„Jeigu atvirai, apdovanojimas tikrai netikėtas. Tiesiog dirbu savo darbą taip, kaip jį moku geriausiai“, - kuklinosi po ceremonijos „Lietuvos sveikatos“ kalbinamas profesorius.
- Kaip galvojate, kas lėmė, jog savo srityje pelnėte išskirtinį pripažinimą?
- Turbūt patirtis – trisdešimt metų dirbu. Tikrai laikau save profesionalu – tai viena. Antra – pakankamai daug įgyta patirties dirbant užsienyje. Kaip „Unicef“ ekspertas tikrai jaučiu, kad esu nemažai padaręs dėl kitų šalių vaikų. Be to, galbūt lėmė ir mano griežtokas požiūris į situaciją, kai yra mušami ir skriaudžiami vaikai.
- Jūs iškėlėte smurto prieš vaikus temą. Ar matote teigiamų rodiklių, jog situacija keičiasi į gerąją pusę?
- Smurtas buvo ir bus. Galbūt tiek, kiek egzistuos žmonija. Tiesiog keičiasi šioje srityje dirbančiųjų - pirmiausiai mūsų, medikų, požiūris ir atsakingumas. Vaiko teisių apsaugos darbuotojai, nors skundžiasi, kad darbo padaugėjo tris keturis kartus, pakankamai rimtai žiūri į šią problemą. Ir pagaliau teisėsaugos požiūris keičiasi, nes anksčiau pats lengviausias kelias būdavo nutraukti ikiteisminius tyrimus. Tai, mano supratimu, labai pažeisdavo vaiko interesus.
- Ar sulauksime tokio šviesaus laiko, kai į vaikus arba mažuosius pacientus bus žvelgiama kaip į lygiateisius šalies piliečius?
- Manau, kad tikrai sulauksime, nes dar tik dvidešimt šešti nepriklausomybės metai. Keičiasi mūsų supratimas, auga nauja karta, atsiranda naujas požiūris. Pirmiausiai turėtų ateiti suvokimas, kad tai - būsimasis bendrojo valstybės produkto gamintojas, Lietuvos kūrėjas, pagaliau tai - žmonės, kurie ateityje mums uždirbs įvairias socialines išmokas. Tad reikia viską daryti, kad jie užaugtų sveiki, stiprūs ir liktų Lietuvoje.
- Kaip jūsų gyvenime atsirado vaikai, rodos, planavote rinktis visai kitokią specializaciją?
- Sprendimas buvo netikėtas. Tiesiog vyresni kolegos manė, kad chirurgas, kuriuo norėjau tapti, reikalauja daugiau šefavimo. Bet aš neturėjau nei tėvų gydytojų, nei giminių medikų. Tiesiog iš didelės gausios giminės buvau pirmasis, kuris įstojau ir mokiausi medicinos. Man sakė, kad pačiam bus sunku pasiekti aukštumas ir gali tekti nusivilti šia profesija. Kaip atsarginį variantą turėjau vaikų skubiąją pagalbą ar intensyviąją terapiją. Absoliučiai nesigailiu ir tikrai niekada nesigailėjau. Jeigu reikėtų rinktis dar kartą, visiškai nedvejodamas daryčiau tą patį.
- Ar jau pripratote prie vaikų ašarų?
- Žiūrint dėl ko tos ašaros: ar „ožys“, ar skausmas, ar sunki liga. Prie ašarų, kurias sukelia skausmas, kančia, sunki liga, negalia, neįmanoma priprasti. Kaip neįmanoma priprasti ir prie vaikų mirčių.
- Su kokiomis problemomis vis dar susiduriate gydydamas mažuosius pacientus?
- Viena problemų, kuri atsirado su moderniąja, šiuolaikine medicina, – lėtinės, retos, genetinės ligos. Mano karjeros pradžioje tokių ligonių nebūdavo - jie tiesiog neišgyvendavo. Dabar, kai medicina sparčiais šuoliais žengė į priekį, susiduriame su lėtinėmis, sunkiomis paveldimomis genetinėmis ligomis sergančių pacientų gydymu, jų priežiūra, kiek įmanoma didesne integracija. Tai yra pakankamai rimtas iššūkis ne tik mums, bet ir Vakarų medicinai, nes reikalauja nepaprastai didelių resursų – tiek žmogiškųjų, tiek finansinių.
- Kas yra sunkiausia jūsų darbe?
- Apie tai niekad nepagalvojau... Turbūt kolegų abejingumas, su kuriuo karts nuo karto tenka susidurti. Kolegų nesupratimas, kad mūsų profesija - išskirtinė. Ypač nuvilia, kai matau, kad jauniesiems kolegoms finansiniai dalykai yra svarbiau už altruizmą.
- Ar kolegos jau jus pasveikino, ar bus šventė, kai sugrįšite į Kauną?
- Jau važiuodamas į Vilnių atsiimti apdovanojimo sulaukiau ir skambučių, ir sveikinimų. Šventės neruošiu. Grįždami namo sustojome su žmona pavalgyti labai gražioje aplinkoje. Be to, penktadienį atsiduosiu kolegoms ortopedams – tiesiog reikia koreguoti senas traumas ir save „paremontuoti“. Dabar man bus atostogos, reabilitacija ir naujojo vadovėlio paskutinė redakcija.
