Maras – ūmus gamtinis – židininis susirgimas. Maro sukėlėjas yra maro lazdelė (Yersinia pestis), kurią 1894 metais atrado prancūzas gydytojas ir Pastero instituto bakteriologas Alexandras Yersinas (1863 – 1943).

Spėjamas pirminis natūralus bacilos rezervuaras – vienaląsčiai dirvos mikroorganizmai. Maro lazdelės gali gyventi >200 rūšių žinduolių kraujyje, tačiau dažniausiai jos gyvena graužikuose. Ant graužikų gyvena blusos, besimaitinančios savo šeimininkų krauju, o drauge su juo įsiurbiančios ir maro bakterijas. Dėl globalių klimato pokyčių, griaunančių Yersinia pestis gyvenamas ekosistemas, ji iš natūralių rezervuarų gali patekti į dirvą. Iš ten ji patenka į augalus ar kitus gamtos objektus, nuo kurių užsikrečia graužikai ir jų parazitai. Taip susiformuoja antriniai maro rezervuarai, kurie irgi yra ekosistemos, tačiau ne tokios patvarios, kaip dirvos ekosistemos.

Jose sukėlėjas gali išlikti daug dešimtmečių, sukeldamas atskiras epizootijas ir žmonių susirgimus. Dėl nestabilumo antrinės ekosistemos ilgainiui suyra ir maro protrūkiai liaunasi. Suirus naujoms ekosistemoms, lieka nemažos teritorijos — reliktiniai gamtiniai židiniai, kuriuose maro sukėlėjas lieka kaip vienaląsčių organizmų parazitas, galintis dėl išorės faktorių pereiti į kitas formas.

Reikia pabrėžti, kad žmogus, kaip ir kiti šiltakraujai gyvūnai, nėra natūralus Yersinia pestis rezervuaras. Todėl jo egzistavimas nėra svarbus parazito išsilaikymui gamtoje ir bacilos plitimo aukos gyvybės išsaugojimas nėra būtinas. Tuo galima paaiškinti itin didelį maro epidemijų mirtingumą.

Maras žinomas nuo seniausių laikų. Jis minimas daugybėje šaltinių. Pavyzdžiui, Pirmojoje Samuelio knygoje pasakojama apie buboninį marą, ištikusį filistinus, užgrobusius Sandoros skrynią. Be to, kalbama ne tik apie ligą, bet ir jos platintojus – graužikus:

<…>„⁴ Jie klausė: „Kokia yra kaltės atnaša, kuria turime jam atsilyginti?“ Jie atsakė: „Penki auksiniai skauduliai[i3] ir penkios auksinės pelės, [i4] pagal filistinų didžiūnų skaičių, nes ta pati bėda ištiko visus jus ir jūsų didžiūnus. 5 Turite tad padirbti atvaizdus savo skaudulių ir atvaizdus savo pelių, kurios niokoja kraštą, ir pagarbinkite Izraelio Dievą. Galbūt jis atitrauks savo ranką nuo jūsų, nuo jūsų dievų ir nuo jūsų krašto?<…>“.

Tačiau ne visada užtikrintai galima teigti, kad senovės epidemijų priežastis buvo būtent maras, nes senovėje žmonės ne visada galėjo jį atskirti nuo kitų sunkių infekcijų. Tai matome kai kuriuose antikos istorijos epizoduose. 2006 metais graikų mokslininkai atliko garsiojo Atėnų maro (V a.p.m.e.) palaikų dantų DNR analizę. Iš jos rezultatų nustatyta, kad iš tiesų epidemija buvo vidurių šiltinės protrūkis. Ginčytinas ir Senovės Romos „Antonino/Galeno maras“ (165 – 180). Įvykių liudininkas, gydytojas Klaudijus Galenas, rašė:„ligonio oda būdavo išberta juodais taškai“. Dėl to kai kurie tyrėjai tvirtina, kad čia gali būti kalbama apie raupus. Taip pat yra nuomonė, kad šią epidemiją sukėlė visiškai atskiras maro bacilos štamas, kuris smarkiai skyrėsi nuo vėlesnių.

