„Žmogus yra vienis, derantis su savimi pačiu ir su aplinka. Šiandienė medicina, suskaidžiusi žmogų į daugybę sudedamųjų dalelių, susmulkinusi jį iki begalybės, atskyrusi dalį nuo visumos, nebepajėgia apibendrinti ir atkurti viso žmogaus vaizdo. Dėl šio negebėjimo ligonis kenčia nuo gydymo, o gydytojui vis sunkiau suvokti, kas yra liga“, – teigia endobiogenikai, arba individualizuotai medicinai, atstovaujantys gydytojai.
Dauguma jų iš pradžių bandė dirbti įprastu poliklinikų ar ligoninių režimu. Vieni anksčiau, kiti vėliau būtent dėl gamyklinio darbo tempo, standartizuotų sprendimų, sausų gydymo algoritmų, paliekančių mažai erdvės gydymo menui, pasirinko eiti kitu keliu, kai kada – prieš srovę.
„Kad reikia dirbti kitaip ir standartiniai gydymo metodai manęs netenkina, pajutau labai seniai“, – sako gyd. Sigita Vaičiūnienė. Ją, tada dar medicinos studentę, individualizuotos medicinos keliu paakino eiti anyta, viena pirmųjų Lietuvoje pradėjusių praktikuoti akupunktūrą.
Nuo 1991 metų šiai gydymo krypčiai ištikima gydytoja neslepia: iš pradžių buvo labai nedrąsu.
„Anksčiau kolegos negailestingai rėždavo savo nuomonę į akis: tu ten savais metodais buri ir burk, ir labai tu mums apie juos nepasakok. Dabar į viską žiūrima pagarbiau, kadangi visi mato, kad per tiek metų man dažnai pavyksta žmonėms sugrąžinti sveikatą arba ją pagerinti“, – sako Kaune praktikuojanti gydytoja.
„Visą laiką esu šalia tradicine vadinamos vakarietiškos medicinos, grįstos mokslo laimėjimais ir klinikiniais tyrimais“, – tvirtina kita individualizuotos medicinos specialistė, gyd. Yuliya Asovskaja, prieš kelerius metus atsisakiusi darbo didžiausioje sostinės poliklinikoje. Dabartinį savo darbo stilių ji apibūdina kaip integruotą, kurį sudaro visapusė paciento apklausa, apžiūra ir kuo natūralesnės gydymo priemonės.
Gydytojos darbo įrankių arsenale – instrumentinių tyrimų analizė, pulso diagnostika pagal kinų mediciną, paciento vertinimas pagal homeopatijos principus. „Visus šiuos dalykus stengiuosi derinti tarpusavyje tiek, kiek man atrodo, kad reikia konkrečiam pacientui“, – teigia pašnekovė.
Ką individualizuotai medicinai atstovaujantys gydytojai daro kitaip, kad pacientai pasakoja kone stebuklingas išgijimo istorijas? Ir kuo jų taikomi gydymo būdai tokie sudėtingi, jog Sveikatos apsaugos ministerijos Netradicinės medicinos iniciatyvų koordinavimo skyriui pritrūko visos darbo savaitės atsakymams į tris DELFI klausimus pateikti?
Antibiotikus nurungė vaistažolių tinktūra
„Pažintis visada gimsta iš beviltiškumo“, – liūdnai, bet be priekaišto šypteli Irma (vardas pakeistas). Ją pas endobiogeninės medicinos specialistus atvedė paieškos, kaip ištrūkti iš aklavietės, į kurią užspeitė klasikinė medicina. Ieškojimų pagrindu buvo tapęs Irmos kosulys – net ketverius metus iš eilės varginusios būklės priežasties medikai neberado. Ištyrė visais įmanomais būdais, kurie nepateikė aiškaus atsakymo, kas tą kosulį sukelia. Kai liko, ko gero, paskutinis galimas tyrimas – bronchoskopija, imant biopsiją iš plaučių, Irma suprato: iš esmės tai reiškia tyrimą dėl plaučių vėžio, ir ji neturi ko prarasti.
