Pirmaisiais ligoninės veiklos metais čia buvo gydomos visos įmanomos ligos, pradedant geltonuoju drugiu, cholera, maru ir baigiant psichiniais sutrikimais. Į ligoninės personalą, žinoma, buvo galima kreiptis ir dėl menkų, nepavojingų negalavimų, taip pat nukentėjus nuo užpuolikų ir patyrus sužalojimų.
Kaip rašo Davidas Oshinsky knygoje „Bellevue: Three Centuries of Medicine and Mayhem at America's Most Storied Hospital“ („Bellevue“: trys šimtmečiai gydymo ir žalojimo legendinėje Amerikos ligoninėje), ši rytinėje miesto dalyje esanti įstaiga buvo pagrindinė viešoji Niujorko ligoninė. Įdomu tai, kad joje besidarbuojantys gydytojai suprato daugiau nei 100 skirtingų kalbų.
Nuo pat ligoninės gyvavimo pradžios žmonės joje buvo ne tik gydomi, bet rasdavo čia ir prieglobstį. Namais valkatoms tapusioje vietoje mokslo labui buvo atlikinėjami Frankensteino autorystės verti eksperimentai – be jokios anestezijos.
Kaip vienus drastiškiausių ligoninėje vykdytų eksperimentų galima paminėti ankstyvąsias veido rekonstrukcijos operacijas, per kurias buvo siekiama, pavyzdžiui, suformuoti nosį iš paciento rankos piršto, arba iki 112 laipsnių temperatūros įkaitintų tabako išspaudų injekcijas nėščiosioms, bandant išgydyti jas nuo choleros. Tokia procedūra kaip kokios nors kūno dalies nupjovimas ar apipjaustymas buvo tikrai ne retas atvejis to meto ligoninėje. Vaikams čia, be kita ko, buvo skiriama elektros šoko terapija, o alkoholizmu sergantiems asmenims atlikinėjamos kepenų biopsijos.
„Kol susiformavo visiems priimtinas „Bellevue“ įvaizdis, teko nueiti nelengvą kelia. <...> Čia paplitę ekscentriški gydymo metodai gerokai menkina ligoninės, kaip žinomiausios didžiausiame JAV mieste veikiančios gydymo institucijos, teikiančios nemokamas sveikatos priežiūros paslaugas, autoritetą“, – rašo Pulitzerio premijos laimėtojas istorikas D. Oshinsky.
„Prieglauda, karantininis pastatas, paskutinė mirtimi nuteistųjų buveinė – tai vis anuometinės „Bellevue“ ligoninės paskirtis, kurios neįmanoma ištrinti iš sparčiausiai besiplečiančio JAV miesto istorijos“, – rašo knygos autorius.
Vieną iš didžiausių to meto pasaulio uostų kasdien užplūsdavo minios nepriteklių išvargintų arba nuo persekiojimo besislapstančių migrantų, ketinusių su netvardoma energija žengti į visiškai naują gyvenimo etapą.
Įvairiausios ligos plito žaibiškai, nes miesto gatvėse voliojosi arklių išmatos, skerdyklų atliekos ir iš lauko išviečių plūstantys ekskrementai, taigi, terpė užkratui plisti buvo kuo palankiausia.
Skurstantys miesto gyventojai, neišgalintys sumokėti privačiam gydytojui, medicininės pagalbos galėjo tikėtis sulaukti tik viešojoje ligoninėje.
Kadangi jie ir sudarė daugumą čia besikreipiančių pacientų, viešoji ligoninė nuo pat pradžių pelnė nepagydomų ligų galuojamų miesto atstumtųjų prieglaudos reputaciją.
Tikra tiesa, kad karantininiame pastate glaudėsi vien visuomenės atmatos, per seni ir per daug ligoti, kad galėtų tikėtis bent kiek atitolinti kapo duobę. Vargu ar ten dirbę gydytojai galėjo puoselėti realias viltis juos išgydyti.
„Bellevue“ retai kam užverdavo duris. Vargu ar pavyktų rasti ligą, kurios čia nebuvo mėginta išgydyti. Vėlesniais įstaigos veiklos metais čia, žinoma, buvo patekę ir AIDS bei Ebolos virusine infekcija užsikrėtusių asmenų.
