Ar mes kada nors laimėsime „karą prieš vėžį“?
Naujausi duomenys rodo, kokia dar tolima yra pergalės prieš vėžį perspektyva. Jungtinėse Valstijose tikimybė kada nors gyvenime susirgti vėžiu vyrams yra 42 proc., o moterims – 38 proc., skelbia Amerikos kovos su vėžiu draugija. O Didžiojoje Britanijoje šie skaičiai yra dar baisesni ir siekia atitinkamai 54 proc. tarp vyrų ir 48 tarp moterų, skelbia organizacija „Cancer Research UK“.
Tačiau kodėl tiek daug žmonių kažkuriuo metu savo gyvenime gali susirgti vėžiu?
Tam, kad galėtume atsakyti į šį klausimą, turime suprasti, kad vėžys yra bjaurus evoliucijos šalutinis produktas. Dideliems ir sudėtingiems gyvūnams, kaip žmonės, yra didesnė tikimybė susirgti vėžiu būtent todėl, kad jie yra dideli ir sudėtingi.
Tačiau jeigu evoliuciniai procesai vėžį padarė tokia rimta problema, būtent evoliucinis mąstymas ir padeda dabar kurti naujus gydymo metodus, kurie gali padėti įveikti vėžį.
Tam, kad suvoktume, kaip vėžys gyvuoja, turime grįžti prie fundamentalaus proceso, kuris vyksta mūsų kūnuose, o būtent ląstelių dalijimosi.
Mūsų visų gyvybė užsimezgė po to, kai mūsų motinos kiaušialąstė susitiko su tėvo spermatozoidu. Per kelias dienas ta kiaušialąstė ir tas spermatozoidas virtu kamuoliu, kurį sudarė šimtai ląstelių. O mums sulaukus aštuoniolikos, tos ląstelės jau buvo pasidalinusios tiek kartų, kad mokslininkai net nesutaria, kiek konkrečiai ir kiek dabar mūsų kūne yra ląstelių.
Ląstelių dalijimasis mūsų organizme yra itin griežtai kontroliuojamas. Pavyzdžiui, kai mes buvome dar embrionai savo motinų įsčiose ir mums formavosi rankos, kai kurios ląstelės išgyveno apoptozės procesą, kuris dar vadinamas „ląstelių savižudybe“, kad tarp pirštų atsirastų tarpai.
Vėžys taip pat yra susijęs su ląstelių dalijimusi, tačiau yra vienas labai svarbus skirtumas. Vėžinės ląstelės sulaužo visas kontroliuojamo dalijimosi taisykles, kurių laikosi sveikos ląstelės.
„Jos tarsi yra kitoks organizmas, – sakė Kembridžo universiteto biologas Timothy Weilas. – Vėžinės ląstelės dalijasi greičiau už sveikąsias ir sunaudoja daugiau maistinių medžiagų, todėl geriau išgyvena ir auga.“
Sveikoms ląstelėms būdinga kontrolė ir apsiribojimas, o vėžinėms – laukinis ir nekontroliuojamas augimas.
„Vėžys iš esmės yra ląstelėms būdingos kontrolės praradimas“, – pažymėjo mokslininkas.
O vėžinės ląstelės ima nekontroliuojamai daugintis tik tuomet, kai genai, kurie yra atsakingi už bet kokio atsitiktinio ląstelių augimo sustabdymą, kaip, pavyzdžiui, genas p53, vėžinėse ląstelėse mutuoja.
Tačiau mūsų organizmas moka atpažinti šias mutacijas. Mūsų kūne egzistuoja biologinės sistemos, kurios sureaguoja ir sunaikina didžiąją dalį mutavusių ląstelių prieš joms padarant žalos. Mes turime kelis „koreguojančius“ genus, kurie nurodo sunaikinti „brokuotas“ ląsteles. „Ir šis procesas išsivystė per milijonus evoliucijos metų“, – pažymėjo JK veikiančio Francio Cricko instituto mokslininkas Charlesas Swantonas. – Jis geras, bet nėra tobulas.“
O grėsmė kyla iš mažyčio skaičiaus mutavusių ląstelių, kurių minėtos biologinės sistemos nepataiso. Laikui bėgant viena tokia ląstelė gali virsti tūkstančiu, o tūkstantis – dešimtimis tūkstančių mutavusių ląstelių. Galiausiai jų atsiranda milijardai ir taip susiformuoja auglys.
