Kaip skelbia CNN, tai yra viena iš rekomendacijų, kurias paskelbė JAV prevencinių paslaugų grupė – grupė nepriklausomų ekspertų, kurie vertina specifinių prevencinių sveikatos priežiūros paslaugų efektyvumą. Šių ekspertų ataskaita skelbiama žurnale „The Journal of the American Medical Association“ (JAMA).
Ekspertų nuomone, dažniau reikėtų tikrinti didelės rizikos grupėms priklausančius asmenis (ŽIV užsikrėtusius vyrus, homoseksualius vyrus ir 20-29 metų vyrus), o taip pat pabrėžti būtinybę naudoti apsisaugojimo priemones.
Naujos veiksmų strategijos imtis skatina statistika, kuri rodo, kad 2013-2014 metais Amerikoje sifilio atvejų padaugėjo 15 proc. iki beveik 20 tūkst.
2000: sifilis beveik sunaikintas
Tai buvo naujo amžiaus pradžia, kai Amerikai beveik pavyko išnaikinti sifilį – vieną mirtiniausių venerinių ligų. 2000 metais šimtui tūkstančių žmonų teko tik keturi sifilio atvejai, o pavieniai ligos protrūkiai buvo fiksuojami tik ribotoje teritorijoje arba tik tarp juodaodžių. Būtent tarp šios rasės žmonių sifilis Jungtinėse Valstijose yra gerokai dažnesnis.
Tuomet JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrai paskelbė apie nacionalinį planą visiškai išnaikinti sifilį.
„Šiuo metu yra nedidelis galimybių langas visiškai sunaikinti šią ligą, kol šios ligos atvejų yra labai mažai, –1999 metais sakė Ligų kontrolės ir prevencijos centrai. – Sifilio sunaikinimas būtų istorinis Jungtinių Valstijų pasiekimas.“
Tačiau tai neįvyko.
„Dabar, 2016-aisiais, visiško sifilio išnaikinimo viltys išblėso, o taip pat eliminuota didžioji dalis pasiektos pažangos“, – JAMA žurnalo redakciniame straipsnyje „Daugėja sifilio atvejų – kas atsitiko“ rašo dr. Meredith Clement ir dr. Charlesas Hicksas.
Jų teigimu, sifilio atvejų nuolat daugėja nuo 2000 metų, ir Ligų kontrolės ir prevencijos centrų oficialios pastangos išnaikinti sifilį baigėsi 2013 metų gruodį.
Kas nutiko? Minėti ekspertai įvardija tris veiksnius: pastarąjį dešimtmetį mažėjo finansavimas visuomenės sveikatos sistemai, homoseksualūs vyrai užsiima vis rizikingesne seksualine veikla, o taip pat didesnis dėmesys ŽIV prevencijai nukreipė dėmesį nuo kitų venerinių ligų.
Pavyzdžiui, Ligų kontrolės ir prevencijos centrų biudžetas per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau nei 1 mlrd. JAV dolerių. Kilusi recesija taip pat apkarpė vietos valdžios institucijų biudžetus, todėl daugelis venerinių ligų prevencijos programų buvo sustabdytos.
Tuo pat metu nauji ir geresni AIDS gydymo metodai leido ŽIV infekuotiems žmonėms gyventi ilgiau, o taip pat paskatino žmones užsiimti rizikingesne seksualine veikla, pabrėžė dr. M. Clement ir dr. Ch. Hicksas.
Sifilis – vis dar mirtina liga
Pirmasis sifilio požymis yra pavienė opelė prie lytinių organų, kurios pacientai dažnai nesureikšmina. Vėliau opelių daugėja, limfmazgiai tampa skausmingi, opos atsiranda ant viso kūno.
Pirmas aprašytas sifilio protrūkis buvo užfiksuotas 1495 metais, kuomet liga užpuolė Prancūzijos karaliaus Karolio VIII kariuomenę. To meto aprašymuose rašoma, jog opos buvo „didelės, skausmingos ir dvokiančios. Jos galėjo odą išėsti iki kaulo ir sunaikindavo nosį, lūpas ir akis“. Opos dažnai „išplisdavo į burną ir gerklę ir žmogus greitai mirdavo“.
Šiais laikais negydomas sifilis gali pasiekti paskutinę stadiją maždaug 15 proc. atvejų. Tokiais atvejais dažnai pažeidžiama širdis ir kaulai.
Tačiau net ir ankstyva ligos stadija yra baisi, nes visas kūnas pasidengia opomis. Be to, bakterija gali pakenkti nervų sistemai. Tai vadinama neurosifiliu. Tokiu atveju pažeidžiama žmogaus rega ir klausa, gali išsivystyti sifilio sukeltas meningitas, žmogus tampa protiškai neįgalus.
Karas, kurį galime laimėti
Gera žinia yra ta, jog anksti diagnozuotas sifilis yra išgydomas. Penicilinas yra efektyvus vaistas nuo šios ligos. Tačiau liga gali būti diagnozuota tik tokiu atveju, jeigu gydytojas užduos tinkamus klausimus, pabrėžia ekspertai. O taip būna ne visada.
„Gydytojai turi dirbti efektyviau fiksuodami žmogaus seksualinę istoriją ir taikydami rekomenduojamus stebėjimo metodus. Vengdami pacientų klausti apie jų seksualinį gyvenimą gydytojai jiems daro meškos paslaugą“, – pabrėžė dr. M. Clement ir dr. Ch. Hicksas.