„Bellevue“ galima laikyti viena iš pirmųjų šalyje klinikinių tyrimų laboratorijų. Medicininės praktikos pagrindus čia gavo daugelis to meto specialistų. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, pirmuosius gydytojus veikiausiai būtų galima pavadinti šundaktariais ar net skerdikais, tačiau reikia pasakyti, kad ilgainiui jų paslaugos ėmė panėšėti į profesionalų darbą ir mokslinius tyrinėjimus.
Kol iki aukšto lygio medicinos koledžo ir prestižinės institucijos reputacijos ligoninei buvo dar toli, tokia veikla kaip kapų plėšimas ir kūnų grobstymas buvo vienas iš etapų, kurį neišvengiamai pereidavo dažnas jaunas daktaras arba medicinos studentas, norintis gauti studijoms ir tyrimams būtinų priemonių.
Apsirengę juodais drabužiais tamsiausiomis naktimis jie išsirengdavo kasinėti miesto kapinių: juk reikėjo kažkaip prasimanyti kūnų, kuriuos skrodžiant būtų galima ištirti žmogaus organizmo sandarą ir įgyti chirurginės praktikos.
Kartą šalia ligoninės žaidę vaikai viename iš antro aukšto langų pastebėjo kabantį lavoną. Apie tai išgirdęs jų tėvas ir dar keletas miestiečių įsiveržė į pastatą.
Anatomijos salėje buvo rasti trys neseniai mirusių žmonių lavonai. Vienas virė katile, o kiti du negyvi skirtingų lyčių kūnai buvo sukapoti ir iškabinėti kaip skerdiena. Ši šiurpi scena buvo užfiksuota 1788-aisiais metais.
Tada įsikišo ir miesto meras: lavonų skerdikai buvo nuteisti kalėti.
Tačiau puikiai žinoma, kad net praėjus 60-iai metų Niujorko medicinos mokyklų auklėtiniai ir toliau kasinėjo kapus, nes tik taip galėjo apsirūpinti anatomijos studijoms reikalingu inventoriumi.
Kai 1840-aisiais metais tuometinėje Rytų upės Blakvelio (dabar – Ruzvelto) saloje buvo atidaryti nauji karantininiai namai, į juos buvo perkelta nemažai elgetų ir psichikos ligų kamuojamų nelaimėlių. Perpildytai „Bellevue“ ligoninei tai buvo tikras išsigelbėjimas.
Bėdų ir nepriteklių nustekenti pabėgėliai iš Europos, daugiausia – iš Airijos, vis plūdo į Niujorką.
Pacientų prigrūstoje ligoninėje naujų ligonių srautas nesiliovė. Be to, čia knibždėte knibždėjo žiurkių. Jos lakstė po palatas ieškodamos grobio ir kartais jų auka tapdavo kokios nors elgetos kūdikis.
Po 1860-aisiais metais įvykusio incidento per atliktą patikrą buvo suskaičiuota net 40 žiurkių, susispietusių vonioje.
Kaip tuo metu rašė „The New York Times“, didžiuliai jų būriai nakčia per kanalizaciją patekdavo į ligoninę. Laikraštyje pasirodžiusioje publikacijoje buvo taip pat cituojama ligoninės gydytojo ataskaita po neseniai įvykusio itin nemalonaus nutikimo.
Gydytojas pasakojo apie tai, ką rado, kai buvo iškviestas apžiūrėti pacientės Mary Connor, netekėjusios 31-erių metų moters, ir jos kūdikio ankstyvą pirmadienio rytą.
„Šalia motinos klubų gulinti kūdikis buvo be gyvybės ženklų. Jis buvo sužalotas, veikiausiai, apgraužtas žiurkių. Nosis, viršutinė lūpa ir dalis žandų, atrodo, buvo nugriaužti. Kairiosios kojos pirštai ir dalis pėdos taip pat buvo nugriaužti. Žaizdos buvo smėlėtos ir purvinos“, – buvo rašoma gydytojo ataskaitoje.
Gydytojo nuomone, naujagimis mirė dėl natūralių priežasčių, anksčiau, nei į jį pasikėsino žiurkės.
Laikraštyje buvo perspėjama: „Graužikų pilna visame pastate. Nugriovus statinį atsivertų neįtikėtinas reginys.“
Be sukrečiančių antisanitarinių sąlygų, ypatingą siaubą šiandien mums sukeltų ligoninėje taikomi gydymo metodai ir operacijos, atliekamos dar prieš atrandant anesteziją.
