Interviu DELFI A. Usonis stebėjosi žmonėmis, neturinčiais medicininio išsilavinimo, tačiau garsiai rėkiančiais prieš skiepus. Jis paaiškino, nuo kokių ligų reikia persiskiepyti suaugusiems, mat vaikystėje įskiepytos vakcinos vėliau nebeveikia.
– „Google“ paieškos laukelyje įvedus žodžius „skiepų žala“, kaip mat pasipila baisios istorijos. Pavyzdžiui, kad skiepuose yra gyvsidabrio, formaldehido. Viena moteris aiškina, kad po skiepų vaikas apkurto, kita – kad jos vaikas tapo autistu. Trečia porina, kad nustojus skiepyti, vaikui susitvarkė žarnyno problemos, pradėjo augti svoris – esą „kai nebegauna chemijos, tai kitas vaikas“. Kaip vertinate tokius pareiškimus?
– Tai visuomenės, o ne medicinos problema. Medicinoje tokios problemos nėra, jei kalbėsite su profesionalais, dėl skiepų problemų nėra. Įvairiose televizijose laidose visko galima išgirsti, bet niekas nėra maniakiškai suinteresuotas, kad vaikui būtų blogai. Apie tai turi kalbėti profesionalai.
Skiepai apsaugo nuo didžiausią grėsmę keliančių ligų. Pirmosios kartos vakcinos nuo raupų, pasiutligės, difterijos buvo vakcinos, saugančios žmonių gyvybes. Tada diskusijų buvo mažiau – žmonės matė, kaip atrodo, pavyzdžiui, difterija sergantis žmogus. Šiandien ta problema išspręsta skiepijant vakcinas.
Kita vertus, šiuolaikinės vakcinos daugiau gerina gyvenimo kokybę nei saugo gyvybę. Štai rotavirusinė infekcija – Lietuvoje nė vienas vaikas nuo jos nenumirė, bet pažiūrėkite, kiek žmonių kasmet serga, koks poveikis šeimų gyvenimo kokybei, kada iki tol buvęs sveikas vaikas pradeda vemti, viduriuoti, patenka į ligoninę.
Kodėl sakau, kad tai visuomenės problema? Žmonės ateina sau savo nuomone ir visai nenori girdėti atsakymų apie vakcinų saugumo sistemą, koks poreikis jomis skiepytis. 1989 m. pasauliniame susitikime vaikų klausimais (World Summit for Children) Jungtinėse Tautose septintas skyrius buvo skirtas imunoprofilaktikai ir vakcinų skiepijimui. Dokumentą pasirašė 151 valstybės atstovai, 72 valstybių vadovai, nejau jie visi priešai savo vaikams?
Dėl skiepų neturiu jokių interesų, esu visiškai nepriklausomas. Beveik 30 metų dirbu vakcinos srityje ir kaip profesionalas turiu savo nuomonę.
– Kokios jums mintys kyla klausantis raginimų neskiepyti vaikų?
– Ateina į televizijos laidą medicininio išsilavinimo neturintis pilietis ir sako, kad visa tai nesąmonė. Dar blogiau, jei ateina gydytojas ir pateikia „sensaciją“ – kas vakcinoje slepiama. Palaukit, atsiverskit vakcinos aprašą, pažiūrėkite į tarptautinius standartus, juk niekas vakcinų neverda puode pasislėpęs Dzūkijos ar Labanoro miškuose. Per vakcinos gamybos ciklą, naudojant moderniausias technologijas ir jautriausius metodus, atliekama šimtai kokybės tyrimų.
Prisiminkime pastarųjų metų diskusijas, ar reikia pažymos apie skiepus einant į darželį – apie vaikus niekas nebekalba. Kiek visuomenė gerbia vaiko interesus, pasitiki mokslo žiniomis, kiek visuomenė sugeba mokslą suprasti? Viską sudėjus į vieną, atsigręžiame į skaičius, faktus, statistikas. Visomis įmanomomis progomis daliname lenteles apie sergamumą užkrečiamomis ligomis iki pradedant skiepyti ir dabar.
Iki pradedant vakcinų skiepijimus mirčių nuo tymų buvo daugiau negu šįmet nuo meningokoko. Šįmet visus sukrėtė keturios mirtys iš eilės nuo meningokoko vasario mėnesį, bet pernai buvo septynios mirtys per metus, pastarąjį dešimtmetį mirčių skaičius svyruoja tarp 5 ir 10 per metus. Nuo difterijos, senos išnykusios ligos, anksčiau mirdavo žymiai daugiau negu dabar nuo meningokoko, kuris taip visus sukrėtė.
– Paminėjote meningokoką. Pastaraisiais metais žiniasklaidos antraštės mirga pranešimais apie mirtis nuo meningokokinės infekcijos. Ar skatintumėte nuo jos skiepytis?