„Antibiotikai jau nebepadėjo, nors gėriau vienus stipriausių. Per metus jų suvartodavau gal po 10 pakuočių. Kosėdavau taip, kad aplinkiniai išsilakstydavo į šalis it žiurkės, bijodami, jog užkrėsiu nežinia kuo. O ir aš pati nežinojau, kuo sergu“, – dabar jau kaip anekdotą prisimena anuos laikus. Moteris sako, kad jos būklę išprovokavo nėštumas, sukėlęs imuninės sistemos nepakankamumą, dėl kurio organizmas tapo visiškai nepajėgus kovoti su įvairiais virusais ir bakterijomis (gydžiusios gydytojos nuomonę pateikiame toliau – aut. past.).
„Pagal klinikinius tyrimus esi sveika. Iš nežinojimo, ko griebtis, medikai diagnozuoja kažką panašaus į bronchinės astmos pradžią, nors tyrimai jos nerodo. Tada pradeda svarstyti, kad galbūt tau pirminė vėžio stadija, kurios tyrimai dar nerodo, bet vėžinis procesas jau prasidėjęs. Kadangi tyrimais pagrįstos vėžio diagnozės nėra, ieškai ligų toliau – tiriesi dėl tuberkuliozės. Tuberkuliozės irgi nėra. Tada išoperuoja tau anginą. Pirmą, antrą mėnesį jauti pagerėjimą, bet po kelių mėnesių vėl pradedi kosėti. Ir kai po tokių kryžiaus kelių ateini pas gydytoją, kuri ramiai sako, kad viskas tvarkoje, tu pagysi ir duoda tau gerti žolelių tinktūrų, nebesupranti, kas vyksta“, – pereitus pragaro ratus ir nuostabą prisimena pašnekovė.
Vizitas pas individualizuotą mediciną praktikuojančią gydytoją nustebino trukme (specialistė skyrė net pusantros valandos konsultacijai) ir iš pirmo žvilgsnio skirtu paprastu gydymu. Irma sako su viskuo sutikusi, nes iš esmės nebesijautė turinti iš ko rinktis. Ir jau po mėnesio tvirtina vėl pradėjusi sportuoti, atgavusi gyvenimo džiaugsmą ir energiją.
Viskas, ką jai paskyrė individualizuotai gydymo pakraipai atstovaujanti gydytoja, buvo du buteliukai su skirtingų žolelių mikstūromis, enzimų tabletės ir kofermentas Q10.
Be šalutinio poveikio ir pigiau?
„Nuo to karto į tradicinės medicinos atstovus nesikreipiau ir nė nenoriu pažiūrėti į tą pusę“, – tikina Irma. Tačiau ji adekvačiai vertina susiklosčiusią situaciją ir nekaltina medikų, nes jų kaltinimas iš esmės prilygtų konstatavimui, kad jie kažko nepadarė. „Jie darė viską, kas yra jų galiose ir valioje, tad pykti negaliu. Jie baigė universitetus, kelia kvalifikaciją, tačiau labai siaurai mato ligonį. Galbūt tai medicinos sistemos problema, kad pacientui skiriama tik 10 minučių. Bet nemanau, kad jei būtų skiriama net ir visa valanda, tai išgelbėtų dabartinę sistemą“, – svarsto pašnekovė.
Irma sako mačiusi, kad poliklinikose dirbantys gydytojai jai norėję padėti, bet esą nežinoję kaip. „Iš esmės tai yra pačių medikų ruošimo ir beviltiškai siauro Sveikatos apsaugos ministerijos požiūrio problema. Džiaugiuosi, kad mane gydanti šeimos gydytoja labai laiku suprato tą beviltiškumą ir pasitraukė iš valstybinės poliklinikos.Protingas specialistas tikrai nesileis įtraukiamas į užburtą standartizuoto gydymo ratą ir manau, kad ieškos alternatyvų, kaip padėti žmogui“, – įsitikinusi pacientė.