Maras
Foto: Shutterstock

Viduramžiais, be reguliarių vietinių maro protrūkių, žinoma apie dvi didžiules pandemijas, nusinešusias milijonus gyvybių. Pirmoji – „Justiniano maras“. Ji kilo VI amžiaus viduryje, valdant Bizantijos imperatoriui Justinianui I. Antroji pandemija – garsioji „Juodoj mirtis“, XIV amžiuje apėmusi Azijos, Europos ir Šiaurės Afrikos šalis. Iš šių globalių epidemijų galima išskirti pagrindines maro kilimo ir plitimo priežastis.

Pirmoji pandemija kilo Šiaurės Afrikoje, kur lokalūs susirgimo protrūkiai vyko jau seniai. Pavyzdžiui, graikų gydytojas Rufusas iš Efeso, gyvenęs Romos imperatoriaus Trajano valdymo laikais, savo kūriniuose aprašė atskirus buboninio maro atvejus Egipte ir Libijoje. Epidemija prasidėjo 542 metais Pelusijaus mieste – stambiame Bizantijos imperijos ekonominiame centre, įsikūrusiame Viduržemio jūros pakrantėje, rytinėje Nilo deltos dalyje.

Iš čia maras sparčiai išplito prekybos maršrutais. Čekų mokslininkas Milanas Danielas savo knygoje „Paslaptingi mirties nešiotojų takai“ rašė, kad „epidemija judėjo įkandin pirklių, tais pačiais keliais ir labai greitai paralyžiavo visą anuometinę pasaulio rinką“. Liga iš pradžių apėmė Artimuosius Rytus ir Konstantinopolį. Bizantijos sostinėje maru susirgo netgi pats imperatorius, tačiau išgyveno. Paskui Dunojaus vandens keliu infekcija prasmuko į Vakarų Europą. Italijoje, kur tuo metu vyko karas tarp Bizantijos imperijos ir Ostgotų karalystės, maras siautėjo nuo pat pandemijos pradžios.

Per keletą metų epidemija apėmė beveik visą tuometinio civilizuoto pasaulio teritoriją ir nusinešė >100 milijonų gyvybių. Atskirais protrūkiais liga pasireikšdavo iki pat 750 metų. Be buboninės maro formos, tuo pat metu siautėjo ir septinė, staigesnė ir mirtinesnė. Gali būti, kad dėl šios aplinkybės maras, greitai sunaikindavęs užkrėstų teritorijų gyventojus, nepaplisdavo į gretimus rajonus.

Žurnale „The Lancet Infectious Diseases“ 2014 metų sausį buvo paskelbti Kanados ir JAV genetikų tyrimų rezultatai. Mokslininkams pavyko rekonstruoti pirmąją pandemiją sukėlusios maro lazdelės genomą. Jis buvo išskirtas iš dviejų žmonių, nuo ligos mirusių Bavarijos Ašchaime, dantų. Specialistai palygino gautus pavyzdžius su anksčiau ištirtu „Juodosios mirties“ genomu ir šiuolaikiniais ligos štamais. Jie nustatė, kad „Justiniano maro“ sukėlėjas labai skyrėsi nuo vėlesnių maro epidemijų sukėlėjų. Tad mokslininkai nusprendė, kad tai buvo genetinio akligatvio atšaka, neturėjusi evoliucinio tęsinio ir išnykusi. Šio patogeno užkrečiamumas ir mirtinumas buvo dideli. Kalbėdami apie „Justiniano maro“ štamo išnykimo priežastis, genetikai iškėlė prielaidą, kad evoliucionuodami žmonės tapo jam atsparesni.

Taip buvo laidojamos maro aukos: masinėse kapavietėse ir kuo mažiau liečiantis prie kūno
Foto: Vida Press

Dar egzistuoja versija, kad sukėlėjo mutacija kilo dėl staigaus 535 – 536 m. atšalimo Šiaurės pusrutulyje, – vulkaninės žiemos, kilusios, kaip spėjama, dėl stambių ugnikalnių išsiveržimo tropikuose ar susidūrimo su stambiu meteoritu. Bizantijos istorikas Prokopijus iš Cezarijos rašė: „Ir tais metais įvyko stebuklas didžiausias: visus metus saulė švietė kaip mėnuo, be spindulių, it būtų praradusi savo galią, nustojus, kaip anksčiau skaisčiai ir ryškiai švytėti. Nuo tada, kai šitai prasidėjo, nesibaigdavo tarp žmonių nei karai, nei maras, nei kitos mirtinos negandos. Ėjo tada dešimti Justiniano valdymo metai“.

