Penktą dešimtį bebaigiąs Jonas (vardas pakeistas) aukštą kraujospūdį ir širdies veiklos sutrikimus vaistais reguliuoja jau 15 metų. Kaip pasakoja, pirmuosius kelerius metus tinkamo gydymo vis nesisekė parinkti: nors jausdavosi geriau, kardiologų netenkino tyrimų rezultatai. Galiausiai buvo apsistota ties viena veikliąja medžiaga – perindopriliu.

Vaistinėse šią veikliąją medžiagą turinčių preparatų – bent keturių skirtingų pavadinimų. Jonas tvirtina, kad ieškodamas vaisto, už kurį reikėtų mažiausiai primokėti, išbandė visus. „Tabletes turiu gerti kasdien, todėl per mėnesį išeina visas buteliukas. Su kompensuojamuoju vaistų pasu gaunu 80 proc. kompensaciją, bet likusius 20 proc. reikia prisimokėti pačiam. Buvo toks laikas, kai dėl sveikatos netekau pajamų – tada ir tie keli litai priemokos atrodė labai daug“, – pasakoja vyras.

Su kompensuojamųjų vaistų pasu reikiamo preparato jis gali įsigyti 3 mėnesiams. Kad nepristigtų gyvybiškai svarbių tablečių, visus tris buteliukus perka vienu kartu ir iš savo kišenės už juos primoka apie 6 eurus. Pasak Jono, jeigu rinktųsi Čekijoje, o ne Prancūzijoje gaminamą vaistą, kainuotų dar pigiau – sykį jau bandė taip sutaupyti ir liko nusivylęs.

„Labai skaudėdavo galvą“, – paklaustas, kodėl netiko pigesnis vaisto analogas, aiškina pusamžis vyras. Dar pasakoja sunkmečiu bandęs sutaupyti, gerdamas tabletes tik kas antrą dieną, tačiau dėl smarkiai suprastėjusių tyrimų rezultatų tokio taupymo būdo irgi teko atsisakyti.

Nepageidaujama reakcija – nuo vaisto priedų

Prof. Eduardas Tarasevičius, Lietuvos farmacijos sąjungos prezidentas, išklausęs Jono istoriją, sutinka, kad tokių dalykų gali būti dėl papildomų medžiagų, dedamų formuojant vaisto formą (tabletę ar kapsulę). Tačiau, pasak eksperto, Europoje tai daroma vadovaujantis papildomų medžiagų žinynu, visos kuriame surašytos medžiagos yra patvirtintos ir leistos naudoti.

„Didžioji dauguma gyventojų tikrai nejautrūs papildomoms vaisto medžiagoms, nes dažniausiai jos yra gamtinės, o ne sintetinės kilmės ir tikrai neturi įtakos vaisto veikimui – tai krakmolas, tam tikri dekstrinai, – aiškina profesorius. – Žinoma, reikia prisiminti, kad standartinio žmogaus ar ligonio nėra. Kiekvienas turi tam tikrų specifinių savybių, todėl gali būti individualių reakcijų į sudedamąją dalį. Tokių atvejų pasitaiko labai nedaug, tik reikia, kad žmogus pats pasakytų gydytojui arba vaistininkui, kas jam netinka, aišku, jeigu pats tai žino. Vaistininkai, žinodami vaisto sudėtį, galės vietoj vieno vaisto pasiūlyti kitą.“

Kartais iš gydytojų ar pačių pacientų lūpų išsprūstančius pasakymus, esą pigus vaistas yra „nešvarus“, „su priemaišomis“, prof. E. Tarasevičius vertina vienareikšmiškai: tamsuoliškos šnekos. Taip kalbantiems vaistų chemijos specialistas prikiša specialiųjų farmacinių žinių stoką ir kokybės standartų neišmanymą.