Irma pabrėžia, kad visi jos vartoti cheminiai vaistai turėjo stiprų šalutinį poveikį. Dabar vartojamos žolelės tokio esą neturi. Ir nors nei žolelių tinktūrų, nei antibiotikų, skirtų Irmos ligai gydyti, Valstybinė ligonių kasa nekompensuoja, moteris skaičiuoja: žolelės per ketverius metus jai tekainuos vos penktadalį to, ką teko palikti vaistinėse už sintetinius vaistus.
„Iš tiesų vaistažolės – galingas vaistas. Naudojamos neteisingai, jos gali labai pakenkti. Tačiau kartu jos yra ir labai protingos, veikia kaip gyva sistema“, – aiškina Irmą gydžiusi gyd. Y. Asovskaja. Anot jos, dauguma sintetinių vaistų buvo sukurti vaistinių augalų veikliųjų medžiagų pagrindu. Bet jeigu sintetiniame vaiste yra viena veiklioji cheminė medžiaga, vaistažolėje jų yra visa grupė, kurios veikia ir ligos priežastį, ir tuo pat metu slopina, niveliuoja šalutinį gydymo poveikį. Todėl vaistažolės nesukelia tokio šalutinio poveikio, koks būna gydant viena veikliąja sintetine medžiaga.
Gydytoja neslepia, kad vaistažolių poveikio gali tekti palaukti: vienam pagerėja po mėnesio, o kitam tenka gydytis metus, dvejus ar dar ilgiau – viskas esą priklauso nuo organizmo sistemų pusiausvyros sutrikimo ir priežasties. „To, kuris po didelio streso pastarąjį pusmetį skundžiasi pasikartojančiomis peršalimo ligomis, ir to, kuris būdamas vaikas išgyveno Černobylio sprogimą, o suaugęs turi problemų dėl skydliaukės, gydymo trukmė skirsis“, – populiariai paaiškina.
Detektyvas gydytojo kabinete
Gydytoja Y. Asovskaja puikiai prisimena Irmos atvejį: lėtinis bronchitas, nuolatinis kosulys, silpnumas ir jokio darbingumo. Gyvenimo kokybė – visiškai bloga. Per kelias valandas nuodugnios apklausos ir apžiūros medikė teigia išsiaiškinusi, kad bronchitą Irmos atveju sukeldavo peršalimas, prie kurio prisidėjo trijų negalavimų puokštė: sutrikęs nervų sistemos balansas, žarnyno disbakteriozė, atsiradusi dėl ilgalaikio stiprių antibiotikų vartojimo, ir kasos bei kepenų veiklos sutrikimai.
Nėštumas šiuo atveju esą buvo ne priežastis, o tik paskutinis lašas, išprovokavęs ligą. „Nėštumo metu Irma vartojo labai daug antibiotikų, kurie ir sukėlė sunkią disbakteriozę, apkrovė kepenis ir dar labiau pablogino bendrą būklę. Pats nėštumas, be abejo, yra didelis stresas moters organizmui, sveikatos išbandymas, nepriklausomai nuo to, ar moteris pastoja sveika, ar serganti“, – patikslina pacientės pasakojimą.
Gydytoja neslepia, kad kai kurie pacientai, išeidami po vizito, sako, kad jaučiasi taip, lyg apsilankę pas psichoterapeutę. Tokį įspūdį, pasak medikės, palieka ilgas, dvi ir daugiau valandų galintis trukti pokalbis. Jo metu išsiaiškinamos visos paties žmogaus ir net mamos, kai jo laukėsi, persirgtos ligos, iš pažiūros patys menkiausi skundai, pvz., kada labiau pučia pilvą – pavalgius ar susinervinus. Taip pat nustatoma, kokios psichologinės traumos, veiksniai per žmogaus gyvenimą galėjo įtakoti nervų sistemos funkciją.
