Dvejopas avarijos poveikis: tiesioginis ir netiesioginis

Pasak Radiacinės saugos centro direktoriaus Albino Mastausko, bet kokia branduolinė avarija yra tragedija tiek valstybei, tiek pasauliui, o avarijos poveikis visada yra dvejopas.

„Tiesioginį poveikį turi jonizuojanti spinduliuotė, netiesioginį – avarijos sukeltas stresas, kuris veikia širdies ir kraujagyslių, virškinimo sistemas, apskritai visus mūsų organus. Tokio masto avarijos visada sukelia didžiules socialines ir ekonomines tragedijas. Todėl teigiama, kad iš viso nuo avarijos nukentėjo apie milijoną gyventojų, kuriuos ji vienaip ar kitaip palietė. Labiausiai nukentėjo avarijos padarinių likvidatoriai. Tiesa, neįrodyta, kad jų gautos apšvitos dozės, nors buvo didesnės už normą, galėjo išprovokuoti vėžinius susirgimus. Vienintelis įrodytas epidemiologinis reiškinys – vaikų skydliaukės vėžio atvejų padaugėjimas labiausiai nuo avarijos nukentėjusiose teritorijose. Per 1991-2005 m. Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje skydliaukės vėžio atvejai buvo registruoti 6 848 vaikams.

Tačiau visuose dokumentuose kalbama apie tai, kad didžiausias avarijos poveikis žmonių sveikatai susijęs su stresu, kurį labiausiai sukėlė nežinia. Juk iš pradžių informacija buvo slepiama, apie ją paskelbta po 36 valandų, tik kai švedai aptiko, kad jų teritorijoje padidėjo jonizuojančios spinduliuotės fonas ir pareiškė, kad kažkur įvyko avarija. Gyventojai nebuvo evakuojami, nebuvo pradėta profilaktika jodo preparatais, kurią iš karto po Fukušimos AE avarijos pritaikė japonai. Todėl iš tiesų likvidatoriai, kurie į ten išvyko ne savo noru ir nežinodami nei apie rizikos veiksnius, nei kaip nuo jų apsisaugoti, grįžę namo pajuto įvairių ligų simptomų, psichologinių problemų, todėl dalis jų tapo priklausomi nuo alkoholio, buvo ir mirčių atvejų“, - pasakojo pašnekovas.

Didžiausią jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitą avarijos naktį patyrė apie 600 avarijos likviduotojų atominėje elektrinėje. Ūmi spindulinė liga buvo diagnozuota 134 avarijos likviduotojams, iš kurių tais pačiais metais 28 mirė. Dar 19 avarijos likviduotojų mirė 1987–2004 m., tačiau jų mirties priežastys ne visada buvo susietos su gauta padidėjusia apšvita. Iš Lietuvos Černobylio AE avarijos pasekmių likvidavime dalyvavo daugiau nei 7 tūkst. likviduotojų, jų apšvitos dozės 1986–1989 m. buvo apie 100 mSv. Nors gauta apšvita, kaip minėta, ir negalėjo sukelti jonizuojančiajai spinduliuotei būdingų sveikatos sutrikimų, šiems gyventojams vėliau buvo nustatytas santykinai didesnis kitokio pobūdžio susirgimų dažnis, ypač širdies ir nervų sistemos ligomis.

Albinas Mastauskas
Foto: DELFI / Valdas Kopūstas

Avarijos pasekmės Lietuvos teritorijoje

Lietuvoje po Černobylio avarijos net 17-koje labiausiai užterštų rajonų (mat dėl vėjo krypties radioaktyvus debesis, prieš nusėsdamas Skandinavijoje, keliavo ir pro Lietuvą) buvo uždrausta naudoti pieno produktus. Juos buvo vežama perdirbti ir išlaikyti, kol juose visiškai suskils radioaktyvus jodas. Paprastai radiacinis fonas Lietuvoje siekia 8-12 mikrorentgenų per valandą, po avarijos šis rodiklis buvo apie 120, tik tiek, kad tai netruko ilgai, todėl žmonės negavo dozės, kuri jau turėtų įtakos sveikatai.

Labiausiai nukentėjo pietvakarinė bei vakarinė šalies dalys: Varėnos, Alytaus ir kiti pietų Lietuvos rajonai bei Neringos ir Klaipėdos rajonai. Didžiausia tarša, kaip paprastai ir būna avarijų atominėse elektrinėse atveju, buvo radioaktyviuoju jodu. Nors tai palyginti trumpaamžis radionuklidas, kurio skilimo trukmė yra 8 paros, pirmosiomis dienomis po avarijos jo iškritos ant grunto minėtuose regionuose buvo pakankamai didelės. Be to, išmetimai iš elektrinės vyko ir vėliau, taigi poveikis nebuvo vienkartinis. Šiuose šalies regionuose pasklido ir gana dideli ilgaamžio radionuklido cezio, kurio pėdsakai nustatomi tiek grunte, tiek miško grybuose ir uogose iki šiol, kiekiai. Taip yra todėl, kad miško ekosistemoje cezis nuolat recirkuliuoja ir iš jos ilgai nepasišalina. Šiuo požiūriu labiausiai jautrūs grybai, kurie iki šiol tiriami.

