Statistika byloja, jog Lietuva yra paskutinioji Europos Sąjungoje pagal gydymą naujausiais vaistais. Taip yra todėl, kad seniems vaistams valstybė išleidžia beveik pusę privalomojo sveikatos draudimo (PSD) biudžeto skiriamo vaistams, kai tuo tarpu kitose ES šalyse ši suma siekia vos 8-20 proc.
Negana to, pasak R. Pumputienės, seni vaistai Lietuvoje kainuoja brangiau nei daugelyje kitų ES šalių ir tai pripažįsta patys valdininkai rengdami įvairiausius priemonių planus, kaip gerinti šių vaistų kainodarą. „Na, o kuomet seniems vaistams išleidžiame daug, natūralu, kad nelieka už ką įsigyti naujų“ – aiškina advokatė.
Nėra atsakingų
Atsakomybės nebuvimas sveikatos srityje turi tragiškas pasekmes. Esu susidūrusi su atveju, kuomet pacientas mirė taip ir nesulaukęs jam reikiamo vaisto vien dėl to, kad Valstybinė ligonių kasa nesugebėjo per du mėnesius susirinkti į posėdį ir išspręsti vaisto kompensavimo šiam pacientui klausimo. Tokių gyvybes kainavusių, valdininkų abejingumo, neveikimo, nekompetencijos pasekmių teko matyti ir daugiau“ – dėsto advokatė.
Kompensuojant vertinama tik vaisto kaina
Valstybė rinkdamasi, kurį vaistą kompensuoti, t.y., kuriuo vaistu jus gydyti, vertina tik vaisto kainą ir ją lygina su esamu gydymu. Pasak teisininkės, toks vaistų atrankos principas įteisintas teisės aktais.
„Šis vaistų kompensavimui parinkimo metodas yra itin trumparegiškas. Kad būtų aiškiau, pateiksiu hipotetinį pavyzdį. Tarkime, vėžiniam susirgimui gydyti yra dvi alternatyvos: tai 1 eurą kainuojantis vitaminas C, kuriuo liga gydoma gulint ligoninėje eilę metų ir 100 eurų kainuojantis naujas vaistas, kurio pagrindas nauja molekulė. Vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, valstybė neįtrauks 100 eurų kainuojančio naujo vaisto į kompensuojamų vaistų sąrašą, nes pacientai jau gydosi pigesniu vaistu – šiuo atveju vitaminu C.
Priimdama tokį sprendimą ji visiškai ignoruos faktą, kad, pavyzdžiui, gydant pacientą šiuo pasirinktu vitaminu C jam teks kasdien išgerti po dešimt tablečių, reikės gulėti mėnesių mėnesius ligoninėje, kartu gerti papildomus vaistus (pavyzdžiui, nuo šalutinio poveikio), o tuo tarpu naujo, alternatyvaus vaisto gal būtų pakakę vienos injekcijos per pusmetį. Praktiškai tai reiškia, jog iš pirmo žvilgsnio brangesnis, modernesnis vaistas valstybei ir mokesčių mokėtojams kainuos mažiau nei vitaminas C, jau nekalbant apie hospitalizacijos mažesnius kaštus ar tai, jog dažnu atveju naujas vaistas ir veiksmingesnis, jam būdingas mažesnis šalutinis poveikis“ – dėsto R. Pumputienė.
Netekusieji vilties – gydytis į Airiją ar Vokietiją
Tie, kurie netenka vilties sulaukti šiuolaikiško gydymo inovatyviais vaistais Lietuvoje, renkasi nemokamą gydymą jiems reikiamais moderniais vaistais užsienio šalyse. Dažna kryptis – Airija, Vokietija, Ispanija, Švedija, mat šios šalys pirmauja pagal inovatyvių vaistų kompensavimą Europos Sąjungos šalyse. Pacientai išvyksta į tas šalis, užsiregistruoja ten mokesčių mokėtojais ir sulaukia jiems būtino gydymo tos valstybės kompensuojamais inovatyviais vaistais.
Sistemos skaidrumas būtų naudingas pacientui
Inovatyvus gydymas, kaip taisyklė, aktualiausias sergant itin rimtomis ligomis – t.y. tais atvejais modernaus gydymo reikia nedelsiant. Be kita ko, šis gydymas, paprastai yra ir brangesnis, todėl vaisto kompensavimas ir įtraukimo į kompensuojamųjų sąrašus procesas tampa kritiškai svarbus.
„Pagal galiojančius teisės aktus po vaisto registravimo, jis turėtų būti valstybės kompensuojamas per 180 dienų, nors praktikoje dažnu atveju užtrunka beveik trejus ar net dar daugiau metų“ – sako R. Pumputienė.
Kuomet klausiame atsakingų institucijų tikėdamiesi išgirsti paaiškinimą, kodėl neįsileidžiame tam tikro inovatyvaus vaisto ir neišgirstame jokio aiškaus atsakymo, mums kyla daug klausimų.
Dar daugiau abejonių kyla tuomet, kai biurokratinis aparatas sukasi metų metus, pametamos vaistų gamintojų pateiktos paraiškos, nesilaikoma įstatymuose numatytų terminų, nėra proceso aiškumo – vienu atveju sprendimo priėmimo procesas vienoks, kitu atveju tas pats dalykas vertinamas visiškai kitaip“ – pasakoja, su kuo susiduria praktikoje, advokatė.
„Pavyzdžiui, atsakymai, jog siūlomas vaistas palyginti su esamu gydymu yra ne toks efektyvus, kad būtų verta jį kompensuoti; arba, siūlomas vaistas efektyvus ir labai geras, bet, deja, mes tam neturime pinigų – duotų aiškumą. Tokia vieša, motyvuota, aiški ir paprastam žmogui suprantama argumentacija ne tik užtikrintų proceso skaidrumą, tačiau taip pat parodytų ir valdininkų kompetenciją bei profesionalumą, kuo šiandien tenka abejoti.
Galų gale skaidrumas būtų atsakymas ir pacientui, ar laukti, kol jo gydymui reikalingas vaistas bus kompensuojamas, ar visgi krautis lagaminus; o gal pardavus savo turtą įsigyti vaistų pačiam“ – sako ji.
Šiuolaikinis gydymas – mūsų konstitucinė teisė
Advokatės nuomone, tai laiko klausimas, kada pacientai pradės ginti savo įstatyminę ir konstitucinę teisę į šiuolaikinį gydymą teismuose, nes Konstitucijos 53 straipsnis garantuoja pagalbą žmogui susirgus, o šį straipsnį įgyvendinantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas – teisę į kokybišką pagal šiuolaikinio medicinos mokslo lygio gydymą.
„Mokesčių mokėtojas visą gyvenimą moka mokesčius tam, kad jam būtų prieinamas šiuolaikiškas gydymas. Būtent toks – šiuolaikiško ir prieinamo gydymo terminas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos įstatymuose, apibrėžiančiuose šios konstitucinės teisės įgyvendinimą. Visgi valstybė neatsakingai valdydama mokesčių mokėtojų sumokėtus pinigus – t.y. permokėdama už kompensuojamus senus vaistus, neefektyviai valdydama lėšas nebegali įsigyti inovatyvių vaistų išties sudėtingoms ligoms gydyti.
Tuomet jai belieka atsiprašyti, jog tam neturi pinigų. Tai argi čia ne paciento teisės, taip pat mūsų visų, mokančių mokesčius ir tikinčių, jog turi teisę į prieinamą šiuolaikišką gydymą, teisių pažeidimas?“ – klausia didelę patirtį farmacijos teisės srityje sukaupusi teisininkė.