Vienas žymus to meto gydytojas Valentine‘as Mottas, ypač mėgęs darbuotis operacinėje, atliko šimtus litotomijos operacijų. Per šias procedūras iš vidinių žmogaus organų yra šalinami juose susidarę akmenys. Didžiausias akmuo, kurį teko pašalinti V. Mottui, svėrė beveik pusę kilogramo.
Kaip rašo istorikas D. Oshinsky, „jo pjūviai buvo tvirti ir ryžtingi“, jis be vargo galėjo dirbti bet kuria ranka.
Viena iš mėgstamiausių šio chirurgo operacijų buvo sėklidžių, įtrauktų į organizmą susitraukinėjančio gretimo raumens, šalinimas. Jam teko pašalinti nesuskaičiuojamą galybę sėklidžių.
Atliekant operacijas iš skausmo besiraitantys vyrai buvo tvirtai laikomi stambių padėjėjų. Prieš vaikus taip pat buvo naudojama jėga, kai jiems, pavyzdžiui, reikėdavo perpjauti trachėją, kad pavyktų išgelbėti gyvybę.
Kai kurie aplinkiniai žavėjosi gydytojo šaltakraujiškumu, kiti gi lakė jį sukčiumi. Reikia pasakyti, kad jo keturių aukštų namas buvo pats ištaigingiausias pastatas visame Manhatane.
Ligoninėje buvo atlikta išties daug operacijų netaikant anestezijos.
Pacientui buvo sugirdoma opijaus arba viskio, jo ausys užkemšamos vata, „kad jis negirdėtų instrumentais pjaunant kūno audinius ir kaulus sklindančio garso“.
„Chirurgai prisipažindavo, kad prieš kiekvieną procedūrą juos pykindavo iki vėmimo“, – rašo D. Oshinsky.
Išėjęs iš darbo ligoninėje vienas medicinos studentas rašė: „Aštraus tviskančio peilio vaizdas ir kaulą pjaunančio pjūklo garsas darė įspūdį, kurio pamiršti neįmanoma.“
Operacijos buvo daromos ne tik be anestezijos, bet ir nesteriliais įrankiais, o chirurgai nebūtinai kruopščiai nusiplaudavo rankas. Retas kuris akušeris pasirūpindavo rankų švara pieš artindamasis prie gimdyvės.
Kadangi akušeriai mokslo tikslais skrosdavo lavonus, „į gimdymo patalpas iš lavoninės buvo pernešama mirtinai pavojingų bakterijų“.
Apie mikrobų keliamą pavojų iki Louis Pasteuro, Roberto Kocho ir Josepho Listerio atradimo niekas nekalbėjo.
Gimdyvių palatos buvo tiesiai virš operacinių, o kadangi patalpos buvo prastai ventiliuojamos, nekalbant apie kitas antihigienines sąlygas, mirtinos infekcijos plito su neįtikėtinu pagreičiu.
Dažnos infekcijų sukeliamos mirtys buvo toli gražu ne vien „Bellevue“ problema: visose miesto ligoninėse mirdavo neįtikėtinas skaičius pacientų. „Bellevue“ buvo tiesiog didžiausia iš visų to meto gydymo įstaigų, o kuo daugiau chirurginių procedūrų buvo atliekama, tuo dažnesni būdavo ir mirčių atvejai.
1920-aisiais metais Kanados mokslininkas išrado konvulsinę terapiją, kurios metu naudojamas insulinas. Pirmoji tokio tipo procedūra JAV buvo atlikta būtent „Bellevue“ ligoninėje.
Per procedūrą pacientui buvo skiriama metrazolio. Tai cheminis preparatas, kurio injekcijos sukelia traukulius. Konvulsijos kartais būdavo tokios stiprios, kad nepavykdavo išvengti kaulų ir stuburo lūžių.
Psichinių sutrikimų turintiems pacientams buvo atliekama ir insulino šoko terapija, nors šių procedūrų nauda tikrai labai abejotina.
Ligoninės psichiatras Josephas Wortisas niekada neaptarinėdavo su pacientais gydymo keliamos rizikos, taip pat neklausdavo, ar jie sutinka, kad būtų atliekama kokia nors procedūra. Jis tiesiog ištisus mėnesius tęsdavo siaubą keliantį „gydymą“.