Pasak jo, Europoje, Jungtinėse Valstijose, Japonijoje ir kitose išsivysčiusiose šalyse vadovaujamasi vadinamąja farmakopėja – valstybiniu vaistų standartų rinkiniu, kuriame kruopščiai surinkti ir surašyti visi duomenys apie kiekvieną vaistą, jo patikrą, atitiktį standartams ir kt. „Be atitikties šiems standartams vaistas negali patekti į apyvartą. Net jei vaisto pakuotės ženklinimas neatitinka farmakopėjos reikalavimų, vaistas negali patekti į apyvartą. Jau nekalbant apie reikalavimus cheminei sudėčiai“, – pabrėžia Lietuvos farmacininkų sąjungos prezidentas.

Profesorius antrina sveikatos apsaugos ministro žodžiams, kad veiklioji medžiaga veikia taip pat, nepriklausomai nuo to, kurioje gamykloje vaistas pagamintas. Lyginant skirtingų gamintojų vaistus, nežymių skirtumų, prof. E. Tarasevičiaus žodžiais tariant, gali būti nebent dėl preparato veikimo pradžios: dėl tabletės arba kapsulės sudėtyje esančių komponentų ji gali keliomis minutėmis ankstėti arba vėluoti. Tačiau visose Europos Sąjungos (ES) šalyse galiojanti Europos farmakopėja tai leidžia.

Pacientai raginami netylėti

Lygiai prieš ketverius metus, 2013 m. liepos mėnesį, įsigaliojo Europos Komisijos įgyvendinimo reglamentas Nr.520/2012, kuris kartu su Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (2010/84/EB) gana smarkiai išplėtė nepageidaujamos reakcijos į vaistą (NRV) sąvoką. Būtent tada vaistų informaciniuose lapeliuose atsirado tekstas, kuriame prašoma pacientų pranešti apie visas įtariamas NRV savo gydytojui, vaistininkui, sveikatos priežiūros specialistui ar tiesiogiai Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai (VVKT). Taip siekiama, kad visuomenė labiau prisidėtų prie farmakologinio budrumo, o tuo pačiu norima sukaupti kuo daugiau informacijos apie vaistinių preparatų naudą ir riziką.

Nepageidaujama reakcija – tai nenorimas, neigiamas žmogaus organizmo atsakas į vaistinį preparatą. Įdomu, kad dabar ši sąvoka apima ne tik leidžiama paskirtimi, normaliomis dozėmis vartojamų vaistų sukeltus kenksmingus ir nenorimus poveikius, bet ir tas reakcijas, kurių kilo per klaidą pavartojus ne to vaisto, vaistą neteisingai paruošus arba pavartojus netinkamą dozę, įskaitant piktnaudžiavimo atvejus.

Kaip DELFI informavo VVKT Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vyriausioji specialistė Gintarė Antanavičiūtė, iki šių metų liepos 13 d. tarnyba gavo jau 383 pranešimus apie NRV. „Lyginant 2007 ir 2016 metus, NRV skaičius padidėjo beveik 6 kartus“, – skaičiuoja VVKT atstovė. Šis didėjimas, pasak jos, siejamas su pacientų aktyvumu, kuris išaugo minėtuoju EK reglamentu įtvirtinus galimybę žmonėms patiems pranešti apie NRV.

Didėjimą lemia ir sveikatos priežiūros specialistams siunčiami priminimai, kad vaistus kontroliuojančią tarnybą būtina informuoti apie NRV. Kad procesas būtų kuo patogesnis, nes taip gaunama ir daugiau NRV pranešimų, tiek pacientai, tiek sveikatos priežiūros specialistai pranešimo formą gali užpildyti tiesiogiai internetu (nuoroda http://vvkt.lt/lit/IMG/88). „Labai svarbu, kad pacientai ir sveikatos priežiūros specialistai būtų kuo aktyvesni, kadangi vertinant NRV, galima gauti svarbios informacijos apie vaisto saugumą“, – pabrėžia G. Antanavičiūtė.