„Taip išsiaiškiname, kaip susidarė būtent tokia konkretaus žmogaus endokrinologinės-neurologinės sveikatos struktūra, kaip žmogus atėjo iki dabartinės sveikatos būklės, kodėl jam būtent tuo metu atsirado būtent tokia liga. Šioks toks detektyvas gydytojo kabinete“, – valiūkiškai apie savo darbo virtuvę pasakoja Y. Asovskaja.
Sveikatos pagrindas – šeima
Labiausiai žmogaus sveikatos būklę įtakojančiu veiksniu individualizuotos medicinos atstovai laiko šeimą. Ir nors neatmeta tam tikrų žmogaus paveldėtų polinkių sirgti ar būklių, juos vadina antraeiliais. Pasak individualizuoto gydymo srovei atstovaujančių gydytojų, pagrindinė grupė žmonių, kurie serga daug ir sunkiai, kaip taisyklė, yra tie, kurie, patyrė daug streso vaikystėje ir jaunystėje. Vaikystėje didžiausią stresą organizmui esą kelia tėvų konfliktai, jaunystėje – piktnaudžiavimas svaigalais, gyvenimo būdo ekscesai, nemigos, baliai-festivaliai, t. y. savęs pereikvojimas tuo laikotarpiu, kai reikėtų kaupti savo sveikatos potencialą.
Kai dėl nuolatinio streso adaptacija tampa lėtinė, pavyzdžiui, žmogus visą vaikystę išgyvena įtemptus tėvų santykius, organizmas nebepakelia tokios įtampos ir nebegali prie jos normaliai prisitaikyti. Iš pradžių organizmo nervų sistema duoda signalą endokrininei sistemai adaptuotis, surasti savyje išteklių tai adaptacijai ir paskui atsistatyti, t. y. kompensuoti. Tačiau kai išsenka ir kompensacijai skirti ištekliai, prasideda dekompensacija – būtent šioje fazėje ima lįsti konkrečios ligos.
„Žmogaus sveikatą labiausiai lemia aplinka, kurioje jis gyvena, jį veikiančių veiksnių visuma. Viskas, ką mes išgyvename, gyvenimo eigoje sumuojasi“, – apibendrina gyd. S. Vaičiūnienė. Pasak jos, jeigu žmogus nugyveno ramią vaikystę, jaunystę, kurioje nebuvo netekčių, tėvų barnių, sunkių ligų, traumų, nepriteklių, tai jau yra pakankamas pagrindas gerai sveikatos būklei vėlesniuose amžiaus tarpsniuose.
„Tai beveik visada yra taisyklė, – iš sukauptos patirties apibendrina medikė. – Visas sveikatos pagrindas įgyjamas vaikystėje, jaunystėje, sakyčiau, iki kokių 20–21 metų. Vėliau, norint išlaikyti gerą sveikatą, reikalinga disciplina. O jeigu žmogui gyvenimas susiklosto gerai, atitinkamai ir po daugelio metų matome visiškai kitą sveikatos vaizdą, negu to, kuris nuo pat mažų dienų gyvena stresinėje aplinkoje.“
„Vaikystė, paauglystė – labai svarbūs gyvenimo etapai, mes negalime ištraukti žmogaus iš sociumo, atskirti nuo išgyvenimų. Žmogaus psichologija ir fiziologija yra labai glaudžiai susijusios. Galima sakyti, kad suaugusį žmogų persekiojančios ligos yra ilgalaikio streso, patirto dar vaikystėje, galimai net motinos įsčiose, padarinys“, – kolegei antrina gyd. Y. Asovskaja.
Tarp gydymo ir profilaktikos
Ir vis dėlto, kiek individualizuotoje medicinoje mistikos? Nė kiek, sutartinai tvirtina kalbintos medikės. „Šita medicina ribojasi tarp gydomosios praktikos ir profilaktikos. Pas mus ateina pacientai ir su labai sunkiomis ligomis, ir tokie, kurie niekuo nesiskundžia, bet nori būti apžiūrėti profilaktiškai“, – aiškina gyd. S. Vaičiūnienė.