– 4 mirtys iš eilės, 2 mirtys per dieną – dirbu daugiau nei 40 metų ir neprisimenu tokios juodos dienos. Šiaip mirčių skaičius kasmet panašus ir šįmet jokios katastrofos neatsitiko.
Seimo komitetui pasiūliau paklausti gamintojų, per kiek laiko po kontrakto pasirašymo jie galėtų patiekti vakciną. Gamintojų atsakymas buvo 12 mėnesių. Dozė vakcinos rinkoje šiandien kainuoja apie 100 eurų, reikia trijų dozių vakcinų, per metus turime 30 tūkst. naujagimių. Kalbame apie 6 mln. eurų per metus.
Šiandien Europoje dvi valstybės – Airija ir Anglija – šia vakcina skiepija, kitos arba svarsto, arba laukia eilės, galimybės vakciną nupirkti.
Besąlygiškai taip – skiepytis nuo meningokoko verta. Rizika susirgti nedidelė, jei tai ne tavo vaikas. Sakykime, mirė 4 vaikai, tuomet iš pusės milijono vaikų populiacijos statistika atrodo ne tokia baisi. Bet jei šeimoje miršta vaikas? Tada procentai visai kiti ir poveikis šeimai visai kitas. Žmonės tą puikiai supranta ir moka už vakcinas – aš kažkada sumokėjau už savo anūkų paskiepijimą.
– Skiepų kalendoriuje numatytus skiepus kompensuoja valstybė. Nuo ko dar, būdamas tėvas, papildomai skiepytumėte savo vaikus?
– Kasmet valstybė išleidžia beveik 8 mln. eurų vaikų skiepams, tačiau resursai nėra beribiai. Štai ką mes pagal amžių rekomenduojame tėvams ir gydytojams.
Kada mėnesio amžiaus vaikas ateina pirmam vizitui pas gydytoją, būtų labai gerai pasakyti, kad yra tokia bjaurastis kaip rotavirusinė infekcija ir kad nuo dviejų mėnesių vaiką galima nuo jos paskiepyti. Šiandien žinome, kad tai labai veiksminga vakcina, galima rinktis iš dviejų rūšių. Kad vaikas būtų apsaugotas, reikia viso skiepijimo kurso. Šią vakciną reikia įskiepyti iki 6 mėnesių.
Meningokoko vakciną būtų galima skiepyti nuo dviejų mėnesių. Iki šiol skiepijimo nuo meningokoko apimtys buvo nedidelės, dabar girdime, kad didžiulės eilės ir nespėjama visų norinčių vakcina aprūpinti. To dar nėra buvę.
– Kas toliau?
– Antri gyvenimo metai – vėjaraupiai. Dėl jų galite girdėti įvairiausių istorijų ir pasakų. Iki šiol gaji beveik tūkstančio metų senumo idėja, kad vėjaraupiais persirgti reikia, esą tada bręsta imuninė sistema. Tais laikais net raupus laikė geru dalyku.
Šiandien žinome, kad toli gražu ne taip: tai virusinė infekcija, kurią mokame valdyti ir išvengti. Antrais gyvenimo metais skiepą galima pradėti siūlyti.
Visiems labai nemalonios sunkios vėjaraupių formos. Laimei, labai retai jos mirtinos, per 40 metų darbo prisimenu du ar tris mirties atvejus prieš tai sveikiems vaikams. Tačiau kalbant apie šeimos gyvenimo kokybę, tai reiškia 10 dienų namuose, kada vaikas negali lankyti darželio, negalima eiti ir priimti svečių. O kas vaiką 10 dienų namuose žiūrės, kiek kainuos jo priežiūra, net jei tai tik lengva vėjaraupių forma?
Ligoninėje matome ir komplikuotų vėjaraupių formų, ir pūliavimų, ir smegenų pažeidimų. Viso to galima išvengti, tad kodėl vaikui reikia sirgti?
– Ar tiesa, kad persirgęs vaikystėje vėjaraupiais žmogus antrą kartą jais nesirgs?
– Šiandien mes kalbame truputį kitaip. Vieną kartą persirgus susidaro palyginti trumpalaikė apsauga – daugiausia iki 10 metų. Tais laikais, kai vakcinų nebuvo, tymais ar vėjaraupiais persirgę ir pasveikę žmonės visuomenėje vėl susitikdavo su ligų sukėlėjais ir tai visuomenėje sukeldavo imuniteto sustiprinimą.
Kada pradėjome visuotiną skiepijimą nuo tymų, jei daugiau nei 90 proc. vaikų paskiepyta, jie su virusu daugiau nebesusitinka. Tuomet visuomenė sustiprinančios dozės negauna. Sprendimas labai paprastas – antra vakcinos dozė po kurio laiko. Tada pasiekiamas ilgalaikis dešimtmečiais trunkantis imunitetas.