VVKT duomenimis, aktyviausiai apie NRV vaistus praneša vaistinio preparato registruotojai, po to – gydytojai ir pacientai, o mažiausiai aktyvūs – patys vaistininkai. Statistika rodo, kad praėjusiais metais daugiausiai nepageidaujamų reakcijų (26 proc.) sukėlė sistemiškai veikiantys vaistiniai preparatai nuo infekcijų. Antrąją ir trečiąją vietas pasidalino kvėpavimo sistemą (19 proc.) ir nervų sistemą (13 proc.) veikiantys vaistiniai preparatai.

Gydo ne kaina

Portalo DELFI kalbintas Lietuvos farmacijos sąjungos prezidentas prof. Eduardas Tarasevičius pabrėžia, kad šnekant apie NRV pirmiausia galvoje turimi generiniai vaistai, t. y. tokie, kuriuos pasibaigus jų patento galiojimo laikui, gamina daugelis gamyklų. Jie gerokai pigesni, ir tam, anot pašnekovo, yra svarus paaiškinimas.

„Sukurti naują vaistą kainuoja brangiai: anksčiau buvo apie 500 mln. dolerių, dabar ši suma artėja prie 1 mlrd. dolerių, kadangi labai brangūs naujo vaisto klinikiniai tyrimai, o pats jo kūrimas užtrunka iki 10 metų“, – teigia profesorius. Anksčiau vaisto kelią nuo sukūrimo laboratorijoje iki įvedimo į rinką skirdavo gerokai trumpesnis kelias. Tačiau nutikus talidomido tragedijai, kai dėl neištirto nepageidaujamo vaisto poveikio vaisiui gimė apsigimę kūdikiai, visame pasaulyje buvo sugriežtintos vaistų patekimo į rinką sąlygos.

Sėkmingai įveikę klinikinių tyrimų barjerus, nauji preparatai užpatentuojami. Patento galiojimo laikas, priklausomai nuo šalies, tęsiasi apie 10 metų. Jam pasibaigus, tokį vaistą gali gaminti bet kuris gamintojas. Jam nebereikia atlikti mokslinių tyrimų, kuriuos per daugelį metų atliko vaistą kūrusi inovatyvi kompanija – pakanka nusipirkti automatinę tabletavimo įrangą, panaudoti tam tikras pagalbines medžiagas kapsulei arba tabletei suformuoti ir pagaminti patį vaistą. Greita ir santykinai pigu. Būtent taip ir susidaro patentuoto ir generinio vaisto kainų žirklės.

Pasak prof. E. Tarasevičiaus, kainų skirtumas anaiptol nereiškia, kad generinis vaistas yra nekokybiškas ar prastesnės kokybės. „Kartais mūsų žmonių sąmonėje yra įsitikinimas, kad jei brangus vaistas, tai jis padės, o jei pigus – tai jau nieko vertas. Prisimenu, dar sovietmečiu vaistinėse būdavo gaminami akių lašai, turintys sudėtyje riboflavino (vitamino B2). Jei kainuodavo 3 kapeikas. Močiutės, vaistininkui pasiūlius šį vaistą, prašydavo duoti ko nors brangesnio, nes „ką čia padės toks vaistas už tas 3 kapeikas“. O iš tikrųjų vaistas buvo visiškai geras, tik veikliosios medžiagos koncentracija jame buvo maža, tai nedaug ir tekainavo“, – aiškina farmacijos specialistas.

Lietuvos farmacininkų sąjungos prezidento manymu, mūsų žmonėms dar būtina daug ir kantriai aiškinti, kad vaisto veikimas nepriklauso nuo jo kainos – vaistas gali būti ir pigus, ir geras. Dabartinės Vyriausybės politiką profesorius vadina gera tuo, kad norėdama įvesti į gydymo praktiką naujai patentuotų ir brangiai kainuojančių vaistų, pavyzdžiui, skirtų onkologinėms ligoms gydyti, ji ieško būdų, kaip rasti papildomų lėšų, nenuskriaudžiant ir kitų pacientų.

