Dar balandžio mėnesį Lietuvos žalieji sukvietė aplinkosaugos specialistus į konferenciją, kurioje buvo vertinama šalies paplūdimių ir maudyklų būklė. Išvada nekokia: paplūdimių infrastruktūra apgailėtina, o jūroje ir kituose vandens telkiniuose besimaudantys poilsiautojai labai rizikuoja sveikata. Mat vanduo netikrinamas ar tikrinamas nepakankamai dažnai. Visuomeninei aplinkosaugos organizacijai „Atgaja“ apklausus savivaldybes paaiškėjo, kad vandens kokybė nuolat tikrinama 182 paplūdimiuose, netikrinama – 389. Iš tikrinamų paplūdimių vandens kokybė Lietuvos higienos normas atitinka tik 167 maudyklose, neatitinka – 15-oje. Apie kitus paplūdimius duomenų tiesiog nėra.

Cheminė tarša mažėja

Itin prastai, anot bendrijos „Atgaja“ atstovės Gedrimės Kušlienės, atrodo I ir II Melnragės paplūdimiai Klaipėdoje. „Čia vanduo dažnai būna užterštas dėl šalia esančio uosto. Sovietmečiu paplūdimių vandens kokybei buvo taikomi griežtesni reikalavimai, poilsiautojams ne visada buvo leidžiama maudytis. Dabar reikalavimai mažesni, vanduo nešvarus, o žmonės neperspėjami“, – teigė pašnekovė. Keisčiausia, kad ir patys žmonės ne itin jaudinasi dėl vandens švaros. Kai prieš porą metų iš Rąžės upelio nutekėjo fekalijos, besimaudančiųjų ties lentele „Maudytis draudžiama“ buvo daugiau, nei galėjai tikėtis.

Vis dėlto bendra vandens kokybės padėtis mūsų maudyklose, anot G. Kušlienės, tikrai nėra bloga, be to, kasmet gerėja. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, cheminis Lietuvos vandenų užterštumas per keletą metų sumažėjo 7 kartus.

Nešvariu drumstą paplūdimių vandenį gausiai lankomose maudyklose vadinančiuosius specialistai irgi ramina: vandens skaidrumas su švara neturi nieko bendra. „Jei ežero dugnas dumblėtas, natūralu, kad po šimto porų kojų viskas iškils į paviršių.“

Pasak Higienos instituto Ekologinės medicinos centro direktorės Natalijos Jatulienės, pernai maudyklų vandens kokybės tyrimų rezultatai neatitiko normos tik 3,8 proc. maudyklų. Panašūs rodikliai (iki 5 proc.), išskyrus vieną kitą „ekstra“ atvejį, buvo ir pastaruosius penkerius metus. „Be to, vanduo švarus visur, ne tik maudyklose. Tam turi įtakos ir sumažėjęs žemdirbystės intensyvumas – į vandenį patenka mažiau atliekų“, – teigia pašnekovė. Paklausta apie „karštuosius“ taškus, ji pamini Nemuną, Nevėžį, Miniją (prie Klaipėdos), o štai Nerį vertina gana neblogai.

Netinkamai atliekami tyrimai

Kita vertus, anot pačios pašnekovės, visą vasarą geri vandens kokybės tyrimų rezultatai kartais kelia įtarimų. Todėl Higienos institutas planuoja tikrinti, kaip jie atliekami. Pagaliau ne visos savivaldybės atlieka reikiamus tyrimus, nedaro jų, kaip reikėtų, kas 2 savaites, ypač jei savivaldybėje yra daug maudyklų. „Manau, kilęs šurmulys dėl ES ekspertų išvadų bus gera pamoka. Mat išvadose kalbama ne apie tai, kad pas mus užterštas vanduo, bet kad jo stebėsena neatitinka ES direktyvų. Todėl pasirodžiusi informacija, kad mūsų vandenys yra nešvarūs, neatitinka tikrovės. Pavyzdžiui, išvadose teigiama, kad vandens rodikliai Baltijos jūros paplūdimiuose reikalavimus atitinka 100 proc., tačiau 40 proc. neatitinka tyrimų dažnis. Iki šiol valdininkams niekaip negalėjai įrodyti, kad tyrimus daryti reikia reguliariai“, – teigia N. Jatulienė.

Tą patį patvirtino ir Aplinkos apsaugos agentūros direktorius Liutauras Stoškus. Už maudyklų vandens tyrimus atsakingos savivaldybės, kurios ir pateikė duomenis ES ekspertams, darbą atlieka aplaidžiai. Valdininkai teisinasi pinigų stygiumi.