Po procedūrų pacientus kamuodavo galvos skausmai, jų rankos drebėdavo, balsas virpėdavo, o apie kokį nors pagerėjimą nebuvo galima nė kalbėti, tačiau Josephas Wortisas jokiu būdu nesutiko bent šiek tiek sumažinti skiriamo insulino dozių, kol galop pacientams jos sukeldavo epilepsijos priepuolius.
Kiek vėliau ligoninėje išpopuliarėjo elektros šoko terapija. Vėliau ją imta vadinti elektrokonvulsine terapija (EKT). Pirmiausia šis metodas buvo imtas taikyti Europoje. Jį pasiūlė Italų psichiatras Ugo Cerletti. Mintis apie terapijos taikymą žmonėms jam šovė į galvą stebint kiaulių reakciją į elektros srovę, kuria jos buvo paveikiamos prieš skerdžiant.
EKT tuo metu buvo laikoma pažangia terapija, nesukeldavusia jokių toksinių reiškinių ir rečiau pasibaigdavusia kaulų lūžiais. Visgi ji priminė fantasmagorinius eksperimentus, kuriuos Mary Shelley aprašė romane apie daktarą Frankensteiną.
„Bellevue“ ligoninės gydytojai nejautė jokių skrupulų prieš ryždamiesi paleisti elektros srovę per žmogaus smegenis. Šiaip ar taip, ši procedūra buvo ne tokia drastiška kaip lobotomija, kurią atliekant suardomos nervų skaidulos, kaktinę smegenų skiltį jungiančios su likusiomis smegenimis.
EKT terapija „Bellevue“ ligoninėje buvo taikoma tūkstančiams pacientų. Daugelis iš jų – vaikai.
Vaikų skyriui vadovavusi gydytoja Lauretta Bender EKT griebdavosi dažniau nei kiti. Ji apskritai vykdė vieną iš daugiausia prieštaravimų sukėlusių eksperimentų „Bellevue“ ligoninės istorijoje.
1942-aisiais metais EKT procedūrų ji atliko daugiau nei šimtui vaikų. Kai kuriems iš pacientų tebuvo ketveri metai.
Jos atliekamos procedūros buvo dosniai finansuojamos tuometinio JAV visuomenės sveikatos priežiūros centro. Savo tyrimus ji aprašinėjo psichiatrijai skirtuose žurnaluose, tikėdama, kad jos taikomi metodai – tai vienintelis būdas išgydyti sunkinius sveikatos sutrikimus.
Praėjus dvylikai metų gydytojos propaguota metodika susilaukė gausios kritikos, mat vaikų tėvai pateikė nenuginčijamų įrodymų apie tragiškas „gydymo“ pasekmes.
Romano „Lėlių slėnis“ (Valley of the Dolls) autorė Jacqueline Susann ir jos vyras publicistas Irvingas Mansfieldas patys gavo įsitikinti, kas po EKT ištiko nuo gimimo raidos problemų turėjusį sūnų.
Specialistas, į kurį J. Susann kreipėsi sunerimusi dėl keisto sūnaus elgesio, kaipmat įtarė autizmą ir rekomendavo pasikonsultuoti su gydytoja L. Bender.
Pastaroji rekomendavo atlikti elektros šoko terapiją, o pora nuolankiai sutiko su gydytojos sprendimu. Jokių teigiamų rezultatų gydymas, žinoma, nedavė ir berniukas niekada nepasveiko.
„Namo jis buvo pargabentas sustingusia veido išraiška, beveik be gyvybės ženklų“, – pasakojo jo tėvas I. Mansfieldas. Likusį gyvenimą sūnui teko praleisti privačioje psichinių ligonių priežiūros įstaigoje.
1944-aisiais metais EKT procedūra „Bellevue“ ligoninėje buvo atlikta ir Tedui Chabasinski, šešerių metų berniukui.
Į gydymo kabinetą jis buvo įvilktas jėga. Personalui teko gerokai paplušėti mėginant suvaldyti besispardantį ir besikandžiojantį berniuką. Galop jam į burną buvo sugrūstas audeklo gabalas ir prie galvos prijungti elektrodai.
„Tai buvo paskutinis dalykas, kurį prisimenu. Vėliau nubudau kažkokiame tamsiame kambaryje. Buvau išmokęs, kaip atgaminti savo vardą, kad prisiminčiau jį po patirto šoko. Verkiau ir suvokiau, koks esu apsvaigęs,“ – pasakoja T. Chabasinski, vėliau tapęs teisininku.
