Interviu, kuris kovo mėnesį buvo paskelbtas jos universiteto tinklalapyje, M. Styrdom pasakė, kad ji ir jos vyras Robertas abu yra veganai, ir įkopdami į Everestą bei aukščiausias kitų žemynų viršukalnes jie nori parodyti, kad ir veganai gali įveikti fizinius iššūkius.
„Atrodo, žmonės turi iškreiptą supratimą, kad veganai yra neprivalgę ir silpni, – sako ji. – Įkopę į septynias viršukalnes mes norime įrodyti, kad veganai gali viską ir dar daugiau. “
Deja, Marijai nepavyko pasiekti viršukalnės. Ji mirė, kaip ir dar du žmonės, labai neseniai žuvę ant Everesto.
Visi požymiai rodo, kad ji mirė nuo kalnų ligos. Jai taip ir nepavyko pasiekti kalno viršūnės. Jos vyras Robertas taip pat susirgo, bet išgyveno.
Daugybė antraščių dėl moters mirties kaltino poros gyvenimo būdą ir mitybą, tačiau nėra įrodymų, kad tai iš tiesų turėjo įtakos tam, kas nutiko Evereste.
Bet ar Marijos nerimas dėl to, ką žmonės galvoja apie veganus, buvo pagrįstas? Ir su kokiais iššūkiais išsiruošę ieškoti nuotykių susiduria būtent veganai?
Fiziniai įrodymai
Veganų mityboje nėra mėsos, žuvies ir pieno produktų, tad jų organizmui gali trūkti tam tikrų maistinių medžiagų, kurių reikia, kad būtume ir jaustumėmės stiprūs. Alternatyvių šių medžiagų šaltinių paieškos yra sunkus darbas.
„Taip, ir veganai gali būti rimti sportininkai, – BBC pasakė dietologė iš Britų dietologų asociacijos dr. Frankie Phillips. – Tai įmanoma, bet daug sunkiau.“
Kaip skurdžios veganinės mitybos pasekmes ji įvardijo padidėjusį nuovargį dėl geležies trūkumo, susilpnėjusius raumenis, jei vartojama per mažai amino rūgščių, reikalingų auginti raumenų masei, bei kaulų skilimo riziką dėl kalcio trūkumo mityboje.
Visas reikalingas medžiagas galima gauti iš šaltinių, kurie tinka veganinėje dietoje, arba iš maisto papildų, sako dr. F. Phillips. Pavyzdžiui, amino rūgščių šaltiniai, tinkantys veganams, gali būti vartojami kartu – jų veiksmingumas išaugs. Puikiausias pavyzdys yra sumuštinis su žemės riešutų sviestu.
Tačiau, pasak dr. F. Phillips, jei laikotės veganinės mitybos principų, bet norite dalyvauti veikloje, reikalaujančioje didelės fizinės ištvermės, būtina pasikonsultuoti su dietologu.
„Kitas klausimas yra maistinių medžiagų, kurias reikia suvartoti, kiekis, – pridūrė ji. O tai ypač aktualu alpinistams, kopiantiems į kalnus, kur reikia neštis sunkią įrangą, todėl svarbus kiekvienas papildomas kilogramas. – Gyvulinės kilmės produktai dažniausiai būna maistingesni, mažesniame jų kiekyje yra daugiau baltymų, vitaminų ir mineralų, todėl jie suteikia daugiau energijos.“
„Kadangi veganinėje mityboje tiek daug ląstelienos, valgydami ilgiau užtruksite. Pažiūrėkime, kiek mažai laiko gali skirti valgymui sportininkai, kad ir „Tour de France“ lenktynėse.“
Vis dėlto veganai turi vieną didelį privalumą prieš visavalgius – paprastai jie neturi antsvorio.
„Veganai paprastai būna daug lieknesni, – sako dr. F. Phillips. – Jie turi daug mažiau kūno riebalų.“
Veganas, kuriam pavyko įkopti į Everestą
Likus dviem dienoms iki Marios Strydom ir jos vyro bandymo įkopti į Everestą, kitam veganui pavyko tai padaryti.