Tuoj pasipils straipsniai apie erkinį encefalitą. Erkės aktyvios ir baisiai alkanos, jų daugėja. Šuo net vasario mėnesį, jei nėra sniego, erkių pasigauna. Net Vingio parke, miesto skveruose erkių pilna.
Žmogus suserga ne tik nuo erkių, bet ir nuo nepasterizuoto pieno. Ypač pavojingas nepasterizuotas ožkų pienas, o Lietuvoje šis pienas vis populiaresnis ir turi gerą vardą.
Antrais gyvenimo metais vaikai keliauja, parke ropinėja. Kada erkė įsisega, šeimoje tragedija. Po erkės nuėmimo jokios profilaktikos priemonių nėra, lieka laukti – susirgs ar ne. Mes nuolat ginčijamės su kolegomis, sakančiais, kad vaikai encefalitu serga lengviau nei suaugę. Visada ginčiju, kodėl juos reikia lyginti: sergantį vaiką reikia lyginti su sveiku vaiku.
Geriausia vaiką skiepyti ankstyvą pavasarį, kad visą kursą būtų galima užbaigti iki erkių aktyvumo pradžios.
Ateina ruduo – gripas. Gripo vakcinos veiksmingos. Nuo 1996 m., kada Lietuvoje atsirado Europos standartus atitinkančios vakcinos, aš kasmet skiepijuosi. Dirbdamas savo darbą dažnai susitinku sergančius gripu ir niekad nežinai, kada žmogus susirgs lengviau ar sunkiau. Maži vaikai gripui itin imlūs, jie, kaip ir senoliai, jautriausi gripo virusui.
Gripas – skiepais suvaldoma liga, skiepai saugūs, vakcinos sudėtyje nėra gripo viruso, jis ne tik užmuštas, bet dar ir suskaldytas.
– Kokių ligų prisižiūrite Santariškių Vaikų ligų klinikoje, kiek jų būtų galima išvengti skiepijantis?
– Neišeina iš galvos mirtis nuo kokliušo, kada mūsų ligoninėje mirė kelių mėnesių kūdikis, augęs vadinamoje sveikuolių šeimoje. Tai absoliučiai skiepais valdoma liga.
Skaudžiausia, kai matai vaikus, sergančius ligomis, kurių būtų galima išvengti. Štai serga vaikas sunkia vėjaraupių forma ir mama klausia, kodėl niekas jai nepasakė apie galimybę pasiskiepyti.
– Tėvai dažnai klausia, kodėl skiepijami tokie maži vaikai?
– Tai greičiausiai nepakankamo mūsų šnekėjimo rezultatas. Kodėl per anksti?
– Nes, anot tėvų, skauda, „suleidžiama chemija“.
– Taip, skauda, vaiko gaila, tačiau šiuolaikinės vakcinų skiepijimui skirtos adatos projektuojamos specialiai, su išlenkimais, galandinimais, kad skausmo būtų kaip galima mažiau. Lyginkime su vakcinos injekcija susijusį skausmą su skausmu, ligos eigoje patiriamu gydantis.
O dėl chemijos – vakcinose chemijos daug mažiau nei bet kuriame kitame vaiste. Visų vakcinų sudėtinės dalys yra mikroorganizmai, su kuriais anksčiau ar vėliau vis tiek susitiksi.
Dar neminite krūvio mažo vaiko imuninei sistemai. Tai vienas dažniausių nesusikalbėjimų ir klaidų. Visuomenė per retai pagalvoja apie paprastą dalyką. Mamos įsčiose vaikas yra sterilus ir bet kokia vaisiaus infekcija yra blogai. Bet gimdymo metu prasideda vadinamasis kolonizacijos procesas – gimdymo metu vaisius pradeda užsisėti mikrooganizmais, kurių yra motinos gimdymo takuose. Jau nekalbu apie momentą po gimimo, kada viskas nesterilu: oras, akušerės rankos, kengūros poza, kada gimdyvei tarp krūtų padeda naujagimį, oda nesterili, krūties spenelis nesterilus, priešpienis nesterilus ir taip toliau.
Pirmomis gyvenimo valandomis naujagimio imuninė sistema susiduria su neįsivaizduojamai dideliu kiekiu mikroorganizmų iš išorinės aplinkos. Naujas požiūris tas, kad tai yra norma, tai mūsų gyvenimas – į mūsų pasaulį atėjusi nauja gyvybė susipažįsta su visais kaimynais, imuninė sistema yra pasiruošusi sutikti tuos mikroorganizmus, susitikti su jų genetine, antigenine informacija. Tie žinduoliai, kurie neprisitaikė, prieš milijonus metų išmirė. Eksperimentai su gyvūnais įrodo, kad be susitikimo su aplinkos mikroorganizmais, sterilioje aplinkoje auginamų žinduolių naujagimių imuninė sistema negauna reikiamo stimulo ir visam likusiam gyvenimui lieka nepilnavertė.
