Visai neseniai buvo atrasta bakterija, kuri, pasirodo, gamina naują antibiotikų formą. Įdomiausia yra tai, kad ši bakterija auga… barzdoje.

Kaip jau ko gero pastebėjote, barzdos vėl grįžta į madą. Barzdų būna pačių įvairiausių formų ir visos jos turi savų gerbėjų. Tačiau dabar barzdoms vis populiarėjant, pasigirsta ir priešiškų reakcijų. Kritikai tvirtina, kad barzdos yra ne tik erzinantis maivymasis, bet ir gali tapti namais nemaloniems gyviams.

Taigi, kokių esama įrodymų, kad barzdos gali kelti pavojų sveikatai? Pogonofobus – žmones, kurie bijo barzdų – dar labiau išgąsdins neseniai Naujojoje Meksikoje atliktas tyrimas, kurio metu atsitiktinai atrinktose barzdose buvo aptikta žarnyno bakterijų pėdsakų, kurie paprastai randami išmatose. Kaip vienas laikraštis išsireiškė: „Kai kuriose barzdose ekskrementų daugiau nei tualete“.

Ką atskleidžia tyrimai?

Bet ar tai tiesa? Neseniai atliktas gerokai moksliškesnis tyrimas (jis atliktas vienoje Amerikos ligoninėje), padarė visiškai kitokias išvadas. Leidinyje „Journal of Hospital Infection“ pristatyto tyrimo metu buvo paimti mėginiai nuo 408 ligoninės darbuotojų veidų, tarp kurių buvo ir tokių, kuriuos dengė plaukai, ir tokių, kurie buvo be plaukų.

Tam esama svarių priežasčių. Mes žinome, kad ligoninėse įgytos infekcijos yra pagrindinė ligų ir mirčių ligoninėse priežastis, mat daugelis pacientų čia atvykę pasigauna infekcijas, kurių iki tol neturėjo. Rankos, balti chalatai ir įrankiai – kaltė metama viskam, bet o kaip su barzdomis?
Ką gi, tyrėjus nustebino tai, kad su didesne rizika susiduria švariai nusiskutę darbuotojai, o ne barzdočiai, kuriems, atrodytų, didesnė tikimybė nešiotis kažką nemalonaus ant savo veidų.

Pasirodo, bebarzdžių grupėje daugiau nei tris kartus dažniau ant šviežiai nuskustų skruostų aptikta meticilinui atspari auksinio stafilokoko (lot. Staphylococcus aureus) atmaina. Meticilinui atsparus auksinis stafilokokas yra itin dažnas ir nerimą keliantis ligoninėje įgytų infekcijų šaltinis, kadangi jis yra atsparus daugeliui šiuolaikinių antibiotikų.

Taigi, kas iš tiesų vyksta? Mokslininkai daro prielaidą, kad skutimosi metu padaromi nedideli įbrėžimai odoje, „kurie gali sustiprinti bakterijų kolonizaciją ir dauginimąsi“.

Galbūt. Tačiau žvelgiant į tiriamųjų veidus kyla ir kitas, labiau tikėtinas, paaiškinimas. Barzdos kovoja su infekcijomis.

Mažai tikėtina? BBC žurnalistas Michaelas Mosley nusprendė atlikti savo tyrimą. Nuo atsitiktinai parinktų barzdų buvo paimti mėginiai ir išsiųsti mikrobiologui Adamui Robertsui iš Londono universiteto koledžo, kuris turėjo išsiaiškinti, ar galima iš gautų mėginių kažką išauginti.

A. Robertsui pavyko išauginti daugiau kaip šimtą įvairių bakterijų, įskaitant ir tokią, kuri dažniausiai randama plonojoje žarnoje. Tačiau specialistas suskubo paaiškinti, kad tai visai nereiškia, kad ji atkeliavo iš išmatų. Tokie radiniai yra normalūs ir dėl to visiškai nereikia nerimauti.

Kur kas įdomiau buvo tai, kad mikrobiologas kai kuriose petri lėkštelėse pastebėjo, kad kažkas naikina kitas bakterijas. Labiausiai tikėtinas įtariamasis buvo mikrobas.

Mes mikrobus vertiname kaip savo priešus, tačiau jie į mus taip nežiūri. Jų lygmenyje bakterijos ir grybeliai leidžia laiką konkuruodami tarpusavyje. Jie varžosi dėl maisto, resursų ir erdvės. Taip darydami, per tūkstantmečius, jie evoliucionavo į vienus sudėtingiausių žinomų mikrobų pobūdžio ginklų – antibiotikus.

Penicilinas iš pradžių buvo išgaunamas iš pelėjūnu (lot. Penicillium notatum) vadinamo grybo. Mikrobus naikinančias šio grybo savybes aptiko Alexanderis Flemingas, kuris pastebėjo, kad grybo spora, kuri atsitiktinai buvo atpūsta į jo laboratoriją iš koridoriaus gale įsikūrusių mokslininkų, sunaikino kai kurias bakterijas, augintas petri lėkštelėse.

Tad ar galėjo paslaptingieji mikrobai nuveikti kažką panašaus? Sunaikinti bakterijas, išskirdami kažkokį toksiną? „Taip, – atsako A. Robertsas išskirtinai atsargiai. – Gali būti“.

Mikrobiologas identifikavo „tyliuosius žudikus“ – tai epiderminis stafilokokas (lot. Staphylococcus epidermidis). Kai jis išbandė juos su itin vaistams atsparia žarninės lazdelės (lot. Eschercichia coli arba E. coli) forma, kuri sukelia šlapimo takų infekcijas, jos buvo iškart nužudytos.

Naujojo antibiotiko išgryninimas ir bandymai kainuotų taip brangiai, kad labai mažai tikėtina, jog netrukus gydytojai jums išrašys „Barzdaciliną“, tačiau A. Robertsas labai rimtai ieško, kuo pakeisti dabartinius nesuskaičiuojamus antibiotikus.

Kaip jis tvirtina, antibiotikams atsparios infekcijos kasmet nusineša mažiausiai 700 tūkstančių gyvybių ir manoma, kad iki 2050 metų šis skaičius gali išaugti iki 10 milijonų. Per pastaruosius tris dešimtmečius jokių naujų antibiotikų nebuvo išleista.

Mikrobiologo komanda neseniai nuo plačiosios visuomenės atsiųstų mikrobų izoliavo anti-adhezijos molekules, kurios neleidžia bakterijoms susisiekti su kitais paviršiais. Mokslininkai mano, kad tai galima būtų galima panaudoti gaminant dantų pastas ir burnos skalavimo skysčius, nes rūgštį gaminančios bakterijos nebereaguotų su emaliu.

Tiesiog nuostabu, ką galima aptikti barzdoje, ar ne?

Trumpa barzdų istorija

Kalbama, kad Aleksandras Didysis uždraudė savo kariams auginti barzdas, baimindamasis, kad priešai, juos žudant, mūšyje įsikibs į jas.

Adrianas (76-138 po Kristaus) greičiausiai buvo pirmasis Romos imperatorius, kuris augino barzdą.

Hanso Langsetho barzda, siekianti 5 metrus ir 33 centimetrus, tikriausiai buvo ilgiausia barzda žmonijos istorijoje. Po jo mirties ji buvo atiduota Smithsoniano institutui Vašingtone.

Valdant talibams Afgaistane barzdos buvo privalomos, o štai Albanijos komunistų lyderis Enveris Hoxha (1908-1985) jas uždraudė. Tas pats visai neseniai padaryta Turkmėnistane.