Vėliau, tikėtina, klimato sąlygos tapo ne tokios palankios šio naujojo maro bacilos štamo plitimui, dėl to ji išnyko. Verta paminėti, kad ryšys tarp sukėlėjo mutacijų ir atšalimo nėra įrodytas, amžininkai ir laikė vidutinės temperatūros sumažėjimą ir pandemiją vienos nenutrūkstamos negandų grandinės dalimis.

Atšalimą pakeitė Viduramžių X – XIII amžių klimato optimumas. Jis pasižymėjo švelniomis žiemomis, santykinai šiltais ir stabiliais orais, be stiprių sausrų. Paminėtina, kad tuo metu pasitaikydavo tik lokalūs maro protrūkiai senuose gamtiniuose židiniuose, neišaugdavę iki globalių mastų. Pavyzdžiui, epidemija, kilusi 1218 metų vasarą tarp Penktojo kryžiaus žygio dalyvių, apgulusių Egipto Dumjatą, po Europos šalis nepaplito. Rusijoje vienas iš reliktinių maro židinių buvo Smolenskas. 1229 – 1230 m. mieste siautėjo epidemija, pasižymėjusi labai dideliu mirtingumu. Metraštininkas pažymėjo: „Tą pačią vasarą stiprus maras Smolensce buvo, keturias kapines sukūręs, paguldęs dviejosna 16 tūkstančių, o trečiosna 7000, o ketvirtosna 9000. Taip nutiko per du metu“. Tačiau kaimyninėje apskrityje maras neišplito.

XIV amžiaus pradžioje Eurazijos teritorijoje klimatinį optimumą pakeitė Mažasis ledynmetis. Jį, spėjama, sukėlė Golfo srovės sulėtėjimas ~1300 metais. Šis periodas pasižymėjo žemiausiomis vidutinėmis metinėmis temperatūromis, lietumis ir šalnomis. Pirmąja klimato kaitos pasekme Europoje tapo 1316 –1317 metų Didysis badas. Su atšalimu tikriausiai buvo susijęs ir antros pandemijos kilimas. Jis prasidėjo ~1320 metais, viename iš gamtinių maro židinių – Gobio dykumoje. Ten gyvenę graužikai buvo priversti palikti įprastas vietas. Taip atsitiko dėl klimato pokyčio sukelto badmečio.

Gyvūnai migravo arčiau žmonių būstų. Netrukus tarp jų kilo maro epizootija, dėl kurios užsikrėtė ir vietiniai gyventojai. Iš pradžių epidemija apėmė Kiniją ir Indiją. Paskui su mongolų kariauna ir prekių karavanais Didžiuoju Šilko keliu per Centrinę Aziją liga skverbėsi vis toliau į vakarus.

1346 metų rudenį maras kilo Dono ir Volgos žemupyje, kur ištuštino Aukso ordos sostinę Sarai – Berke ir gretimus miestus. Rusų metraštininkas rašė: „Užėjo maras stiprus pusėj rytinėje: ant Ornačo, ir ant Azstrokanės, ant Sarajaus, Bezdežiaus, ir miestų kitų šalyse basurmaniškose, ant Totorių, Ormenų, amt Obezų, ant Friazų, ant Čerkasų, kad nebuvo kam nė laidoti jųjų“. Norvegų istoriko Ole Benediktou nuomone, į šiaurę ir vakarus maras tuo metu plisti negalėjo dėl Aukso ordos ir duoklės jai mokėtojų tarpusavio priešiškumo. Bet liga ėmė skverbtis į pietus prekybos keliais dviem kryptimis – sausuma į Kaukazą ir jūra į Krymą. Iš pusiasalio marą į Europą pernešė Genujos laivais.

