Moteris pasakojo, jog viskas prasidėjo prieš metus. Kelis mėnesius ji jautėsi blogai, o susirūpinusi savo sveikata, nusprendė pasidaryti kraujo tyrimą, rašoma pranešime.

„Esu gydytoja ir gavusi tyrimo rezultatus pati pamačiau savo ligą. Kraujo rodikliai buvo labai blogi, supratau, jog tai ūmi kraujo liga, todėl užsiregistravau skubiam priėmimui pas gydytoją specialistą. Pirminės konsultacijos metu hematologas man pasakė: „Viskas. Jums liko mėnuo, ligoninėje nėra vietų, ieškokite lovos, gydytoja, arba važiuokite namo.“

„Maniau, jog mirštu“

Ūmia mieloleukemija susirgusi Vilma tuo metu jautėsi itin prastai, todėl pati nebūtų ėmusis jokių veiksmų: „Aš tuo metu neturėjau jėgų, man buvo tas pats. Po konsultacijos mano vaikai, artimi žmonės liko šokiruoti tokio gydytojo „nuosprendžio“. Mano dukra, taip pat gydytoja, pasibaisėjo tokia konsultacija, bendravimu. Būtent mano artimieji susitelkė, ieškojo pagalbos ir po trijų dienų aš jau buvau guldoma į VUL Santariškių klinikas. Vilniuje gydytojai manęs paklausė, ką pagalvojau pamačiusi savo kraujo tyrimą. Aš pasakiau – maniau, kad mirštu. Gydytojai nuramino, jog tikrai nemirštu ir pradėjo gydyti.“

Pašnekovė į ligoninę buvo paguldyta vasario mėnesį, jai buvo atliekamas gydymas chemoterapija, o gegužės mėnesį atlikta ir autologinė kaulų čiulpų transplantacija.

„Chemoterapija buvo sunkus etapas, patyriau nemažai įvairių šalutinių reiškinių – pykinimą, vėmimą, karščiavimą, nusilpo organizmas, raumenys atrofavosi, visko buvo. Man persodino mano pačios kaulų čiulpus. Iš užsienio buvo atskridusi mano sesuo, kurios kaulų čiulpai man būtų tikę, bet to neprireikė. Šiandien mano gydymas jau baigtas, esu remisijoje.“

Gydytojai turi pasiūlyti pacientui alternatyvas

Kaunietė sako, jog visą situaciją ji suvokė pakankamai aiškiai, tačiau jai sunku įsivaizduoti, ką turi išgyventi kiti pacientai panašiose situacijose: „Kadangi turiu medicininį išsilavinimą, manau, viską vertinau remdamasi savo žiniomis, galbūt mažiau emocijomis. Tačiau nuoširdžiai sakau, neįsivaizduoju, kaip baisu būna žmonėms, kurie šių žinių neturi, kai yra pasakomas toks dalykas, ką jie turi išgyventi, kaip jaučiasi jų artimieji.“

Gydytoja dirbanti moteris atvirauja, jog tokioje situacijoje pacientams stengtųsi pasiūlyti visas įmanomas alternatyvas, padėti ieškoti sprendimų, todėl sunku suvokianti, kodėl jai buvo pasiūlyta tik „numirti“.

„Esu be galo dėkinga visiems gydytojams, kurie mane lydėjo šiuo etapu. Besigydydama Vilniuje, aš pati pamačiau, koks yra lygis, kokia mokslo pažanga ir kokios galimybės onkohematologiniams ligoniams. Turbūt, jei manęs klaustų, ir savo pacientams rekomenduočiau gydytis čia. Žinote, net jeigu mano gydymas ir nebūtų toks sėkmingas, gydytojų komanda, jų profesionalumas ir rūpestis man paliko didžiulį įspūdį ir tas atstumas tokiu atveju yra tikrai juokingas. Kas yra tie 100 km, kai kalbame apie gyvybės ir mirties klausimą?“ – svarsto Vilma.