Sąlygos paplūdimiuose – prieštvaninės

Savivaldybės prižiūri per 570 viešųjų paplūdimių ir maudyklų, tačiau tik 100 iš jų yra juridiškai įteisintos. „Tai reiškia, kad šiuose paplūdimiuose ir maudyklose yra bent dalinė infrastruktūra“, – aiškina G. Kušlienė. Kitaip tariant, juose bent retkarčiais renkamos nuorūkos ir šiukšlės, yra viena kita šiukšliadėžė, tualetą atstojanti būdelė.

Tačiau ir juose, ypač jeigu paplūdimys arti didžiojo miesto, apie vasaros vidurį visos pievos būna nuklotos nuorūkomis, alaus kamšteliais ir šiukšlėmis. Kas gi eis 100 m iki šiukšliadėžės? Kalbėti apie poilsiautojo motyvaciją savo šiukšles susirinkti į maišiuką ir parsivežti namo irgi juokinga. Tad palijus, dalis jų tiesiog nuplaunama į vandenį. Natūralu, kad ir „gamtiniai reikalai“ atliekami vandenyje ar netoli paplūdimio, nes tualetas – už kelių šimtų metrų, be to toks, į kurį įeiti beveik neįmanoma.

Taisyklės griežtės

G. Kušlienė pasidžiaugia, kad per 5 metus savivaldybių tarnautojų požiūris į Lietuvos paplūdimių problemą keičiasi: „Su valdininkais susišnekėti darosi lengviau. Gal kiek padėjo ir įstojimas į ES – privalome paisyti ten galiojančių direktyvų. Kaunas jau rengia detalius paplūdimių planus. Žinoma, įrengti paplūdimių prie visų ežerų irgi nelogiška. Reikia atsižvelgti į jų lankomumą – jei nėra daug poilsiautojų, gal geriau jį išlaikyti laukinį, natūralų“.

Bendrija „Atgaja“ irgi pateikė paraišką JT fondui – jei bus gautas finansavimas, žadama parengti paplūdimių plėtros strategiją. Įsitraukti į projektą pasiūlyta ir Klaipėdos savivaldybės administracijai. Rengiami projektai, kuriuose dėmesys skiriamas aplinkosauginiam švietimui, vietos bendruomenės įtraukimui į aplinkos tvarkymą – pavyzdžiui, per talkas. Tokia praktika yra kitose pasaulio šalyse.

ES Parlamento sprendimu, 2011 m. įsigalios naujos vandens švaros taisyklės, pagal kurias poilsiautojams turės būti teikiama naujausia informacija apie vandens kokybę. Taip pat bus griežčiau žiūrima, kad kanalizacijos išleistuvai ir maudyklės nebūtų šalia. Mat yra ir tokių duomenų, kad kas aštuntas europietis, besimaudydamas jūroje užsikrečia mikrobais.

Paplūdimiuose siūloma įrengti „šypsenėlių“ stendus, kad žmonės iš karto matytų, koks švaros lygis yra konkrečiame jūros, ežero ar upės paplūdimyje.

Iš Europos Komisijos išvadų

Įvertinti 19 tūkst. 965 maudymosi objektai 25 ES šalyse. Jūrų pakrantėse 96,7 proc. vietų vandens švaros rodikliai atitinka 1976 m. patvirtintas normas, o upėse ir ežeruose – tik 89,4 proc. (2003 m. tokių telkinių buvo 92,3 proc.).

Estijoje normas atitiko 75 proc. pajūrio objektų, o vidaus vandenyse – 60 proc. (visų 10 naujokių vidurkis tėra tik 46 proc.). Lietuvoje 57,1 proc. jūros maudyklių atitiko bendrus standartus ir 21,4 proc. – griežtesnes normas. Sausumos vandenyse – atitinkamai 58,5 ir 26,4 proc. 11,3 proc. maudyklių Lietuvos vidaus vandenyse maudytis draudžiama. Be to, tiksliau vertinti padėtį neleidžia tai, kad daugelyje vietų buvo per mažai paimta mėginių: jūros paplūdimiuose – net 42,9 proc., vidaus vandenyse – 26,4 proc.

Palyginimui Belgijoje standartus atitiko 97,4 proc. pajūrio objektų, o juk 2003 m. – jų buvo 100 proc.