J. Zinkevičiūtė nuo 2015 metų vadovauja 1992 metų Tarpvalstybinių vandentakių ir tarptautinių ežerų apsaugos ir naudojimo konvencijos Vandens ir sveikatos protokolo įgyvendinimo koordinavimo grupei, kuri buvo patvirtinta aplinkos ir sveikatos apsaugos ministrų įsakymu, rašoma pranešime spaudai.
Šachtinių šulinių vandens kokybės saugumas kelia susirūpinimą. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1992 metų Tarpvalstybinių vandentakių ir tarptautinių ežerų apsaugos ir naudojimo konvencijos Vandens ir sveikatos protokolą. Protokolo tikslas – visais lygiais prisidėti prie žmogaus sveikatos ir gerovės apsaugos, užkertant kelią, kontroliuojant ir mažinant ligų, susijusių su vandeniu, plitimą. Protokolą ratifikavusios šalys turi imtis priemonių, skirtų pagerinti visų gyventojų grupių informuotumą apie žmonių vartojamo vandens kokybę.
Šulinių ir versmių (šaltinėlių) vandens kokybei užtikrinti yra taikoma Lietuvos higienos norma HN 43:2005 „Šuliniai ir versmės: įrengimo ir priežiūros saugos sveikatai reikalavimai“. Bet nepaisant visų normų ir teisės aktų nuostatų mes dar negalime garantuoti, kad žmonės gaus saugios kokybės vandenį ir bus atitinkamai informuoti apie įvykusius vartojamojo vandens kokybės pakeitimus įvykus, pavyzdžiui, avarijai ar trąšų išsiliejimui.
Šulinių apskaita ir vandens kokybės kontrolė nevykdoma, išskyrus tuos šulinius, kurių vandenį vartoja nėščiosios ir kūdikiai iki 6 mėnesių. Šulinių šeimininkai privalo patys rūpintis šulinių kokybe ir nors kartą per metus daryti vandens kokybės tyrimus. Lietuvos higienos normoje parašyta, kad šulinių ir versmių savininkai rūpinasi naudojamojo vandens sauga ir kokybe ir ne rečiau kaip vieną kartą metuose privalo organizuoti vandens cheminį ir mikrobiologinį tyrimą. Šulinių ir versmių vandens saugos ir kokybės tyrimų minimali apimtis turi būti: žarninės lazdelės (bakterijų skaičius 100 ml) arba atsparios šilumai koliforminės bakterijos (bakterijų skaičius 100 ml); nitratai, nitritai, amoniakas, permanganato indeksas, savitasis elektrinis laidis.
Geriausia šulinį ištirti pavasarį, po polaidžio. Potvynių metu, išsiliejus upėms, potvynio vanduo gali patekti ir į šachtinius šulinius. Potvynių metu, išsiliejus upėms, potvynio vanduo gali patekti ir į šachtinius šulinius, kurių vanduo naudojamas maistui. Vien Šilutės rajone 30 tūkst. ha teritorijoje, kuri gali būti užlieta didelių potvynių metu, yra 118 tokių šulinių. Potvynio vanduo perneša visą taršą, visus mikroorganizmus. Potvynio vandeniui patekus į šachtinius šulinius, jų vandenį vartojantys žmonės gali užsikrėsti vidurių šiltine, dizenterija, virusiniu hepatitu A, gastroenterokolitais.
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro visuomenės sveikatos specialistai taip pat labai prašo atkreipti dėmesį į versmių vandens saugumą. Versmių vanduo – tai iš žemės trykštantis požeminis vanduo. Jis gali būti švarus arba užterštas. Jei versmė įrengta viešoje vietoje ir priklauso savivaldybei, ji privalo žinoti vandens kokybės tyrimo rezultatus ir atitinkamai informuoti gyventojus, ar vandenį gerti saugu, o prireikus – uždrausti jo vartojimą. Vandenį gyventojai gali išsitirti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijoje (J. Kairiūkščio g. 10, Vilnius, tel. 8 (5) 278 04 70) arba Nacionalinėje visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje (Žolino g. 36, Vilnius, tel. (8 5) 270 9229 ).
Informaciją parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Natalja Šliachtič