„Jų tarša ceziu nemažėja, randame šio elemento ir kituose produktuose, tiesa, esami kiekiai pagal visus nustatytus standartus pavojaus sveikatai nekelia. Tačiau mes, specialistai, turime ir kitą frazę – nekenksmingos jonizuojančios spinduliuotės nėra ir kuo ji didesnė, tuo pavojingesnė. Todėl jeigu įmanoma jos išvengti, reikia vengti. Todėl mes ir teikiame informaciją, o žmogus, žinodamas labiau užterštus regionus, gali pasirinkti miško gėrybes iš tų, kurie užteršti mažiau.

Po avarijos buvo keliamas klausimas, ar reikėjo atlikti jodo profilaktiką, kuri nuo jonizuojančios spinduliuotės poveikio apsaugo skydliaukę. Dalis valstybių ją atliko, dalis – ne. Lietuvoje buvo paskaičiuota, kokia dozė suaugusiesiems ir vaikams dar yra saugi ir kokių priemonių imtis, kad ji nebūtų viršyta, ir šių skaičiavimų pagrindu nuspręsta, kad jodo profilaktikos nereikia taikyti, nes buvo imtasi kitų apsaugos priemonių, juolab kad jodo tabletės taip pat gali sukelti rimtas komplikacijas. Šią nuostatą puikiai iliustruoja lenkų patirtis – jie profilaktiškai gėrė jodo preparatus, nuo kurių vėliau fiksavo komplikacijas. Todėl ir po prieš keletą metų įvykusios Fukukušimos AE avarijos mes raginame gyventojus savo nuožiūra nešluoti iš vaistinių jodo preparatų, kol nebus realios grėsmės. Kita vertus, nustebau, kad tokiose aukštos kultūros šalyse, kaip Suomija, Vokietija, panika dėl jodo preparatų buvo kilusi dar didesnė“, - teigė A. Mastauskas.

Liudininkų patirtys

Lietuvos judėjimo „Černobylis“ pirmininkas Pranas Paškevičius – vienas iš tų, kurie dalyvavo Černobylio avarijos pasekmių likvidavime.

„Kadangi buvau siunčiamas iš darbovietės, pati atranka kėlė tam tikrų abejonių, kad ten viskas tvarkoje. Pavyzdžiui, buvo atrenkami žmonės, kurie turi bent vieną vaiką. Tai kėlė mintį, kad baiminasi, kad po to vaikų žmogus negalės turėti. Aš nebuvau siunčiamas į pačią elektrinę, mes statėme Slavutičiaus miestą evakuotiems žmonėms. Miestui parinkta teritorija buvo radioaktyvioje zonoje, nes buvo manoma, kad per metus laiko, kol truks statybos, teritorija natūraliai išsivalys, tačiau taip neįvyko ir buvo duota komanda vėl išardyti visus šaligatvius, kelius, nukasti gruntą ir jį pakeisti kitu.

Savo apšvitos dalį mes gavome su maistu ir per radioaktyvias dulkes. Visa laimė, kad pakankamai rimtai žiūrėjome į apsaugos priemones – vandenį gėrėme tik atvežtinį, nuo dulkių naudojome apsaugas. Pirmus metus mes visko gaudavome nemokamai – ir vandens, ir maisto, o prie pavojaus priprantama. Be to, tuo metu jautėmės labai globojami, todėl atrodė, kad jei ir prarasime truputį sveikatos, finansinė nauda tai kompensuos. O dabar girdime, kad niekas mūsų ten nesiuntė, todėl negalime ir reikalauti jokių lengvatų“, - teigė pašnekovas.

Anatolijus Zarovskis

Lietuvos černobyliečių labdaros fondo „Mūsų krantas“ prezidentas Anatolijus Zarovskis neturėjo pasirinkimo, vykti ar ne į Černobylį, kadangi buvo karininkas ir privalėjo vykdyti įsakymą.

„Po avarijos jau buvę praėję apie pusantrų metų, todėl mes žinojome, kas įvyko, bet kaip apsisaugoti, mūsų niekas neinformavo. Tik pažįstami gydytojai mums patarė nevalgyti vietinio maisto, vengti ypač užterštų teritorijų ir kuo mažiau kvėpuoti vietiniu oru be apsaugos priemonių, bet viskas buvo organizuota atvirkščiai. Matėme vykstančią sėją, pievose ganėsi karvės, kurios buvo melžiamos, ir pan. Visą šią produkciją mes ir valgėme. Vanduo taip pat buvo vietinis. Jokių apsaugos priemonių mums nedavė, išskyrus marlės raiščius, ir tai ne visiems. Tuos raiščius naudodavome tuomet, kai atvykdavo tikrintojai. Jie patys visą maistą atsiveždavo su savimi.

