Sunkiai protu suvokiamas medikų aplaidumas, anot nusivylusios šeimos, privedė prie persileidimo, kurio galbūt būtų buvę galima lengvai išvengti, jei medikai būtų sureagavę laiku.
Devynis metus Jungtinėje Karalystėje ir du vaikus auginanti šeima teigė niekada anksčiau nesusidūrusi su tokia medikų apatija. Tiesa, pagalvoję prisimena atvejį, kai sunkaus gripo krečiamą sūnelį iš priimamojo namo parsivežė taip ir nesulaukę medikų dėmesio. Kaip pasakojo Tadas (vardas pakeistas, - aut. past.), tuomet su žmona tiesiog vaiką namuose išgydė patys.
34-erių „Tiesos” skaitytojos iš Bostono laiškas:
„Norėjome papasakoti, kaip teko išgyventi skaudų likimo smūgį. Bostono ligoninėje, susidūrėme ne tik su Anglijos gydytojų abejingumu, tačiau ir visišku nenoru padėti, o visa tai – žiūrint su šypsena mums tiesiai į akis.
Viskas prasidėjo 14 nėštumo savaitę. Tyrimai rodė, kad aš ir vaisius buvome sveiki, tačiau vieną vakarą dirbant suskaudo pilvo apačią. Tai įvyko apie 19 valandą, kadangi turiu dvi miomas gimdoje, tai pagalvojau, kad nieko čia baisaus ir palauksiu iki darbo pabaigos, t.y. iki 23 val.
Kai tik sulaukiau darbo pabaigos, lėkiau į ligoninės priimamąjį, kuriame pasakė, kad turėsiu palaukti. Skausmai tęsėsi. Pralaukus apie valandą pakvietė į gydytojo kabinetą, atliko tyrimus, patikrino sveikatą, paklausė, kelintas vaikas šeimoje ir t.t. Tuomet paprašė grįžti į priimamąjį ir toliau laukti.
Pralaukiau ten vėl apie valandą. Atėjusi daktarė vėl pradėjo klausinėti, kelintas vaikas šeimoje ir t.t.. Su vežimėliu nuvežė į akušerijos departamentą ir ten vėl atliko panašius tyrimus bei vėl klausė tų pačių klausimų.
Pamaigę pilvą pasakė, kad reikės daryti echoskopiją, tačiau tuo metu jau buvo apie 3:30 val ryto, o naktį echoskopija ligoninėje, pasirodo, neatliekama. Gydytoja paprašė atvažiuoti 9 val., o iki tol gerti vaistus nuo skausmo.
Su vyru grįžus 9 val. ryto sužinojome, kad mums niekas negali padėti iki 12 val. Kai vėl atvykome vidurdienį, teko ir vėl prisėsti laukiamajame, kuriame laukėme dar apie valandą iki tol, kol pasipiktinęs vyras griežtai paklausė, kiek laiko dar praeis, kol sulauksime gydytojų dėmesio.
Tuomet mus nusiuntė į gydytojo kabinetą, kur jau po penkiolikos minučių atėjo daktarė ir mus palydėjo prie echoskopijos kabineto, kur, palaukus dar apie pusvalandį, gydytojas pakvietė procedūrai.
Gerai nusiteikęs gydytojas be galo džiaugėsi, kad mums niekas negresia, sakė „be reikalo mes čia jaudinamės” ir liepė važiuoti namo bei toliau gerti vaistus.
Grįžome namo nieko blogo nenujausdami, tačiau jau kitą rytą nuėjus į tualetą įvyko persileidimas.
Dėl skubos į priimamąjį išvykome savo automobiliu. Per kelias minutes ten nuvykus ir vėl nusimatė tokia pati ilga procedūra. Budinti seselė pasirodė labai reikli, pradėjo reikalauti ID, tačiau čia mūsų kantrybės taurė tapo perpildyta.
Vyrui pagrasinus skundais radijuje ir televizijoje dėl darbuotojų abejingumo ir lėto daktarų darbo, per dvi minutes buvau pakviesta apžiūrai, na o ten vėl visur skambėjo ta pati dainelė: kaip jaučiatės, kaip gyvenate… Nors visur sakiau, kad be galo blogai jaučiuosi, medikai nesiskubino, o tyliai ir ramiai pildė žurnalą.
Galų gale mane atvežė į kabinetą ir pasakė, kad šiuo metu daktaro nėra ir reikės šiek tiek palaukti. Palaukti vėl teko apie valandą. Pagaliau atsiradus gydytojui buvo atlikta operacija - pašalintas vaisius.
Neapsakomas skausmas lipa per viršų, skausmas ir tuštuma tvyro mūsų šeimos namuose.
Visoms besilaukiančioms ir esančioms mamytėms siūlau saugoti savo vaikiukus, nes galite ir čia susidurti su dideliu medikų abejingumu.
Labai norėčiau, kad komentaruose papasakotumėte, gal kas žinote ar galėčiau visa tai perduoti teismui, gal pasiūlytumėte gerą advokatą?
Būkit visi laimingi ir saugokite savo sveikatą.”