Papildomas su skiepais susijęs krūvis yra itin mažas palyginti su tuo, kas natūraliai fiziologinėmis aplinkybėmis vyksta naujagimiui įprastoje aplinkoje.
Vakcinų skiepijimo grafikas, ypač pirmaisiais gyvenimo metais, paskaičiuotas taip, kad vakcinos įskiepijamos, kada gali apsaugoti nuo didžiausios grėsmės. Pavyzdžiui, vakcina nuo tuberkuliozės – viena problemiškiausių šiandien, tačiau tai yra vakcina, kuri apsaugo nuo tuberkuliozinio meningito ir gyvybei grėsmingos išplitusios sisteminės tuberkuliozės. Ši vakcina pirmųjų gyvenimo metų vaikus apsaugo nuo mirties nuo tuberkuliozės.
– Ar skiepą nuo tuberkuliozės reikia atnaujinti?
– Turint omenyje sergamumo tuberkulioze lygį, tikimybė užsikrėsti naujagimiams gana didelė ir naujagimiams vakcina turi būti įskiepijama. Persiskiepyti nereikia. Deja, vakcina nuo užsikrėtimo tuberkulioze neapsaugo. Mes ja skiepijame, kad pirmų gyvenimo mėnesių ir metų vaikus apsaugotume nuo itin sunkių išplitusių tuberkuliozės formų. Jiems tuberkuliozė yra itin grėsminga.
Būtų klaidinga manyti, kad tokios grėsmės nėra ne socialinės rizikos šeimoje augančiam vaikui. Vėlesnių vakcinos dozių atsisakėme, nes tuberkuliozės vakcinos veiksmingumas yra labai abejotinas. Budrumas tuberkuliozei turi išlikti, bet kitomis priemonėmis – svarbus profilaktinis darbas, sveiko vaiko auginimo filosofija, profilaktinės patikros.
– Ką turi žinoti suaugusieji, kurie skiepyti mokykloje ir paskui skiepų neatnaujino? Koks vakcinų galiojimo laikas, nuo kokių ligų reikia persiskiepyti?
– Šeimos gydytojai tą puikiai turėtų žinoti. Yra nacionalinė Imunoprofilaktikos programa: kas 10 metų valstybės lėšomis suaugusiems žmonėms turėtų būti skiepijama stabligės ir difterijos vakcina. Kai kurios vakcinos skiepijamos rizikos grupių asmenims.
Kitų programų valstybė nekompensuoja, tačiau iškart paminėsiu erkinį encefalitą. Nors rizika nedidelė, bet nėra nulinė, kol erkė neįsisega, visiems ramu, o kai įsisega, prasideda emocijos.
Auganti ir didžiulį rūpestį pasaulio mokslininkams ir ekspertams kelianti problema – kokliušas. Šiandien akivaizdu, kad imunitetas po kokliušo vakcinos įskiepijimo daugiausia laikosi 10 metų. Tai ypač aktualu gimdyvėms, kurios prieš kokliušą neturi antikūnų, tad nieko naujagimiams neperduoda ir nuo gimimo naujagimiai imlūs kokliušui. Šiandien infekcijos šaltinis yra suaugusieji, dažniausiai seneliai perduoda infekciją kūdikiams. Naujagimiui kokliušas labai grėsmingas, todėl suaugusiems rekomenduojama kokliušo vakcina.
Idealioje visuomenėje sakoma, kad prieš planuodama nėštumą moteris turėtų pasiskiepyti kokliušo vakcina, tada ji turėtų antikūnų ir jų perduotų vaikeliui. Pagal kokono strategiją, skiepijasi visi, esantys aplink naujagimį, kol naujagimio negalima skiepyti.
Bėda ta, kad Lietuvoje ilgą laiką neturėjome suaugusiems skirto vakcinos. Dabar nuo kokliušo skiepijami ne tik priešmokyklinio amžiaus vaikai, bet ir paaugliai.
Toliau kalbėkime apie keliautojus. Važiuojantys, pavyzdžiui, į Egiptą, Turkiją, Maroką turėtų prisiminti A hepatito vakciną. Iš ten žmonės parsiveža A hepatitą – tai, ko Lietuvoje nebeturime. Vakcina labai veiksminga, saugi, turėtų būti įskiepytos dvi dozės. Atskira kalba – keliautojų vakcinos. Kai kurios šalys reikalauja sertifikatų apie įskiepytą geltonojo drugio vakciną. Keliautojų medicinos specialistai pataria, apie kokias vakcinas reikėtų pagalvoti vykstant į vieną ar kitą šalį.