Kai grįžome, pirmieji išėjo tie, kurių širdis buvo silpnesnė. Kitiems paūmėjo įvairiausios ligos. Vėžio rūšių sąrašas tarp černobyliečių taip pat didelis – pradedant burnos, gerklės, baigiant kraujo. Tyrimai Vilniaus Sapiegos ligoninėje parodė, kad vėžio paplitimas tarp mūsų, priklausomai nuo ligos, nuo 2 iki 20 kartų didesnis nei bendroje populiacijoje, o oficialioje erdvėje teigiama, kad nuo radiacijos černobyliečiams nukentėjo tik vienas organas skydliaukė. Toks jausmas, tarsi kitų organų mes neturėtume“, - teigė pašnekovas.

Mokslinių tyrimų duomenys

Pasak Nacionalinio vėžio instituto Vėžio kontrolės ir profilaktikos centro vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. Giedrės Smailytės, po Černobylio avarijos buvo inicijuota daugybė mokslinių tyrimų siekiant įvertinti jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį žmonių sveikatai, ypač šalyse labiausiai paveiktose išorinės jonizuojančiosios spinduliuotės dėl įvykusios avarijos, t. y. Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Šie tyrimai pateikė daug informacijos apie radioaktyvaus jodo izotopų ir skydliaukės vėžio ryšį.

Skydliaukės vėžys pirmą kartą susietas su jonizuojančiosios spinduliuotės poveikiu 1969 m. remiantis išgyvenusiųjų po Hirosimos ir Nagasakio atominių bombų sprogimų tyrimais. Didžiausia skydliaukės piktybinių navikų rizika nustatyta praėjus 25 metams po bombardavimo, tačiau ir praėjus 60 metų šioje žmonių grupėje stebimas skydliaukės piktybinių navikų rizikos padidėjimas. Dažniau jis pasireiškė moterims.

VUOI Vėžio kontrolės ir profilaktikos centro vadovo pavaduotoja dr. Giedrė Smailytė
Foto: DELFI / Valdas Kopūstas

Po Černobylio avarijos buvo paskelbti epidemiologinių tyrimų Ukrainoje ir Baltarusijoje duomenys apie ženklų vaikų sergamumo skydliaukės vėžiu padidėjimą radioaktyviu jodu užterštose teritorijose. Ryškiausias rizikos padidėjimas nustatytas vaikams, kurie avarijos metu buvo iki 4 metų amžiaus, o sergamumo rizikos padidėjimas nustatytas jau praėjus 3-4 metams po avarijos.

„Didžiausią jonizuojančios spinduliuotės poveikį patyrė Černobylio avarijos pasekmių likviduotojai. Tarptautinio vėžio tyrimo centro koordinuotame tyrime, į kurį buvo įtraukti avarijos likviduotojai iš Baltarusijos, Rusijos ir Baltijos šalių, nustatytas skydliaukės vėžio rizikos padidėjimas, tačiau tyrimų interpretavimą apsunkina didesnis dėmesys Černobylio avarijos likviduotojų sveikatai ir profilaktiniai skydliaukės tyrimai, kurie buvo atliekami tarp avarijos likviduotojų dažniau nei bendrojoje populiacijoje. Šiuo metu atliktų tyrimų duomenų nepakanka, kad būtų galima padaryti išvadas apie skydliaukės vėžio riziką dėl radioaktyvaus jodo priklausomai nuo amžiaus.

Patikimų duomenų apie kitų navikų rizikos padidėjimą dėl Černobylio avarijos poveikio taip pat nėra. Turimi duomenys apie leukozių riziką dėl išorinio jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio neleidžia prieiti vieningos išvados, nors dviejų tyrimų duomenys su individualių dozių įvertinimu nustatė, kad ženklų visų leukozių rizikos padidėjimą. Labiausiai avarijos užterštose Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose buvo nustatytas sergamumo krūties vėžiu rizikos padidėjimas, tačiau dėl mažo atvejų skaičiaus ir apskritai gerėjančios piktybinių navikų registracijos tyrimo rezultatus vienareikšmiškai įvertinti sudėtinga. Kadangi dauguma piktybinių navikų pasižymi ilgu indukciniu laikotarpiu, iki šiol buvo praėję per mažai laiko, kad galima būtų daryti galutines išvadas apie kitų piktybinių navikų riziką“, - teigė mokslininkė.