„Turiu duomenų, kad prieš tris dešimtmečius Jungtinėse Valstijose medikai išrašydavo 8 proc. generinių vaistų. Šiuo metu šis skaičius siekia jau 70 proc. Tai reiškia, kad Jungtinėse Valstijose, turtingoje šalyje, pacientai iš esmės gydomi generiniais vaistais ir jokių problemų dėl to nekyla. Pasaulio sveikatos organizacijos politikoje taip pat nurodoma, kad generinių vaistų panaudojimas yra didelė perspektyva taupant valstybių lėšas. Turime šitais pavyzdžiais pasitikėti ir taip daryti“, – įsitikinęs prof. E. Tarasevičius.

Kainas peržiūrės kas ketvirtį

Nuo liepos 3 d. Lietuvoje įsigaliojus naujajam Kompensuojamųjų vaistų kainynui, pasklido įvairių pacientų nerimą keliančių kalbų, kurias Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) suskubo neigti kone kasdien siunčiamais pranešimais žiniasklaidai. Pagrindinė jų žinutė – nė viena veiklioji medžiaga iš Kainyno nebuvo išbraukta, o patys vaistai ir toliau kompensuojami. Skleidžiamą informaciją apie tai, esą kai kurių būtinų vaistų nebelieka, ministras A. Veryga pavadino „neteisinga ir keliančia paniką“.

SAM viceministrė Kristina Garuolienė atkreipia dėmesį, kad Kompensuojamųjų vaistų kainyne vaistai keičiasi nuolat – tai esąs natūralus rinkos reguliuojamas procesas. „Į rinką ateina inovatyvūs, neseniai išrasti patentiniai vaistai, nauji generiniai vaistai. Tuo tarpu kiti vaistai, atsižvelgiant į vaistų rinkoje vykstančią konkurenciją kainomis, pasitraukia iš rinkos. Būna atvejų, kai dėl įvairių priežasčių nutraukiama vaisto gamyba arba keičiama vaisto pakuotė, nes planuojama tiekti kitą pakuotę. Dažni atvejai, kai tas pats gamintojas pakeičia pakuotės firminį pavadinimą ir vaistas gaminamas to paties gamintojo kainyne liko, tik pasikeitė jo pavadinimas“, – padėties nedramatizuoja už farmacijos politikos formavimą atsakinga sveikatos apsaugos viceministrė.

Ji primena, kad atėjus į vaistinę, svarbu iškart išsiaiškinti, kokiomis kainomis parduodami gydytojo išrašyti vaistai. Vaistininkas monitoriaus ekrane turi parodyti visų tos pačios veikliosios medžiagos vaistų kainas ir priemokas. Iš šio sąrašo rekomenduojama išsirinkti tą vaistą, kuriam nustatyta mažiausia priemoka. Jei vaistinė tuo metu neturėtų pasirinkto vaisto, mieste jį privalo užsakyti ir pristatyti per 2 darbo dienas, miesteliuose ir kaimuose – per 4 darbo dienas.

Viceministrė K. Garuolienė taip pat informuoja, kad nuo šių metų lapkričio mėnesio vaistinėse galės lankytis vadinamieji slapti pirkėjai. Jie aiškinsis, kaip užtikrinamos pacientų galimybės įsigyti populiariausių vaistų su mažiausia priemoka. Be to, nuo šiol Kompensuojamųjų vaistų kainynas bus peržiūrimas kas ketvirtį – lygiai taip pat dažnai, kaip ir užsienio šalyse, kuriose vaistų kainos yra mažesnės, nei Lietuvoje. Iki šiol kainynas buvo peržiūrimas kartą per metus, todėl esą nebuvo galimybių dažniau reaguoti į pokyčius vaistų rinkoje.