Vaikų skyriuje jis patyrė smurtą ir buvo išprievartautas, o gydytoją L. Bender prisimena kaip šaltą it ledas asmenybę.
Iš ligoninės jis nugabentas į valstybinę psichiatrinę gydyklą ir praleido joje dešimt gyvenimo metų.
„Iš berniuko, kuris buvo atgabentas į „Bellevue“ ligoninę, kad patirtų kankinimus, nebuvo likę absoliučiai nieko, išskyrus keletą blankių prisiminimų ir visiškai palaužtą dvasią“, – pasakoja T. Chabasinski.
1954-aisiais metais buvo atskleista tai, apie ką L. Bender nutylėjo: jos taikytų metodų kritikai prabilo apie pacientų patiriamą pyktį, pažeminimą ir skausmą.
„Vienas vaikas norėjo nužudyti šoko terapiją jam taikiusią gydytoją. Kitas mėgino pasikarti, kad išvengtų tolesnių procedūrų, tvirtindamas, kad bijo mirti, bet geriau jau mirti greitai“, – rašo D. Oshinsky.
Vienas iš gydytų berniukų negalėjo atleisti į ligoninę jį atgabenusiai motinai. Jis bandė iššokti pro langą.
1961-aisiais metais L. Bender pradėjos eksperimentuoti su LSD. Tuo metu ji prisijungė prie Niujorko Kvinso rajone veikiančios Kridmūro valstybinės ligoninės mokslininkų. LSD L. Bender pradėjo naudoti net anksčiau nei garsiausiu jo propaguotoju laikomas Timothy Leary.
Ji trigubai padidino skiriamą dozę, be to, nuo vartojimo dukart per savaitę paskatino pereiti prie kasdienio preparato skyrimo. Įsidėmėtina, kad LSD buvo skiriamas 5–11 metų vaikams.
Iki pat medicininės karjeros pabaigos L. Bender reputacija liko nepriekaištinga. Vis dėlto vėliau ji neretai buvo apibūdinama kaip vaikų kankintoja ir žiauriai su žmonėmis eksperimentavusio Josefo Mengele antrininke Jungtinėse Valstijose.
Psichiatriniame „Bellevue“ korpuse vienu metu galėjo gydytis 600 pacientų. Šios įstaigos duris varstė ir ne viena žinoma asmenybė. Galima paminėti amerikietiškos muzikos tėvu laikomą Stepheną Fosterį, legendinį bliuzo atlikėją Leadą Belly, saksofonininką Charlie Parkerį ir Johno Lennono žudiką Marką Davidą Chapmaną.
JAV rašytojas Williamas S. Burroughsas į „Bellevue“ ligoninę pateko tada, kai nusikirto dalį mažojo piršto, taip siekdamas padaryti įspūdį savo mylimajam.
JAV poetas ir trumpų apsakymų rašytojas Delmore Schwartz į ligoninę buvo atgabentas su antrankiais, mat buvo bandęs pasmaugti nepalankiai nusiteikusį literatūros kritiką.
Čia po nervinio priepuolio teko pabuvoti ir poetei bei romanų ir trumpojo žanro kūrinių autorei Sylviai Plath.
Rašytojas Normanas Maileris čia pateko po incidento, per kurį būdamas neblaivus dukart suvarė peilį savo žmonai ir vos jos nenužudė.
Johnas Lennonas čia buvo atgabentas jau miręs. Į audeklą susuktas jo kūnas kurį laiką gulėjo „Bellevue“ morge.
Nors įstaigos gyvavimo pradžioje čia telkėsi tik visiškai nuskurdę miesto gyventojai arba mirties laukiančios epidemijos aukos, šiandien „Bellevue“ greitosios medicininės pagalbos paslaugos yra paties aukščiausio lygio.
„Klinikoje suteikiama nepriekaištingos kokybės pagalba, o čia dirbantys kone visko regėję gydytojai gali labai tiksliai ir operatyviai nustatyti diagnozę“, – rašo D. Oshinsky.
Beje, čia jau nebevykdomi medicininiai tyrimai. Dabar jie atliekami kitame miesto medicinos centre – „NYU Langone Medical Center“.
