Istorijos kulminacija įvyko gruožio 27-ąją, kai 84-erių S. Geniušio tėvas ėmė jaustis vis prasčiau.
„Žmogus buvo labai nusilpęs, negalėjo vienas paeiti. Bute jį reikėjo vesti iš vieno kambario iki virtuvės. Tada jam pakilo temperatūra, spaudimas ėmė „šokinėti“. Kiekvieną dieną jis vis labiau seko, kryptis buvo tik žemyn. Gruodžio 27 d. iškvietėme greitąją pagalbą konsultacijai. Atvykusi komanda nusprendė, kad situacija verčia vykti į ligoninę atlikti tyrimus, kad būtų aišku, kur yra problema. Tai skambėjo logiškai“, - DELFI pasakojo emigrantas.
S. Geniušo tėvą išvežė su greitąją, o vyriškis į gydymo įstaigą atvyko automobiliu.
„Nors atvykau 14 val., tik vėliau sužinojau, kad mus užregistravo tik po trijų valandų. Vienoje sostinės poliklinikoje laukėme tyrimų. Gydytojai paėmė kraujo mėginius, atliko kardiogramą bei rentgenogramą. Šios trys procedūros ir rezultatų laukimas užtruko 5 valandas. Nustebino daug kas. Kardiogramą specialistai buvo pametę, o rentgeno mes taip ir nesulaukėme. Galiausiai, jei atveža greitoji pagalba, atrodytų, galėtum tikėtis greitos priežiūros. Nesuprantu, kaip kiti pacientai tai priima natūraliai. Poliklinikoje buvę kiti žmonės stebėjosi, kad mane tokia situacija trikdo, esą čia viskas normalu.
Tada paklausiau seselės, ar būtų galima gydytojai vėliau paskambinti, paskubinti reikalus. Jos atsakymas taip pat pilnas nuostabos – ką jūs sau galvojate, čia juk ligoninė“, - mena pašnekovas.
Per 5 valandas senyvas tėvas dar labiau išseko, o jo artimieji sulaukė netikėtos „diagnozės“ – tėvą patarė vežti į kitą ligoninę tyrimams.
„Klausiu, ar greitoji mus atvežė į neteisingą vietą, man aiškina, kad viskas gerai, nes pirmiausiai reikėjo chirurgo diagnozės. Žinote, kaip tai atrodė? Chirurgas palietė pilvą ir sako – užkietėjimų nėra, viskas gerai. Vadinasi, be tokios diagnozės negalima vykti į kitą gydymo įstaigą.
Praleidę 5 valandas, nieko nesužinoję, išvykome namo. Ryte pabudusi motina tėvą rado nukritusį ant žemės. Greitoji pagalba ir buvo viena priežasčių, kodėl mano tėvas atsidūrė reanimacijoje. Mums sakė vykti į infekcinę ligoninę, tačiau reanimacijoje tėvas guli dėl visiško išsekimo ir plaučių uždegimo“, - teigė pašnekovas.
Paklaustas, ar Honkonge, kur jis gyvena, situacija yra kitokia, S. Geniušas papasakojo kitokią istoriją.
„Esu dar jaunas žmogus, tad Honkonge dar neprireikė medikų pagalbos. Galiu duoti savo amerikietės žmonos pavyzdį. Kai jos broliui buvo 37-eri, jis su greitąja buvo nuvežtas į ligoninę. Jam buvo pasakyta palaukti, nes prieš jį eilėje laukė vienas pacientas. Laukdamas priėmimo vyras mirė. Tai buvo klaiki situacija, tačiau ligoninei buvo skirta didžiausia teismo bauda. Taip, tokie dalykai nutinka daug kur, bet jie nėra toleruojami. Keista, kad pas mus tiek pacientai, tiek gydytojai į tokią situaciją žiūri normaliai.
Man keista, kad šalyje, kurioje yra tokio pobūdžio giluminės problemos, dėmesys kreipiamas į alkoholio kainų didinimą ar tautinių kostiumų pirkimą. Tačiau pirmiausiai turime sutvarkyti sveikatos sistemą. Poliklinika buvo perpildyta, kas 5 minutes atveždavo naują pacientą.
Darbuotojų yra nedaug. Nėra taip, kad jie per pertraukas žaistų kortomis. Aš jokiu būdu nekaltinu gydytojų ar slaugytojų – jie yra labai kvalifikuoti. Čia tiesiog matau sisteminę problemą“, - sakė pašnekovas.
Skubi medicinos pagalba - tai kvalifikuota pagalba tais atvejais, kai yra tiesioginė grėsmė paciento gyvybei, arba ji gali kilti bet kuriuo atveju, dėl ūmios ligos ar įvykio, sukeliančio pavojingą ar kritinę sveikatai būklę.
Skubios bei būtinos pagalbos suteikimą reglamentuoja įstatymai (jei nėra pavojaus gyvybei, laukti valandą yra normalu), tačiau kiekvienas atvejis – individualus.
Daugiau informacijos apie tai rasite čia.
Papildyta 2017 sausio 8 d.
Kol buvo rašomas šis tekstas, niūri S. Geniušo šeimos patirtis su Vilniaus ligoninėmis, teigė jis, tęsėsi toliau: šeima baisėjosi ir protestavo, kad iš reanimacijos išrašytas A. Geniušas buvo kitame skyriuje be kita ko „gydomas“ ir stipriais raminamaisiais, negebėjo atmerkti akių, vėliau vėl pateko į reanimaciją, nors dar prieš savaitę su šeima šventė Kalėdas. Šįryt A. Geniušas ligoninėje mirė.
„Tai visiškas nužmogėjimas, mano tėvas buvo farširuojamas slopinamais vaistais, nes naktimis blaškėsi ir šaukė artimuosius. Gydytoja netgi tiksliai nežinojo, kokius jis gauna vaistus. Tai ar ligoninėje ligonis turi būti gydomas, ar jį reikia slopinti, kad jis netrukdytų personalui? Į visus mūsų paklausimus gydytoja reagavo gynybiškai, turėjau jai tiesiog nuotraukomis įrodinėti, kad tėtis prieš keletą dienų buvo gyvybingas, – piktinosi S. Geniušas. – Žinote, kai atvykome į ligoninę, tėtis sakė, nepalik manęs čia, aš čia mirsiu, ir dabar matau, kad jis buvo teisus. Gailiuosi, kad neišsivežiau jo namo netgi tokios būklės, nes ligoninė jo kančių nepalengvino, tik atvirkščiai. Galbūt jis būtų miręs namie, o gal ir ne.“