Dėl to ir kyla labai sudėtinga problema. Kai ta viena ląstelė ims dalinis ir susiformuos auglys, žmogus sirgs vėžiu tol, kol nebus sunaikintos visos vėžinės ląstelės. Jeigu bent viena išliks, vėl ims dalintis ir vėl atsiras auglys.
Bėda yra ta, kad vėžinės ląstelės nėra vienodos. Kai vėžinės ląstelės dalijasi, jos gali vėl mutuoti ir elgtis kitaip. Kitais žodžiais tariant, jos evoliucionuoja. Po to, kai auglį sudarančios ląstelės mutuoja, jos tampa genetiškai įvairesnės.
Tokia genetinė įvairovė yra „gyveno prieskoniai ir natūralios atrankos pagrindas“, sako Ch. Swantonas. Šiuo atveju jis turi omeny natūralia atranka paremtą evoliuciją, apie kurią pirmą kartą 1859 metais prakalbo Charlesas Darwinas.
Laikui bėgant, evliucionuoja žmonės, liūtai, varlės ir net bakterijos. Lygiai taip pat evoliucionuoja ir vėžinės ląstelės. „Auglys nesiformuoja linijiniu būdu, – pažymėjo Ch. Swantonas. – Jis vystosi šakiniu evoliuciniu būdu, kas reiškia, kad auglyje nėra dviejų vienodų ląstelių.“
Iš tiesų auglį sudarančios vėžinės ląstelės evoliucionuoja, kad taptų dar „vėžiškesnėmis“. „Iš esmės turime reikalą su evoliucijos atšakomis, kurios sukuria įvairovę, kuri leidžia vėžinėms ląstelėms išgyventi gydymo metu ir iš esmės apgauti gydytoją“, – paaiškino specialistas.
Tas faktas, kad genetinė auglio sudėtis nuolat keičiasi, paaiškina, kodėl vėžį taip sunku sunaikinti. Įsivaizduokite, kad piktybinis auglys yra tarsi itin šakotas medis. Medžio kamienas – tai pirminė mutacija, kuri paskatino auglio formavimąsi. Ir teoriškai ta mutacija visose vėžinėse ląstelėse turėtų būti vienoda. Ir teoriškai bet koks gydymas, kuris paveiktų tą pradinę mutaciją, leistų sunaikinti vėžį. Remiantis šia logika yra kuriami tam tikri gydymo metodai.
Tačiau bėda yra ta, jog tokie gydymo metodai nėra tokie efektyvūs, kaip tikimasi, nes laikui bėgant išsivysto atsparumas. „Jis išsivysto, nes viena ar kelios ląstelės mutuoja ir tampa atsparios gydymui“, – sakė Ch. Swantonas.
Kitais žodžiais tariant, ant to vėžio „medžio“ išaugo tokios šakos, kurios yra atsparesnės nuodams, kuriais naikinamas kamienas.
Nors vėžys yra beveik neišvengiama pasekmė gerųjų dalykų, mokslininkai nepailsdami ieško būdų, kaip jį sunaikinti. Ir galbūt „kovojimas su evoliucija evoliucijos būdu“ gali padėti rasti efektyviausią vaistą nuo vėžio.
„Mūsų kūnas turi panaudoti išteklius, kurie formavosi milijonus ir milijonus metų, –mano Turino universiteto kolonorektalinio vėžio tyrinėtojas Alberto Bardellis. – Vilties yra. Neabejoju jog mes įveiksime vėžį. Nėra jokios abejonės. Kartais mums nepavyksta, nes mes tinkamai neidentifikuojame problemos. Niekas dėl to nekaltas. Taip tiesiog veikia mokslas.“