Mumbajuje gimęs kompiuterių programuotojas, alpinistas ir nuotykių fotografas Kuntalas Joisheris, kuris gyvena Los Andžele, savo paskyroje „Instagram“ svetainėje parašė, kad pasiekė viršūnę.
Tai buvo ne pirmas jo bandymas pasiekti aukščiausią pasaulio tašką. 2014 metais didžiulė sniego lavina užgriuvo 16 šerpų netoli bazinės stovyklos – tuo metu tai buvo didžiausia nelaimė, įvykusi ant Everesto. Kopimo sezonas buvo atšauktas ir K. Joisheriui tais metais įkopti į viršukalnę nepavyko.
O pernai balandį Nepalą sudrebinęs galingas žemės drebėjimas sugriovė didžiąją dalį Everesto bazinės stovyklos. Tuo metu ten buvo ir K. Joisheris.
2014 metais, po to, kai jis, nepaisant sudėtingų oro sąlygų, įkopė į Elbrusą Rusijoje, K. Joisheris parašė straipsnį, paskelbtą „Huffington Post“ svetainėje, kuriame papasakojo, kaip jam, veganui, pavyko įveikti šį nelengvą iššūkį.
„Man pavyko prisitaikyti prie visų šių atšiaurių sąlygų, valgant sveiką veganinį maistą, tokį kaip žalios daržovės ir vaisiai, grikių, ryžių košės, kvietinė duona ir džiovinti vaisiai bei riešutai“, – rašo jis.
„Yra daugybė maisto produktų, kurie sudaro mitybos pagrindą kopiant į kalnus, todėl veganiškas valgiaraštis nėra jokia problema.“
Daug sunkiau, pasak jo, rasti drabužius ir įrangą, tinkamą veganams. Jis prisipažino, kad nesugebėjo rasti pūkinės striukės, reikalingos apsisaugoti nuo šalčio dideliame aukštyje, pakaitalo.
Kiti garsūs sportininkai veganai ir jų mintys
Venus ir Serena Williams
Seserys tenisininkės pripažįsta, kad laikosi „Cheagan“ dietos – jos pagrindas veganinis, bet kartais į ją pakliūva „apgavikiški“ (angl. „cheat“) produktai.
Venus Williams diagnozuotas Sjogreno sindromas – autoimuninė liga, tad ji turi labai kontroliuoti savo mitybą. Būtent dėl to ji pasirinko veganinę mitybą – ji geriausiai atitinka jos poreikius.
„Man nuolat reikia kontroliuoti ir visus kitus produktus savo mityboje – tai, kas patenka į kūną, pavyzdžiui, papildai, – pasakė ji žurnalui „Shape“. – Nuolat mokausi ir tikiuosi patobulinti savo sistemą.“
Davidas Haye
Buvęs britų sunkiasvoris bokso čempionas veganu tapo prieš dvejus metus dėl etinių priežasčių. Pasak jo, pakeitus mitybą, pagerėjo jo sveikata, be to, jam lengviau atsikratyti kūno riebalų.
„Dauguma mėsos produktų, kuriuos valgo žmonės, yra genetiškai modifikuoti, jei ne pati mėsa, tai bent pašaras, kuriuo maitinami gyvuliai, – pasakė jis šį mėnesį interviu leidiniui „The Telegraph“. – Tokius produktus žmogaus organizmui sunku perdirbti, tad kai jų atsisakiau, iškart pasijutau sveikesnis ir stipresnis nei prieš tai.“
Be to, pasak jo, vos pakeitus dietą, išnyko egzema ir pleiskanos.
Meagan Duhamel
Kanadietė dailiojo čiuožimo pasaulio čempionė vegane tapo 2008 m., po to, kai oro uoste jai į rankas pakliuvo knyga apie veganinę mitybą.
„Kai gaminuosi pusryčius, mąstau: „Ką čia tokio suvalgius, kad galėčiau geriau treniruotis, susikaupti ilgesnį laikotarpį? – pasakoja ji „CBC Sports“. – O vakare labiau savęs klausiu: „Koks maistas padėtų man greičiau atgauti jėgas, kad rytoj galėčiau vėl treniruotis?“
