Deja, Lietuvoje kraujas dovanojamas kur kas rečiau nei parduodamas. Vis dėlto pastaraisiais metais nusiteikusiųjų padėti kitiems be jokio atlygio daugėja.

Daugiausia donorų kraujo prireikia onkologinėmis ligomis sergantiems ligoniams, taip pat sergantiems širdies, skrandžio ir žarnyno ligomis. Nors ir kaip būtų keista, bet didelė kraujo paklausa pirmiausia yra medicinos pažangos padarinys. Tik išmokus perpilti kraują tapo įmanoma atlikti daugelį sudėtingų operacijų, persodinti organus, gydyti piktybinius auglius.

Vienas išskirtinių atvejų – neseniai Kauno medicinos universiteto klinikose sėkmingai atlikta unikali kepenų auglio operacija: jos metu 26-erių kėdainietei Aidai Voverienei buvo perpiltas net 46 donorų kraujas. Tai padėjo sugrąžinti jauną moterį į gyvenimą. Žodžiai „Dovanotas kraujas gelbsti gyvybes“ šiemet tapo Pasaulinės kraujo donorų dienos, minimos birželio 14-ąją, šūkiu.

Neatlygintina donorystė

Kraujo centrai visame pasaulyje dirba remdamiesi griežtomis etikos normomis. Joms priklauso ir neatlyginamos pagalbos principas: pagal jį donorystė yra savitarpio pagalba, iš kurios niekas neturi gauti finansinės naudos. Neatlygintinai duodančiajam kraujo nėra ko slėpti sveikatos būklės – taip lengviau užtikrinti kraujo saugumą, kad jis netaptų infekcinių ligų – ŽIV, maliarijos, hepatito B ir hepatito C šaltiniu.

Deja, Lietuvoje neatlygintina donorystė sudaro tik mažą dalį kraujo donacijų, nors iki 1995 m. vyravo. Tais metais buvo įvestas gan didelis atlygis už duodamą kraują. Vėliau suma mažinta ir dabar yra 40 Lt. „Sugrįžti prie nemokamos donorystės nėra paprasta, todėl tenka ieškoti įvairių būdų, kaip keisti situaciją“, – sako Nacionalinio kraujo centro (NKC) direktorius Vytenis Kalibatas.

Pernai pirmąkart Lietuvoje patvirtinta Neatlygintinos kraujo donorystės programa, tam skirtos lėšos, parengta socialinė reklama. Beje, dalyvaudami programą paremia ne tik pavieniai asmenys, bet ir institucijos. Sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva birželio 22 d. pasirašyta sutartis su Vidaus reikalų ministerija, skatinanti nemokamą vidaus reikalų sistemos darbuotojų – policininkų, muitininkų, ugniagesių, narų, gelbėtojų donorystę. Sveikatos apsaugos ministras Žilvinas Padaiga tikisi, kad šiuo pavyzdžiu paseks ir kitos institucijos.

To reikia mums patiems

V. Kalibatas džiaugiasi vienais aktyviausių donorų – studentija: didžioji dalis jos kraują duoda neatlygintinai. „Atėjusieji pirmą kartą jį tiesiog dovanoja, neturėdami motyvų gauti pinigų. Tačiau nors kartą už tai atlyginti, iš įpratimo to prašo ir toliau. Visuomenė materialėja, ir neretai tenka išgirsti klausiant: kodėl turėčiau duoti kraujo nemokamai, jei atėjus į polikliniką iš manęs reikalauja susimokėti? Mūsų centro patirtis rodo, kad dėl tam tikrų priežasčių atsisakius paimti kraują, norintieji duoti jo neatlygintinai tai visiškai supranta. Tačiau žmonės, ketinantys jo duoti už pinigus, kartais sukelia didelių skandalų“, – pasakoja NKC direktorius V. Kalibatas.

To reikia mums patiems

„Kraujo reikia mūsų pačių visuomenei. Negali žinoti, kada jo prireiks tau, tavo vaikams, tėvams ar artimiesiems“, – sako V. Kalibatas. Jis tikina, kad daroma viskas, jog kraujo nepritrūktų. Jei stinga reikiamo kiekio, kraujo centrai padeda vieni kitiems. Beje, įstojus į ES ir įsigaliojus geros gamybos praktikos reikalavimams, kraujo preparatai Lietuvoje nebegaminami, nes tai finansiškai neapsimoka. Mūsų šaliai juos tiekia gilias tradicijas turinti Raudonojo kryžiaus plazmos perdirbimo gamykla Vokietijoje.

V. Kalibatas užsiminė, jog donorų labiausiai pritrūksta vasarą, kai žmonės išvyksta atostogauti. Neatsitiktinai liepos 1 d. NKC ir Lietuvos jaunimo organizacijų taryba didžiuosiuose šalies miestuose rengia savanoriškos kraujo donorystės akciją „Tau – mano jaunas kraujas“.