Individualizuotoje medicinoje iš principo siekiama, kad pacientai vartotų kuo mažiau nenatūralių priemonių savo ligai įveikti ir sveikatai pataisyti. Nauda ir žala esą visada labai atidžiai pasveriama, nes yra būklių, kai išvengti sintetinių vaistų ar tam tikrų procedūrų neišeina, pvz., sergant sunkiomis onkologinėmis, autoimuninėmis ligomis. Tada bandoma gydymą derinti taip, kad pacientui reikėtų kaip įmanoma mažiau vartoti cheminių vaistų, arba kad natūralios priemonės kuo labiau sumažintų jų šalutinį poveikį.
„Mes neneigiame sintetinių vaistų, bet skiriame juos tik tada, kai neišvengiamai reikia, bet jie nėra pagrindinis mūsų gydymo variklis“, – antrina gyd. Y. Asovskaja. Pagrindinis individualizuotos medicinos gydytojų priemonių arsenalas – ne standartiškai, o individualiai pritaikytas fizinis aktyvumas, dieta, klinikinės fitoterapijos principais pagrįstas gydymas augalais, mineralų, vitaminų terapija. Ir dar – paciento sąmoningumas, paties žmogaus atsakomybė už savo sveikatą, be kurio, pasak medikių, rezultato neverta tikėtis.
„Mūsų tik pats priėjimas prie žmogaus yra kitoks. Mes žiūrime ne į ligą, o į žmogų, ir gydymą parenkame visiškai individualiai. Tai reiškia, kad neskiriame tos pačios arbatos ar tinktūros visiems, o parenkame tik konkrečiam pacientui, vienų ar kitų vaistažolių kiekį surašome būtent tokį, kokio tam pacientui tuo metu reikia“, – aiškina darbo poliklinikoje prieš kelerius metus atsisakiusi gyd. Y. Asovskaja.
Gydytojos laiko savo pareiga pacientui išaiškinti, kad individualizuotas gydymas yra ilgalaikis. „Tiesą sakant, net ir gydymu absoliučiai to negali pavadinti – tai yra gydymas ir sveikatos atkūrimas vienu metu. Nes aš gydau žmogų, o ne ligą. Nes žmogaus visuma yra sutrikusi, ir tas visumos sutrikimas pasireiškia per vieną ar kitą ligą. Tad realiai liga gydoma per sveikatos atkūrimą. Gal ir paini filosofija, bet ji tiesiog tokia yra“, – patikslina gyd. S. Vaičiūnienė.
Pasak pačių medikų, praktikuojančių individualizuotą mediciną gydytojų ratas pastaruoju metu Lietuvoje gausėja ir jaunėja. Lietuvos sveikatos mokslų universitete jau nuspręsta būsimuosius gydytojus plačiau supažindinti su klinikinės fitoterapijos pagrindais.
Gydymo kuo natūralesniais metodais vajus įsisiūbuoja ir tęsiasi, suteikdamas vilties, kad pacientai iš remontuojamų objektų, o gydytojai – iš remontininkų vėl virs žmonėmis.
Pagrindiniai visuminio požiūrio į sveikatą ir gydymą principai:
1) Gydymas privalo remtis žmogiška komunikacija tarp paciento ir gydytojo;
2) Gydytojas turi naudoti tiek įprastus / tradicinius, tiek netradicinius metodus, kurie padeda pacientui išgyti;
3) Gydytojas turi apvarstyti visus veiksnius, kurie gali turėti įtakos paciento išgijimui, pvz., socialinius, psichologinius, dvasinius, medicininius;
4) Visi gydymo metodai – tiek tradiciniai, tiek netradiciniai – negali būti taikomi aklai be akivaizdžių įrodymų;
5) Gera medicina turi remtis labai geru mokslu, aukšto lygio tyrimais ir privalo būti atvira gydymo naujovėms;
6) Gydytojas turi taikyti kiek įmanoma mažiau invazinių metodų;
7) Reikia kuo daugiau dėmesio skirti ligų prevencijai ir sveikatos stiprinimui;
8) Medikai turi būti atviri, nuolat mokytis ir įsileisti naujoves.
