arba nieko, bet alkoholike tapau dėl savo vyro. Per tuos 10 metų vis laukdama jo, bijodama jo psichozių, pradėjau ir aš gerti.

Po 10 metų santuokos jis pasimirė. Man buvo sunku, nes jis, kai blaivas, buvo beprotiškai geras žmogus. Savo rankom stakles susimeistravo, baldus gamindavo, užsikodavęs buvo geras tiek man, tiek vaikams. Tačiau kai jam užeidavo, jis mane mušdavo, reanimacijoje esu gulėjus. Akys paklaikdavo.

Kai jis mirė, dukrai buvo 9 mėnesiai, o sūnui – 12 metų. Kai žmogus išeina, atsimeni daugiau gero. O aš jau išgėrinėjau.

- Kaip tada, likus vienai su dviem vaikais, klostėsi gyvenimas?

- Pradėjau kelti stikliuką, nes tai mane ramino. Nueidavau miegoti rami, nebūdavo baisu laukti ryto. Aš gėriau viena ir, jei galima taip sakyti, su saiku. Dvi dienas gerdavau, trečią nebegalėdavau. Išsiblaivydavau ir imdavausi kokio nors darbo – karvę melžiau, kitus darbus. Aišku, vaikus paėmė. Tiesa, neteisingai. Manė viena moteris labai skundė, nors gyvenau pas uošvį ir jokių vyrų vedusių jis neįleisdavo. Kai uošvis pamatydavo, kad aš išgėrus, kviečia rūpybą. Vaikus priglausti norėjo sesuo, tačiau juos paėmė brolienė. Manau, dėl pinigų taip padarė, nes ji sužinojo, kad už tai gaus 1000 litų. Aš buvau išgerianti, manęs niekas nesiklausė.

- Kaip jautėtės dėl to, kad vaikai augo atskirai nuo jūsų?

- Toliau gėriau iš liūdesio. Vaikai su manimi nebebendravo, giminės pravardžiuodavo. Tada ėmė niekas nerūpėti, gėriau daugiau. Sūnus manęs atsisakė, o mažajai su manimi bendrauti draudė. Persikėliau į Alytų. Neturėjau, kur gyventi ir visą gyvenimą liksiu dėkinga dukterėčiai, kuri sužinojo, kad miesto nakvynės namuose yra komerciniai kambariai (kur galima gyventi po vieną). Čia ligšiolei ir gyvenu.

- Ar išgertuvės čia tęsėsi?

- Čia pasirodo mano naujas draugas. Jis mano mados buvo – užgeria savaitę, po to mėnesį vėl negeria. Susiradau valytojos darbą. Kiti sakė, kad man nakvynės namai kenkia, sugadins žmogų dar labiau, tačiau vieną dieną atsiguliau ir nusprendžiau – reikia psichologiškai save įtikinti mesti gerti. Taip tris mėnesius negėriau ir tada nuėjau užsikoduoti. Aš tikiu, kad yra Dievas, nes man pavyko sprendimą priimti per vieną dieną ir nuo tada iki šiol negėriau nė lašo. Rugpjūtį bus lygiai 5 metai ir esu priėmusi 3 „kodus“. Galėčiau gal nebesikoduoti, jau tvirta valia, bet bijau – o jei kokia nelaimė, smūgis ir aš palūšiu. „Kodas“ man yra kaip apsidraudimas.

- Gyvenate su draugu, tiesa? O jis dar geria?

- Aš draugui pasakiau – jei nesikoduosi, aš su tavimi negyvenu. Mano dėka jis gavo darbą, norėjau, kad išlaikytų jį. Šiemet jis kodavosi jau antrą kartą ir negeria pusantrų metų. „Kodas“ nekenkia nei jo psichikai, nei sveikatai. „Kodas“ padeda, bet reikia norėti negerti.

Mūsų gyvenimas pasikeitė. Iš šitų nakvynės namų direktoriaus gavome padėką už pavyzdingą elgesį, o aš – „už tai, kad pavyzdingu elgesiu keičiu aplinkinių gyvenimo būdą“. Nusipirkome naujus baldus, komodą, gražią lentyną, vakar – televizorių. Valgome gerai.

- Ar palaikote ryšius su vaikais?

- Dukra atvažiuoja, tačiau sūnus manęs atsisakė visiškai. Nepykstu ant jo, nes nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau jo atsiprašyti už savo skriaudas. Jis šiandien suaugęs vyras. Kai dukra jam pasakė, kad aš pasitaisiau, gerai jau gyvenu, jis atkirto – „Apie ją nenoriu girdėti nei gero, nei blogo. Nelaidokite jos prie tėvo, nes tada nelankysiu ir tėvo kapo“. Tai seserims pasakiau – esu „nakvynčikė“, laidokite mane nakvynės namų kapinėse. Žemė visur vienoda. Nepykstu ant sūnaus už tokius žodžius.

- Ar visiems kodavimas padeda?

- Ne. Yra toks draugas Alvydas. Jis, kai blaivas, be proto protingas. Geriau nei su kokia moterimi gali pasišnekėti, tik kad tų progų nedaug. Jis nepripažįsta, kad yra alkoholikas ir niekina „kodą“. Geria ir viskas, vos tik pinigą gauna. Štai prieš kelias dienas buvo užėjęs pasiskolinti, sakau – neturiu. Buvo ant spintelės mano odekolonas. Kai jis išėjo, žiūriu – nebėra. Ne visi pasiduoda.

Bet yra ir kitas draugas. Septynis metus buvo sėkmingai užsikodavęs ir vienąkart „paragavo“. Mėnesį pylė be sustojimo. Sakė, galvojo, kad mirs. Kai išsiblaivė, jį sesuo nuvežė į Druskininkus, ten jis užsikodavo ir laimingai gyvena. Dėl tokių žmonių, dėl savęs, dėl savo vyro esu už tai, kad „kodo“ nepanaikintų. Tebūnie jis mokamas, bet vilties žmonėms reikia. Žmonių Lietuvoje nėra daug ir pusė prasigėrę.

- Kaip jaučiatės dabar?

- Jei nebūčiau užsikodavusi, būčiau numirusi, prasigėrusi. 3-4 butelius vyno išgerdavau per dieną. Išgeriu, pamiegu, po pagalve – butelis. Pabundu, vėl išgėriu, vėl pamiegu.

Tie, kurie ir dabar geria, mane durne vadina. Sako, „užsikodavo ir dar durnesnė tapo“. Bet man nesvarbu. Aš gyvenu blaivų gyvenimą, susigrąžinau vieną vaiką. Susidėjau dantis, atrodau vėl kaip žmogus. Ant stalo gali būti geriausio alkoholio, konjako, o man jokios traukos nebėra. Jei, neduok Dieve, pajusčiau, kad mane traukia, skambinčiau socialiniams darbuotojams ir prašyčiau gelbėti, vežti vėl koduoti. Nebepasiduočiau pagundai, kai jau pamačiau, koks gyvenimas be laipsnių. Nakvynės namų direktorius žadėjo, kad gausime butą, nes atskirą aukštą stato. Su savo virtuve, vonios kambariu. Dalyvauju socialinės integracijos projektuose ir dirbu beveik puse etato. Tai labai padeda. Išeinu, pašneku su žmonėmis, atsipalaiduoja smegenys. Dabar man yra labai gerai viskas.