Siekiama ne tik daugiau žmonių pritraukti tapti kraujo donorais, bet ir kad jie kraują duotų reguliariai – maždaug 2–3 kartus per metus. Pasak V. Kalibato, Lietuvoje reta tokių, kurie net ir specialistų kviečiami susiklosčius kritinėms situacijoms kas 2 mėnesius ateitų duoti kraujo. „Labai gerai, jei bent 5–7 proc. visuomenės narių dalyvauja donorystėje. Lietuvoje šis skaičius tikrai menkas. O štai Šveicarijoje kraujo sunaudojama mažiau nei paimama. Negali jo neimti, kad neprarastum donorų“, – pasakojo V. Kalibatas.

Tačiau NKC direktorius mano, jog jautrumo kitų nelaimėms Lietuvos žmonės nėra praradę. Tuo jis įsitikino po 1991 m. sausio 13-osios įvykių, po Beslano tragedijos, kai pagausėjo duodančiųjų kraujo.

Donorystės mada

Dvidešimtmetis vilnietis Tomas Čepas jau 16 kartų neatlygintinai davė savo kraujo. Kraujo centre paprastai jis apsilanko 4, kartais – net 5 kartus per metus. Studijavęs slaugą vaikinas pirmąkart kraujo davė dar mokydamasis pirmame kurse. Po praktikos ligoninėje jis suprato, kad kraujo trūksta. Pirmąkart jo duoti studentas atvyko su mama. Tuomet, 2000-aisiais, kraujo donorystė buvo beveik vien mokama. Pasak T. Čepo, jais, neėmusiais atlygio, net pradėjo stebėtis: kam duoti nemokamai, jei gali už tai gauti pinigus? Dabar požiūris pasikeitęs, tikina Tomas.

Vaikinas sako, jog tų pinigų jam nereikia: nei jie pagelbės, nei juos pajusi. Tam tikras stimulas yra įstatymais numatyta valstybės pensija, priklausanti 10 metų nemokamos donorystės programoje aktyviai dalyvavusiam, ne mažiau kaip 40 kartų dovanojusiam kraujo donorui.

UAB „Infomega ir Ko“ vadybininku dirbantis vaikinas dalyvauti nemokamoje donorystėje įtikino ir savo firmos generalinį direktorių. Šis, anot pašnekovo, ruošiasi susukti filmuką apie kraujo kelią nuo donoro iki gavėjo. Pasak T. Čepo, davus kraujo galima sužinoti, į kokią ligoninę jis nukeliaus. Tai dar labiau įtikina, kad tokių donacijų reikia.

Paprasta procedūra

Ar galite būti donoru, nustatys gydytojas. Beje, taip sužinoma ir pačiam kraujo davėjui naudinga informacija. Norintiesiems tapti donorais visuomet nustatoma kraujo grupė ir rezus faktorius, matuojamas kraujospūdis, pranešami laboratorinių tyrimų (ir sergamumo sifiliu, hepatitu B, hepatitu C bei ŽIV) rezultatai. Jei viskas gerai, žmogus gali kas 2 mėnesius iki 5 kartų per metus duoti iki 450 ml kraujo.

Prieš šią procedūrą donoras turi būti pailsėjęs, nevartojęs alkoholio, lengvai užkandęs ir gėręs daug skysčių. Tada išvengiama po kraujo davimo galinčio atsirasti silpnumo. Prieš procedūrą gydytojas pamatuoja pulsą, kraujospūdį, įvertina širdies ir plaučių veiklą.

Procedūra paprastai užtrunka 6–15 minučių. Šiuolaikine įranga tai padaroma neskausmingai, o dėl vienkartinių sterilių įrankių nėra pavojaus užsikrėsti kokia nors liga. Davęs kraujo donoras turi apie 15 min. pailsėti, atsigerti, lengvai užkąsti. Tą dieną rekomenduojama nesportuoti.

Duoti kraujo nekenkia organizmui – po to pagerėja medžiagų apykaita, organizmas geriau aprūpinamas deguonimi.

*Kasmet išsivysčiusiose šalyse surenkama daugiau kaip 80 mln. savanoriškų neatlygintinų kraujo donacijų. Tačiau tik 39 proc. jų surenkama besivystančiose šalyse, kuriose gyvena 82 proc. pasaulio žmonių.

*Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, atlygintinų kraujo donorų ir donorų giminių donacijos iki šiol sudaro daugiau kaip 50 proc. besivystančių šalių kraujo davimo atvejų. Išsivysčiusiose šalyse neatlygintinos donacijos sudaro 98–100 proc.

*Lietuvos NKC duomenimis, 2003 m. mūsų šalies žmonės neatlygintinai davė kraujo 7610 kartų (9,4 proc. visų kraujo donacijų), 2004 m. – 9793 kartus (11 proc.), per 2005 m. 5 mėn. tai sudarė 14,3 proc. visų donacijų, o vien per šių metų gegužę jų padaugėjo iki 18 proc.

*Lietuvoje kraujo kasdien reikia 100–120 žmonių. Norint patenkinti jo poreikį, būtina, kad į visoje Lietuvoje esančius kraujo centrus kasdien ateitų jo duoti 380–400 donorų.

*Lietuvoje 2004 m. vienas donoras kraujo vidutiniškai davė 2 kartus per metus.