Apie tai, kas nutiko, liudija vos vienas šaltinis, daugelio tyrėjų laikomas abejotinu. Pasak liudininko, notaro Gabrielio de Miusi, epidemija kilo tarp chano Džanibeko karių, apgulusių Genujos tvirtovę Kafoje. Kasdien liga nusinešdavo daugybę gyvybių. Nevilties apimti, kariai svaidymo mašinomis ėmė mėtyti mirusiųjų nuo maro kūnus į miestą, siekdami taip pražudyti nedraugus. Greitai Kafoje prasidėjo epidemija.

Apgultis nepavyko, nes ligos nukamuota chano kariauna turėjo atsitraukti. Bet Genujos laivai iš Kafos, kuriais prekyba vyko su visomis Viduržemio jūros šalimis, ėmė platinti infekciją po Europos uostus. De Miusi rašė: „Giminės, draugai ir kaimynai sugužėjo pas mus, tačiau mes su savim atsinešėm mirtinas strėles, su kiekvienu žodžiu skleidėm savo alsavimu mirtinus nuodus“.

Epidemija apėmė Konstantinopolį, Artimuosius Rytus, Balkanų pusiasalį ir Kiprą. 1347 metų rudenį maras genujietiškomis galeromis prasiskverbė į Siciliją ir Marselį. Iš ten jis pasklido po visą Europą, per kelerius metus tuštindamas miestus ir nusinešdamas milijonus gyvybių. Po to per Pskovą, palaikiusį glaudžius ryšius su Livonijos ordino žemėmis, liga prasmuko ir Rusijon, kur siautėjo lig 1353 m. Bet atskirose vietose maro proveržių būta ir vėliau.

Laivuose gyvenusios juodosios žiurkės išplatino marą po Europą

Platus maro išplitimas Europoje prekybos keliais buvo susijęs su tuo, kad laivuose buvo daugybė žiurkių. Jos gyveno kone kiekviename laive ir naikino maisto atsargas. Laivams atplaukus į uostą, žiurkės susimaišydavo su vietiniais gentainiais ir platindavo tarp jų marą pernešančias blusas. Užsikrėtę maru ir jį pernešančiomis blusomis, graužikai jas pernešdavo tiek atgal į laivą, kuriuo atplaukė, tiek ir į kitus laivus. Kai žiurkės imdavo stipti, blusos susirasdavo naują maisto šaltinį — žmones. Tai buvo nesudėtinga, nes viduramžių miestuose higienos lygis buvo itin žemas, palankus kraujasiurbių parazitų plitimui. Maru žmonės taip pat galėdavo užsikrėsti per bet kurią gleivinę, žaizdeles odoje, su maistu ir oro lašeliniu būdu.

Viduramžiais medicina su sunkiomis infekcijomis kovoti niekaip negalėjo, nes europiečių gydytojų supratimas apie ligos prigimtį buvo itin primityvus. Kai Prancūzijos karalius paklausė Paryžiaus universiteto medicinos profesorių apie „Juodosios mirties“ priežastis, šie atsakė, kad epidemija kilo dėl „svarbios trijų aukščiausių Vandenio ženklo planetų konjunkcijos, kuri drauge su kitomis konjunkcijomis ir užtemimais sukėlė pragaištingą oro užteršimą; be to, tai yra mirties, bado ir kitų negandų ženklas“. Vienintelė veiksminga infekcijos užkardymo priemonė buvo karantinas. Pirmą kartą jis panaudotas XIV amžiaus viduryje Venecijoje, Lazareto saloje, kur laivai, atvykę iš maro apimtų šalių, prieš išsikraudami, privalėjo, išmetę inkarą atstumu nuo kranto, laukti 40 dienų.

Naujaisiais laikais, dėl civilizacijos vystymosi ir gamtos mokslų pasiekimų, liga atsitraukė. Pavyzdžiui, trečioji pandemija, kilusi 1855 metais, iš esmės apsiribojo Kinijos ir Indijos teritorijomis. Bet maras galutinai neišnyko. Reliktiniai jos židiniai planetoje likę iki šiol. PSO duomenimis, vien 1989 – 2004 m. užfiksuota ~40 000 atvejų 24 šalyse, o mirtingumas buvo maždaug 7% nuo visų susirgusiųjų. Infekcijos fiksuojamos kasmet. Todėl kalbėti apie visišką ligos likvidavimą kol kas negalima.